Visai šalia Lukno ežero gyvena žvejys Vytautas Trainys, kadaise žmoną Danutę susižvejojęs kitame ežero krante, dėl savo smėlynų Brazilija pramintame. Neseniai 85-ąjį gimtadienį atšventęs Vytautas yra vyriausias vyras Sprakšiuose, o garbingiausio amžiaus, „jau šimtan įlipus“, moteris – birželio 1-ą 92-uosius pasitiksianti minėtojo vyro antros eilės pusseserė mokytoja Bronė Malaiškienė (Dubravaitė). Ilgą bei margą gyvenimą nugyvenusi pašnekovė matė ir šilto, ir šalto, bet jos puiki nuotaika ir žodžio kišenėje neieškojimas priverčia nusijuokti ne vieną.
Mušėsi su lenkais ties Giedraičiais
V. Trainys pasakojo, kad namus iš kaimo į vienkiemį, visai netoli Lukno, 1931 m. persikėlė tėvas Pranas (čia 1937 m. gimė ir pašnekovas). Jo sesuo ištekėjo už Guobužo į Dusynius (Vyžuonų sen.), o brolis buvo statybininkas, išvažiavo į Ameriką. Žmoną Konstanciją (Kostę) Veteikytę P. Trainys paėmė iš Starkų kaimo (Vyžuonų sen.). Jis, savarankiškai išmokęs groti dvieile (paskui įsigijo trieilę) armonika, grodavo vietinėse vakaruškose. Žiemą jaunimas prie žibalinės lempos šokdavo ir Trainių stancijoje. Jaunimas apsukdavo ir aplinkinių kaimų – Luknių (Sudeikių sen.), Šiaudinių, Plaušų (Vyžuonų sen.) – šokius. Taip pat neaplenkdavo ir ant Vyžuonų Kartuvių kalno vykdavusių žymiųjų gegužinių.
Beje, tėvas ir Nepriklausomybės kovų dalyvis, pasakojo „mušęsis su lenkais ties Giedraičiais“, kur jam sužeidė koją – sunkiai gijo…
Išdusę lydžiai
Pasak V. Trainio, visi, gyvenantys prie ežero, turėjo laivelius bei sietkelas (tinklus)ir į petelnę visada turėjo ką įdėti. Kai kas žvejodavo ir su meškere. Vyras apgailestavo, kad vaikystėje, užsinorėjęs pameškerioti, galėjo prie ežero prieiti bet kur, o dabar pakrantės gerokai užaugę. „Atabradų buvo daug: prie mūsų, Dubravos, toliau… O dabar užaugo, nebėr – dumblas. Ežeras pasidarė dumblingas. Į šonus auga, nebegilus“, – kalbėjo Lukno kaimynas. Prie Raistežerio (kito kaimo ežero) sprakšiškis sakė neidavęs – užteko Lukno, tačiau kolūkių laikais ten buvo Trainių ganyklos, vyras atsiminė, kaip kažkuriais metais Raistežeryje labai duso lydžiai – pilnas pakraštys buvo negyvų žuvų.
Brazilija prie Lukno ežero
Anot V. Trainio, Sprakšiuose yra ir „kiti Sprakšiai“ – kaimo dalis (gal penkios trobos) galuežeryje, dėl nederlingos ir smėlingos žemės praminta Brazilija. Iš ten kilusi jo žmona Danutė Bernotaitė. Bernotų namuose vykdavo majava, o jos tėvas kunigu būdavo. „Pa majavi tai kai suveina seniai lauki dainuot!..“ – atsiminė kaimo žmonių susiėjimus sprakšiškis. Anot jo, puikūs dainininkai buvo Juozas Kunigėlis, Valentinas Slapšys, uošvis Antanas Bernotas. Beje, pasak D. Trainienės, jos tėvai nebuvo sprakšiškiai – tėvas namus atsikėlė iš Šiaudinių, o mama atėjo iš Toleikių (Sudeikių sen.). Ji visą gyvenimą dirbo siuvėja (tiesa, dėl širdies nepakankamumo šį pasaulį paliko anksti, būdama vos 47 metų), o jos sutuoktinis – sandėlininku.
