Anykščiai dažnai laikomi gamtos miestu, tačiau galbūt ne visiems žinoma, jog čia verda intriguojanti meniška bohema, kuri pritraukia žmones iš didmiesčių įsikurti Anykščiuose ir čia kurti(s). Pakalbinome Simoną Ševčenkaitę – žmogų, kuris visus šiuos kriterijus ir atitinka – ji atvyko iš Vilniaus, jos pašaukimas – kurti idėjas ir telkti bendruomenę, todėl turbūt nėra menininko Anykščiuose, kurio ji nepažįsta. Prasidėjus karui Ukrainoje ir ieškant būdų ją paremti, S. Ševčenkaitei kilo idėja pasinaudoti įrankiais, kurie buvo po ranka – suburti visus tuos menininkus ir surengti jų darbų parodą, už kurią surinkti pinigai bus skirti Ukrainos paramos fondams. Šiuo metu parodoje puikuojasi net 47 menininkų kūriniai, pradedant gatvės menu, baigiant skulptūra, o parodos eksponatų suma siekia tūkstančius eurų.
Simona, gimėte ir augote Vilniuje. Kaip atsidūrėte Anykščiuose?
Išties niekuomet nemaniau, kad gyvensiu ne Vilniuje, tačiau likimas pats sudėliojo, kad atsidūriau ten, kur jaučiuosi gerai ir savo vietoje. Anuomet pati to nesupratau, bet Vilniuje man trūko kūrybinės laisvės. Dideliame mieste labai daug visko vyksta, sunku ir susigaudyti, visur spėti sudalyvauti. Aš iš prigimties esu kūrėja, iniciatorė, tačiau kurti Vilniaus ritmu man buvo per sunku, kol galiausiai supratau, kad norisi lėtesnio gyvenimo tempo.
Taip su draugu atvykome į Anykščius, kur jis turėjo butą, paveldėtą iš giminių. Apsigyventi ten iš karto nepavyko – būstas buvo avarinės būklės: nebuvo įrengtos komunikacijos, matėsi tik sovietiniai baldai ir žalios, aliejiniais dažais dažytos sienos. Pinigų tuo metu daug neturėjome, tačiau turėjome laiko ir kūrybiškumo, tad ėmėmės remontuoti patys. Į procesą pasižiūrėjome labai kūrybiškai ir net gana nerūpestingai: darėme taip, kad būtų įdomu ne tik remontuoti, bet ir vėliau gyventi. Naudojome tik antrines arba natūralias žaliavas: sienas tinkavome moliu, baldus pasigaminome perdirbę senuosius, rastus bute.
Minėjote, kad Vilniuje renginių, koncertų, spektaklių buvo net per daug, bet ar netrūksta visa tai Anykščiuose?
Paradoksalu, bet vos tik čia atsikrausčius susipažinau su daugybe meno srityje besisukančių žmonių. Tiesa, ir Vilniuje augau apsupta kultūros – mano tėvai molbertinės tapybos restauratoriai, nuo mažens mačiau daug profesionalios dailės, dalyvaudavau renginiuose, tačiau Anykščių kultūrinė aplinka kitokia. Čia vyrauja labai savitas bohemos, lėtumo pojūtis, kultūros laukas paremtas artimais tarpusavio ryšiais. Su tais pačiais žmonėmis ir dirbi, ir turguje susitinki, galiausiai ir laisvalaikį leidi.
Viskas dar labiau įsibėgėjo tuomet, kai netikėtai gavau darbą Anykščių menų centre. Tai davė dar gilesnį Anykščių kaip meno miesto suvokimą, taip pat gavau visas galimybes reikštis kūrybiškai, organizuoti renginius, rašyti projektus ir panašiai.
Neseniai tame Anykščių menų centre (tiksliau – Anykščių koplyčios parodų salėje) surengėte parodą Ukrainai paremti, kurioje dalyvauja labai žymių žymių menininkų kūriniai. Kaip gimė ši mintis?
