Daugiau nei 100 dienų Utenos rajono savivaldybės mero pareigas einantis Marijus Kaukėnas sakė, kad per šį laikotarpį nepavyko pastatyti dangoraižių ar suremontuoti tiltų, tačiau vadovavimo rajonui patirtis yra labai reikšminga jo gyvenime. Ilgą laiką siekęs šio posto ir kryptingai bei nuosekliai link savo užsibrėžto tikslo ėjęs meras neslepia – šis laikotarpis sudėtingas, mat ant pečių gula daugybė rūpesčių, skubių sprendimų, susitikimų su žmonėmis, renginių, vizitų į kitus rajonus ir t. t. Neskaičiuodamas valandų, praleistų darbe, savaitgalių dalyvaujant šventėse, M. Kaukėnas kartu su komanda neretai Utenos rajono savivaldybės administracijos duris užveria vėlų vakarą, o pomėgis fotografuoti gamtą kol kas lieka užmirštas.
Gerbiamas mere, „Utenos diena“ įsipareigojo Jus pakalbinti praėjus 111 darbo dienų. Pirmiausia norime paklausti, kaip jaučiatės mero kėdėje?
Gerai. Nelengva, bet įdomu. Darbo labai daug, tačiau įdomaus. Nuosekliai ėjau iki šios darbo vietos, studijavau politologiją, sociologiją, du dešimtmečius dalyvavau politinėje veikloje, iš jų 12 metų dirbau Utenos rajono savivaldybės tarybos opozicijoje. Šiandien bandau save realizuoti tiek politinėje veikloje, tiek įgyvendinant tai, ką pažadėjome uteniškiams. Šis darbas – ne naujiena. Kol kas nebuvo taip, kad nežinočiau, ką daryti. Jei įmonėse ar įstaigose pradėjęs dirbti darbuotojas dažniausiai turi bandomąjį laikotarpį, man iškart po priesaikos teko sėsti prie potvarkių, dokumentų nagrinėjimo ir kitų svarbių darbų. Džiaugiuosi anksčiau įgyta patirtimi, ji dabar labai praverčia.
Ką reikšmingo Utenos rajonui ir jo gyventojams pavyko nuveikti per šį laikotarpį?
Per tris darbo mėnesius nei dangoraižių pastatysi, nei tiltų suremontuosi, nei naujų parkų įrengsi. Iki šiol labai daug laiko skyrėme tvarkos ar požiūrio į darbą savivaldoje pakeitimams. Mūsų komanda kiek kitaip žiūri į savivaldą, lūkesčiai taip pat kitokie. Daugiausia laiko užtrunka namų darbų, susijusių su Utenos miesto plėtros strategija, atlikimas. Mūsų komanda rengia kelias platformas, viena iš jų – „Tvarkau Uteną“. Gauti reikiamos informacijos ar spręsti problemą žmonės galės per interneto platformą – patogiau ir paprasčiau.
Teko kalbėtis su Vilniaus miesto savivaldybės atstovais, kurie supažindino su sostinėje veikiančiu duomenų centru. Čia naudojant dronus renkama informacija apie automobilių bei pėsčiųjų srautus, šaligatvių būklę ir t. t. Šiuolaikiškos savivaldos pavyzdžiu norime sekti ir mes, nes esame apskrities centras.
Taip pat ruošiame miesto pozicionavimo strategiją, t. y. kaip Utena ateityje bus pristatoma tiek mūsų, tiek šalies ar pasaulio šalių gyventojams. Juk negalime dešimt metų vartoti šabloninio šūkio „Utena – laimės miestas“. Tad laukia išties nemažas darbas, kurį privalėsime atlikti. Taip pat turime gerai apgalvoti, kaip pritraukti investuotojų, gyventojų į Uteną per turizmą ir kitas sritis.
Šiuo metu baigiamas tvarkyti Sudeikių paplūdimys – tai vienas pirmųjų mūsų darbų. Jis buvo visiškai apleistas, o šiuo metu baigiama įrengti didelė pavėsinė, vėliau bus remontuojamos kitos, sutvarkyti tilteliai. Tai tik pirmasis darbų etapas, neplanuojame sustoti.
Sudarius darbo grupę rengiama miesto parkų įveiklinimo strategija. Planuojama, kad Krašuonos parkas taps šiuolaikišku želdynų, vaistažolių, įvairių kitų augalų parku – vieta, skirta vaikų edukacijai. Panašių vietų Lietuvoje yra ir daugiau. Štai Švenčionių mieste yra vaistažolių parkas, o Vilnius įrengė daržą gyventojams, kurie jame gali kažką pasisodinti ar nusiskinti. Juk daugelis žmonių gyvena daugiabučiuose, neturi sodybų, kaimų, o augantiems vaikams labai svarbu žinoti, kur ir kokie augalai auga. Taip pat sulaukiame ir gyventojų raginimų neskusti žolės kai kuriose miesto vietose, nes ten gyvena laukinių žvėrelių. Vadinamąją pieninės aikštelę nusprendėme palikti automobiliams statyti. Anksčiau buvo planuojama šioje vietoje statyti viešbutį, tačiau neatsirado nė vieno investuotojo, tad šios idėjos atsisakėme. Atsirado susidomėjimas Utenos miesto sode statyti restoraną, kuris, kaip planuojama, atsirastų prie pieninės aikštelės. Turime minčių šiame sode įrengti modulinį pastatą su jaunimo erdve, kuri būtų naudojama ne tik vasarą, bet ir žiemą.
Teks ieškoti nuomininko Dauniškio ežero pakrantėje statomai kavinei, į kurią buvusi valdžia investavo įspūdingą sumą – kone 400 tūkst. eurų. Įveiklinus visą ežero pakrantę, taip pat įrengus ir vandenlenčių parką, kaip tikimasi, ši vieta taptų traukos centru tiek uteniškiams, tiek atvykstantiems.
Didžiausias – Vyžuonos – parkas galėtų tapti savotišku laisvalaikio parku. Čia reikėtų sustiprinti jaunų šeimų veiklas, įrengti mobiliąją kavinukę, mamos ir vaiko kambarį, sukurti erdvių įvairioms aktyvaus poilsio veikloms. Taip pat daug dėmesio skirsime mažajai miesto infrastruktūrai – tualetų, suoliukų įrengimui. Trūksta veiklų ir Vyžuonos parke esančiame amfiteatre – sulaukiame įvairiausių nuomonių ir nusiskundimų, kad amfiteatras yra, tačiau jame niekas nevyksta.
Daug metų kalbama ir diskutuojama apie senąjį miesto parką. Mūsų komanda jau senokai nusiteikusi išvalyti ir sutvarkyti šią teritoriją, kuri kol kas priklauso miškininkams, nes tai tikrai nuostabi vieta, apsupta pušyno. Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių ši vieta kelia sentimentus, tad minties įveiklinti senąjį miesto parką nepaliekame.
Visą interviu su meru skaitykite laikraštyje „Utenos diena“.
Vytauto Ridiko ir M. Kaukėno asmeninio archyvo nuotr.
V. Ridiko vaizdo medžiaga