Kavolis buvo Kostas Slapšys, kaimo gyventojų Kasčiumi (taip jį pavadino ir B. Malaiškienė) vadinamas. Lionginas Mikučionis buvo statybininkas, stalius, kolūkio brigadoje statybininkais dirbo ir Vytautas Slapšys, Antanas (Antosius) Pašilys. 40 metų kolūkinėje sistemoje vairuotoju pradirbęs V. Trainys atsiminė, kaip susikūrę kolūkiai iš sodiečių atėmė gyvulius, žemės ūkio padargus. Tėvas iš pradžių dar nenorėjo rašytis į kolūkį, bet kur dingsi – apkraus mokesčiais, pyliavomis…
Dubuo sriubos ir kriaukšlis duonos
Iš visai netolimų Vyžuonų į kaimą atvažiuodavo žydai, supirkinėdavo ryzus, taip pat vaisius, uogas. Pašnekovas atsiminė, kad jų sodyboje anksčiau buvo daug vyšnių, serbentų, juos jie patys, užsimetę kraitelę ant dviračio, veždavo parduoti žydams. Praeidavo pro kaimą čigonai, o iš miestelio elgetauti ateidavo tokia Nastutė, kuri už poterių sukalbėjimą gaudavo sriubos dubenį ir duonos kriaukšlį.
Vyras atsiminė, kad pas juos per karą tris dienas buvo apsistoję vokiečių kareiviai, o vėliau net tris mėnesius štabą stancijoje turėjo rusai. Jie ten gyveno, tardydavo iš kažkur atsivestus belaisvius, o maistą jiems gamindavo mama. Gal todėl Trainių iš namų ir neišvarė.
Kai raštininkų plunksnos aptingsta rašyti
„Aš pagal metrikus pakrikštyta Bronislava, bet paskui padarė Brone. Turbūt nemokėjo užrašyti. Buvau Domininko dukra, bet padarė Domo“, – apie vardų painiavą sakė pašnekovė ir pridūrė, kad ant antkapio Vyžuonų kapinėse jau yra išsikalusi dabartinį vardą. Gyvenimas moters nelepino nuo pat ankstyvos vaikystės – kai ji dar nebuvo sulaukusi ketverių, mirė tėvas. Palikęs žmoną, keturias dukras, taip pat savo motiną. Vien moterys, todėl kaimiečiai Bronę pavadindavo ir Dubravienių bobų Brone.
Pradinę mokyklą pašnekovė lankė Vyžuonose, tuo metu mokymo įstaiga buvo įsikūrusi dideliame raudonų plytų pastate (dabar – S. Dariaus ir S. Girėno g. 21), ten baigė ir progimnaziją. Pirmoji sprakšiškės mokytoja buvo šaulė Skardžiūtė, besigiminiavusi su Lietuvos šaulių sąjungos vado vyžuoniškio Prano Saladžiaus gimine.
Vidurinę mokyklą B. Malaiškienė lankė Utenoje, ją baigė labai gausi jos laida – trys klasės mergaičių ir dvi berniukų. Anot moters, klasės bendravo labai glaudžiai – tik neseniai praūžusi pasaulinė pandemija nutraukė jų kasmetinius susitikimus „Saulės“ gimnazijoje.
Kaip maišą į terbą mainė
B. Malaiškienė pasakojo, kad tėvo brolis Jonas Dubrava mokėjo ir meistro (jis ir karstą prireikus sukaldavo), ir batsiuvio darbus. Jis kurį laiką buvo išvažiavęs į Klaipėdos kraštą, šiek tiek mokėjo vokiškai, buvo kaimo seniūnu, gana apsišvietęs, žodžio kišenėje neieškojęs žmogus. Kai buvo „žydų naikinimo metas“, viena turtinga žydaitė (anot pašnekovės, tai buvo Vyžuonų dvarininko Palovino (vienas iš Vyžuonų dvaro savininkų – Ch. Polavinas – aut. past.) dukra) siūlė vyrui: „Imk, Dubrava, šitą krepšelį. Jei mane veš Vokietijon ir aš grįšiu, tai mums abiem užteks, o jeigu negrįšiu, bus tau.“ Tačiau dėdė buvo įsitikinęs, kad žydės niekur neveš, o be to, imti „krepšelį“, vyras mastė, pavojinga: „Vokietys nušaus mane ir pasiims krepšelį.“
„O batsiuvys tai buvo geras – man pasiuvo mandrus batus su tuomet madingais iškirpimais priekyje. A jazau jazau,visos žiūrėjo, aš buvau pasipuošus…“ – neslėpdama pasitenkinimo porino moteris.
