Kas bendro tarp vyriškų šlepečių, lėktuvo kėdžių ir „Volkswagen“ salono? Šlepetes iš odos ir vilnos sluoksnių siuvantiems „Šlepetijos“ meistrams tenka kiekvieną porą apdailinti ir susiūti rankomis. Tam prireikia metų metus tobulinto kruopštumo bei, kaip sako „Šlepetijos“ vadovas Tadas Bybartas – nedrebančių rankų. Nors šių siuvėjų pasiūloje nemažai tamsių, žemiškų spalvų apavo, netrūksta ir spalvingų odinių šlepečių. O dėl jų žaliavos neretai tenka nueiti tą „papildomą kilometrą“. Jei tiksliau – kelis šimtus kilometrų, nes ryškių spalvų odos rulonai atkeliauja net iš Italijos bei Vokietijos. Kai kurie šlepečių šeimininkai galbūt ir nežino, jog jų mėlynos šlepetės – iš tos pačios odos, kuri naudojama vienos aviakompanijos lėktuvų salonams įrengti, o geltonos – iš odos, kuri iš pradžių gaminta „Volkswagen“ automobilių salonams.

Šlepetės – iš odos, skirtos lėktuvų ir automobilių salonams

T. Bybartas atskleidžia, jog sudėtingiausia gauti geltonos ir žalios spalvų medžiagą, nes parduotuvėse išties mažai tokių spalvų baldų, o gamintojai pirmiausia galvoja apie baldininkų poreikius. Nelengva atrasti ir rausvos, violetinės spalvų odos. Tad norint ryškesnių spalvų tenka įsigyti odas, kurių apdirbėjai bei gamintojai pirmiausia galvojo tikrai ne apie šlepetes.
„Tikrai žinau, kad mūsų mėlynos spalvos odos buvo skirtos „Ryanair“ lėktuvų salonams. Jos apdirbtos taip, kad būtų nedegios ir dar atitinka įvairius specialius reikalavimus. Dar esame pasiuvę daug šlepečių iš odos, kuri buvo skirta „Volkswagen“ automobilių salonams. Gavome iš gamintojų, kurie nutraukė ryšius su „Volkswagen“ kompanija, po „Dieselgate“ skandalo (kai kompanija klastojo autmobilių išmetamųjų dujų statistiką), nes automobilių gamintoja uždirbtą baudą nusprendė „išdalinti“ ir savo partneriams. Taigi po nutrūkusio bendradarbiavimo odos apdirbėjai turėjo gelsvos odos perteklių – mes jį ir nupirkome,“ – prisimena „Šlepetijos“ vadovas.
O kokios spalvos labiausiai vilioja klientus? Pašnekovas pastebi, kad vyriškos šlepetės dažniausiai užsakomos tamsesnių, žemiškesnių spalvų, tuo metu moteriškos – įvairių ryškių spalvų, pavyzdžiui, itin mėgstamos geltonos su mėlynu siuvinėtu drugeliu. Matyt, įsispyrus į jas iš pat ryto, praskaidrėja ir nuotaika.

Tikra meistrystė – dvi siūles pataikyti į identišką liniją

„Šlepetija“ taip pat gamina linines šlepetes su vilna ar be jos. Lino ir medvilnės žaliavą gauti niekuomet nebuvo sudėtinga, o štai vilnos šiemet šlepečių siuvėjams ėmė stigti per patį darbymetį – kalėdinį periodą. Laimei, pavyko išlaviruoti ir visus norinčius aprūpinti šiltomis ilgaamžėmis šlepetėmis.
„Vilnos trūkumą pajutome pirmą kartą per 7-8-erius veiklos metus,“ – prisimena T. Bybartas.
Šlepečių siuvimas prasidėjo kaip amatas ir iki šiol toks išliko: vienintelis automatizuotas gamybos procesas – kai šlepečių padas iš vilnos lakšto iškertamas tokio dydžio, kokio bus būsimo šeimininko koja. Jei gaunamas nestandartinis užsakymas – t.y. platesnė nei įprastai koja, šlepečių gamintojai vėl grįžta prie pado kirpimo rankomis.
Vėliau atskiros šlepečių dalys siuvamos į vieną gaminį, o viename paskutiniųjų etapų – kai ant apvado reikia prisiūti padą – meistrai taiko antrąją siūlę tiksliai į pirmosios liniją ir netgi į tas pačias adatos pradurtas skylutes. Tai pavyksta tik turinčiam ilgametę patirtį siuvėjui.
„Toks mūsų siekis ir tikslas gaminant kiekvieną porą – kad būtų ne tik patvaru, bet ir gražu. Kai kasdien tai darai atrodo – įprasta, tačiau jei kas sėstų siūti šlepečių pirmą kartą – vargu ar pavyktų,“ – šypsosi pašnekovas.
Vienos paprastos, nedekoruotų šlepečių poros gamyba užtrunka apie 20 minučių, tačiau jei jos puoštos individualiu siuvinėjimu – gali išsitęsti ir į valandą ar dvi.
„Vienas paskutinių darbų gaminant šlepetes – labai atsargiai apkirpti apvadą iš apačios. Gali atrodyti paprasta, tačiau šiam darbui turi visiškai nedrebėti ranka, priešingu atveju – apsikirps nelygiai,“ – sakė T. Bybartas.

„Šlepetija“ – šeimos verslas

Šlepetės gali būti supakuotos kaip dovana, o šiuo metu ruošiama dar viena naujovė – šlepetės kartu su medžiaginiu, virvutėmis užtraukiamu maišeliu, kuriame jas galime patogiai laikyti, kol yra nenaudojamos.
„Šlepetija“ – tai šeimos verslas, prasidėjęs nuo apavo gamybos artimiausiems draugams, o šiuo metu aprūpinantis šiltomis šlepetėmis net Norvegijos ir kitų šalių pirkėjus. Šlepečių gamybos versle vis dar dirba ir Tado Bybarto mama, o pats vadovas rūpinasi ne tik gaminių kokybe, bet ir įvairių naujų spalvų, medžiagų, gamybos technikų, siuvinėjimo raštų paieška.