Kaip jau minėjau, darbe turiu laisvę bei palaikymą organizuoti renginius, kuriais tikiu. Nuo pat karo Ukrainoje pradžios vis ieškojau būdų, kaip mes būdami čia, Anykščiuose, galime prisidėti prie kariaujančių Ukrainoje arba iš karo zonos pabėgusių žmonių. Aš darau tai, ką moku geriausiai – generuoju idėjas ir buriu žmones. Jaučiu bendruomenės potencialą, nes žmonės aktyvūs, nori prisidėti taip, kaip gali. Vos tik į Anykščius atvyko pirmieji karo pabėgėliai, ėmėmės organizuoti lietuvių kalbos pamokas su savanorėmis mokytojomis, su aktyviais anykštėnais padėjome jiems integruotis. Balandžio pirmąją kartu su kita organizacija – Anykščių jaunimo klubu – surengėme anykštėnų ir ukrainiečių bendruomenės renginį. Jo metu anykštėnai pardavinėjo rankų darbo dirbinius bei kepinius, surinkome virš 700 eurų, visi jie atiteko sunkiau besiverčiančioms ukrainiečių šeimoms Anykščių rajone. Vėliau kolegė užsiminė, kad gegužę neturime jokios parodos, o dažniausiai Koplyčioje, Pasaulio anykštėnų kūrybos centre, kur aš ir dirbu, parodos būna suplanuotos bent pusei metų į priekį. Tuomet ir kilo mintis suburti menininkus bei paprašyti jų padovanoti po savo kūrinį. Pardavę kūrinius, pinigus aukojame fondams, remiantiems Ukrainą kovoje.
Kaip sekėsi rengti parodą? Ar menininkai noriai sutiko dalyvauti? Kokie darbai apskritai atkeliavo į parodą?
Iš pradžių kiek baiminomės, kad nesurinksime reikiamo kiekio kūrinių, tačiau visiškai be reikalo, nes šiuo metu eksponuojame net 47 menininkų kūrinius. Tarp daugybės autorių – anykštėnų ar turinčių ryšių su Anykščiais – turime ir labai garsių autorių, niekaip nesusijusių su Anykščiais, darbų – tai Jūratės Stauskaitės, Jono Daniliausko ir kitų.
Pati paroda yra įspūdinga, unikali, juk ne visada po vienu stogu pamatysi tiek daug skirtingų menininkų kūrinių. Didelis iššūkis buvo šią kūrybą išeksponuoti taip, kad viskas būtų vieninga, gerai žiūrėtųsi tarpusavyje. Tai mano kolegės Jolitos nuopelnas.
Kaip reagavo miestelėnai ir parodos lankytojai?
Jau nuo pirmųjų dienų gavome nemažai puikių atsiliepimų, žmonės dėkojo už galimybę vien išvysti tokią spalvingą parodą. Per pirmąsias dienas pardavėme apie 15 kūrinių, net šiek tiek išsigandome, kad tuoj neturėsime ko eksponuoti, prašėme žmonių nusipirktus kūrinius palikti kabėti iki parodos pabaigos, tik užklijavome lipdukus su užrašu „Parduota“.
Parodoje dalyvauja labai skirtingi autorių kūriniai – čia galima išvysti ir gatvės meno, ir skulptūros, ir stiklo gaminių, taip pat ir klasikinės tapybos paveikslų, tad dauguma lankytojų randa sau mielą darbą. Kainos taip pat kiekvieno kišenei – brangiausias parodos kūrinys — Jono Daniliausko paveikslas, įkainotas 1 000 eurų, bet pigiausią kūrinį – Loretos Uzdraitės atviruką – galima įsigyti vos už 15 eurų. Lankytojai taip pat pastebėjo, kad galerijose Vilniuje šių autorių kūriniai parduodami keliais šimtais eurų brangiau, tad čia puiki proga ne tik įsigyti žymių menininkų kūrybą pigiau, bet taip pat ir paremti Ukrainą.