Pasak mokytojos, Brazilijoje labai varganai gyveno toks žmogelis, aplinkiniams žinomas Vaisono pravarde. Ir nors jis eidavo į Galelių kaimą elgetauti (žmonės sakydavo „kalėdoti“), apie kaimyninį kaimą atsiliepdavo taip: „Kad Sprakšiai – maišas, tai ne Galaliai terba.“
Austi neišmoko, užtai daržai ir per karą blizgėjo…
Tarpukariu gyvenimas irgi ne visiems buvo lengvas. „Tetės sesuo išvažiavo Brazilijon. Prieš išvažiuodama pasakė taip: „Jeigu man gyvenimas seksis, parašysiu. Jei nesiseks, iš manęs žinios nelaukit.“ Taip ir dingo“, – sakė B. Malaiškienė. Du jos mamos broliai – Vincas ir Jonas – irgi išvažiavo Amerikon. Tačiau šiedu po karo atsiliepė – vienas vienai, kitas kitai seseriai.
Pašnekovė žino, kad Raistežerio ežere yra nuskendę kažkurios Kerpiškytės berniukai. Kerpiškių sodyba stovėjo ant kalno netoli ežero, vaikai rogutėmis nuo kalno nulėkė ant plono ledo ir įlūžo.
Moteris sakė išmokusi megzti. Iš sesers. O austi jai sekėsi tikrai nekaip – vieną kartą kad priaudė, tai gavo už savo darbą paklūpėti. „Turbūt labai gražiai priaudžiau“, – juokėsi moteris ir pridūrė, kad labai mėgo ravėti. „Eina kareiviai, o aš raviu. Išėjusi močiutė, kad surėkė, tai kaip kulka vidun įėjau!“ – nesiliovė juokusis pašnekovė, savikritiškai su humoru pastebėjusi: „Ne ne, nepasižymėjau jokiais dideliais gabumais.“
Rūpestingų rankų pribuvėja ir plikytos duonos šeimininkė
Anot B. Malaiškienės, jos babutė Uršulė Dubravienė (Riaubaitė) buvo pribuvėja. Ir nė vienas naujagimis jai priimant nemirė. Į vaiko krikštynas kviesdavo ir ją. Kūma duodavo medžiagos, o kūmas – penkis litus. „Palyginti, mano močiutė tais laikais buvo turtinga“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad iš gautos medžiagos dažniausiai siūdavo sukneles mažosioms anūkėms.
Pašnekovė neatsiminė, kur veždavo malti grūdus, tačiau žino, kaip močiutė valcuotus miltus „plakdavo plakdavo kelias dienas ir išeidavo tokia labai skani duona“.
„Aš kaip dabar matau, nors namas jau perstatytas, kur ji stovėdavo ir plakdavo. O kodėl ji ten plakdavo, nežinau“, – plikytą vaikystės duoną prisiminė B. Malaiškienė.
Kai susirgo babutė, atvedė jai kunigą, o jis pasakė, kad pirma gydytoją reikėjo vesti – močiutei buvo abiejų pusių plaučių uždegimas. Kai paklausę atvežė gydytoją, buvo per vėlu – trečiadienį apsirgusi, penktadienį mirė.
Nušautas meilės pavydo ir nedurni aštrialiežuviai
B. Malaiškienė sakė, kad kaimo kapinaitėse nėra palaidotų jos giminių – trys maži broliukai atgulė Vyžuonose. O štai Sprakšiuose po kryžiumi (datuojamu 1893 m.) yra palaidoti ar kaimo gyventojo Pretkaus, ar jo žmonos tėvai. Šalia šio kryžiaus (į dešinę) yra palaidotas rusų kareivis, kurį nušovė kitas rusų kareivis. „Kiti kareivėliai taip sakė: abu mylėjo vieną panelę, vienas ėjo į pasimatymą, kitas buvo sargyboje ir nušovė“, – kareivio versiją dėstė moteris. Nušautajam įsimylėjėliui skrodimą atliko už Dubravų klojimo, o laidotuvėse dalyvavo ir kaimiečiai. Beje, rusų kareiviai poilgiai stovėjo Sprakšiuose. Jie vaikams paliko odinį sviedinį. Iki tol tai buvo nematytas daiktas, nes sviedinius mažieji gamindavosi iš skudurų. Tąkart sprakšiškiai taip pat pirmą kartą paragavo kareiviškų konservų. Pas Dubravus buvo apsistojęs vienas iš viršesniųjų rusų, su kuriuo susikalbėjo Dubravų tolima giminaitė, atvažiavusi iš Vilniaus. Kariškis žadėjo grįždamas užsukti, tačiau Dubravos ne tik jo nesulaukė, bet ir negavo jokios žinios. Pašnekovė spėjo, kad jis, „žmogiškas rusas“, galėjo žūti mūšiuose prie Šiaulių.
Anot B. Malaiškienės, sprakšiškiai „kryžavus kelius“ pradėdavo eiti nuo Stasio Slapšio ir baigdavo kelionę kapinėse. Majavos vykdavo pas pašnekovės tėvo pusbrolį Vladą Dubravą, gyvenusį priešais kapines. Moteris iš paauglystės labai gerai atsimena, kad tuo pat metu majava vykdavo ir vienuose, ir kituose Sprakšiuose (gražų balsą turėjo Genovaitė, Ona, Bronė, Aldona Kerpiškytės, Janina Kaulinytė). Skirtingų kaimo dalių gyventojai apsižodžiuodavo: braziliečiai dainuodavo: „Aš pasėjau grikius baltam kalni, / Baltam smėly, baltam kepeliušy…“, o iš kito ežero kranto atsiliepdavo: „O kas tau, durniau, darba?“
Kūlimas, pagardintas cepelinais
Kadangi šeimoje nebuvo vyro, visus darbus teko atlikti moterims. Pašnekovės sesuo jau keturiolikos metų mokėjo ne tik sėti, pjauti, bet ir arti. Nors gabumų netrūko, deja, nebuvo kaip į mokslus išeiti.
Pasak B. Malaiškienės, valgyti visada turėjo, nes mama sakydavo: „Kaip apsivilksit – taip gerai, bet žiūrėkim, kad turėtumėm valgyt, tada ateis mums padėt.“ Moters teigimu, vien tik todėl, kad pas juos buvo sočiai maisto, kuliant talkos netrūko: „Pasakysiu, kaip pas mus kuldavo javus. Žmonių – oi, tiek nereikia! Kodėl tiek daug prieina? O todėl, kad bus pas mus būdavo pavalgyt. Cepelinų. Papjaudavo prieš tai gėriuką. Pritarkuodavo bulvių, prisunkdavo… Pridarydavo cepelinų. Paskui juos sudeda į tokį puodą, užpila spirgais ir įkiša pečiun. Tada priverda kopūstų, kauliukų, kompoto. Cukrų atstodavo cukriniai burokėliai. Bet nikdi nebuva nei alaus, nei degtinės. Ir žmonės vieni dirba, kiti sėdi. Nereikia, kad kas ateit. Ir tada būna balius. Ir kiek aš atsimenu, kai kuldavo, nikdi nebuva, kad nebūtų tų cepelinų ir kopūstų“, – pasakojo mokytoja.
„Burokai čia! Ne lapai! Nevieriji?“
Nors pašnekovė neilgai dirbo kolūkyje (ar tarybiniame ūkyje), atsiminė, kaip kartą jai su seserimi Stefanija teko ravėti burokus: „Ravėjom ravėjom. Priravėjom. Ir įsidėjom burokų. Pavogėm, tikrai pasakysiu, pavogėm. Susitinkam motociklu atvažiuojantį brigadininką Joną Jakšį. Sustoja: „Labas.“ „Labas.“ „Ką čia dabar nešatės?“ Tai ką aš sakiau? „Burokus!“ Sesuo į mane pažiūrėjo. Brigadininkas pasakė „nejuokinkit“ ar panašiai ir nuvažiavo. Sesuo klausia manęs: „Kaip tu sakei?“ Sakau: „Steput, jei būčiau sakius, kad lapus, būtų liepęs parodyt, o jei būtų liepęs parodyt, būčiau turėjus sakyt: „Tai ką, nevieriji, kad burokus nešu?“ Būtume likę ne tik melagės, bet ir vagilkos.“ O jis pagalvojo, kad juokom sakau“, – prisiminė savo gudrų manevrą būsimoji mokytoja, kuriai į kolūkių laukus vėliau dar ne kartą teko grįžti su savo auklėtiniais.