Tauragnų miestelyje ramiai gyvenantys buvę pe­dagogai Birutė (Prušinskaitė) ir Bronius Slapšiai vienas kitam dovanoja rūpestį ir meilę, o stiprybės jiedviem teikia prisiminimai, į kuriuos dažnai nu­klysta. Prieš 68 metus susituokę tuomet jauni kai­mo mokyklos mokytojai visą gyvenimą žingsniuoja koja kojon. Pasak ilgaamžių sutuoktinių, svarbiau­sias meilės receptas – supratimas ir pagarba.

Meilė užsimezgė Tauragnuose

Slapšiai šeimą sukūrė 1954 metais. Anais laikais nebuvo nei vestuvių puotos, nei būrio sve­čių. Vienas kitą pamilę ir prisi­žadėję mylėti, jie tik „susirašė“, o santuoką bažnyčioje įtvirtino vėliau, po kelerių metų.

Pirmasis dirbti į tuometę Tau­ragnų septynmetę mokyklą iš Sprakšių kaimo (Vyžuonų sen.) atvyko B. Slapšys. „Mano mama pažinojo tokius Jurgelė­nus, gyvenusius Tauragnuose. Susitarė su jais, kad aš pas juos pagyvensiu. Kaimynystėje gy­veno Bronius, kuris vis ateidavo pasiimti knygų. Taip ir susipa­žinome. Į svečius jis ėmė užei­ti vis dažniau. Toje pačioje mo­kykloje mes dirbome tik vienus metus, nes Bronių iškėlė į Spi­trėnų mokyklą. Jis labai nenorė­jo išvažiuoti, bet teko. Aš likau Tauragnuose“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Spitrėnuose apsigyvenęs ir mokyklos vadovu paskirtas B. Slapšys ilgėjosi į akį kritusios merginos, tad nuėjo į Švietimo skyrių ir paprašė, kad ją taip pat perkeltų į Spitrėnus. Mokytojus apgyvendino senajame kleboni­jos pastate, kuriame gyveno ir daugiau pedagogų. „Buvo daug jaunų mokytojų, be galo links­ma, nereikėjo ir šeimininkų, pa­tys puikiai tvarkėmės“, – pasa­kojo B. Slapšienė.

Tiesa, jaunam vadovui B. Slapšiui pirmieji darbo me­tai šiek tiek apkarto: vaizdas, kurį pamatė vos nuvykęs, šo­kiravo. Mokyklos langai iš­daužyti, baisi betvarkė, kros­nių kokliai iškritę… Darbštus ir nagingas vyras ėmėsi vei­klos, jis save vadino ne moky­klos direktoriumi, o ūkvedžiu. B. Slapšio vadovavimo me­tais išdygo ir naujas mokyklos pastatas, pakeitęs senąją pradi­nę mokyklą, kurioje vaikams mokytis buvo per ankšta.

Ir dirbo, ir linksminosi

Popamokinė veikla ir akty­vus gyvenimas jauniems mo­kytojams leisdavo pamiršti vi­sus vargus bei rūpesčius. Groti akordeonu kiek pramokusi B. Slapšienė prisiminė smagius jaunimo šokius, kuriuose ne­trūkdavo juoko, dainų.

Drąsūs ir kūrybingi mokyto­jai pastatė spektaklį „Be kal­tės kalti“. Pasirodymus rengda­vo kaimuose. Vieno vadinimo metu ėmė ir užgeso lempa. Kaip prisiminė moteris, teatralams šis nutikimas įvarė nemažai strioko, nes žiūrovai sėdėjo, laukė tęsinio, o šviesos nebuvo. „Smagu prisiminti, kad žmonės neišsivaikščiojo, laukė tęsinio. Jie buvo labai smalsūs, norėjo pamatyti visą spektaklį. Stengė­mės vaidinti iš visos širdies“, – kalbėjo tauragniškė.

Po dvejų metų draugystės pora susituokė. „Jis nuo manęs neatstojo, negalėjau juo atsikra­tyti“, – juokėsi pašnekovė. Pusę metų iš Spitrėnų į Tauragnus susitikti su mylimąja važinėjęs B. Slapšys buvo atkaklus, o vie­no žmogelio paklaustas, kodėl taip dažnai lankosi Tauragnuo­se, pamelavo, jog važiuoja pas siuvėją. Prieš vestuves būsima­sis jaunikis nuskubėjo pas nuo­takos tėvą (jos motina jau buvo mirusi) ir paprašė dukros ran­kos. „O manęs ir prašyti nerei­kėjo“, – kvatojo B. Slapšienė.

Prasmingai nugyventi metai

Gimus dukrai jauna šeima vėl sugrįžo į Tauragnus. Iš pra­džių vyras dirbo ūkvedžiu, o už mokyklos dirbtuvių įrengi­mą yra pelnęs ir apdovanojimą. Be veiklos nemokėjęs gyventi B. Slapšys kurį laiką vadovavo ir tuomečiams Tauragnų kultū­ros namams, tačiau nuo pagrin­dinio savo darbo – mokytoja­vimo – nebuvo nutolęs nė per žingsnį. Jis dirbo darbų moky­toju, o žemesnėms klasėms dės­tė fiziką ir matematiką.

Kaip pati save apibūdino, be galo darbšti ir sąžininga B. Slapšienė kelerius metus dir­bo mokyklos direktoriaus pava­duotoja, tačiau jautė labai didelį valdžios spaudimą stoti į parti­ją. Moteris nuvyko į Švietimo skyrių ir pravirko. „Nenorėjau būti partine. Man patiko dirbti pavaduotoja, tačiau po penke­rių metų pati palikau šias parei­gas“, – nemaloniais prisimini­mais dalijosi pašnekovė. Tačiau jaunai mokytojai užteko ir kitos veiklos: ji vedė biologijos pa­mokas, prie mokyklos kartu su mokiniais turėjo žemės sklype­lių, kuriuose augino daržoves, turėjo auklėjamųjų klasių.

Moteris, išauginusi ir į gyve­nimą išleidusi didžiulį būrį mo­kinių, prisipažino, kad kiekvie­nas jai buvo svarbus, visuomet pakviesdavo į klasių susitiki­mus, dovanodavo nuotraukų prisiminimui. Abiem skauda širdį, kad mokykla užvėrė duris visam laikui, tačiau buvę peda­gogai supranta dabartinę situa­ciją – nebeliko mokinių, o tuš­čio pastato juk nelaikysi.

1996 metais mokyklą pali­kusią ir į pensiją išėjusią taura­gniškę dažnai aplanko prisimi­nimai apie tuos laikus, kai, be sunkaus darbo, užtekdavo lai­ko ir prasmingai veiklai, o da­bar gatvėje sutikti buvę jos mo­kiniai ne tik pasilabina, bet ir negaili gražių žodžių.

Vaistažolių pievelės idėja

Iš atminties neišsitrynė ir B. Slapšienės pažintis su kraštiete habilituota biologi­jos mokslų daktare Eugenija Šimkūnaite, kuri būdavo daž­na viešnia mokykloje. Kaip pa­sakojo tauragniškė, E. Šimkū­naitė buvo sumaniusi įdomų planą. Mokyklos kieme buvo aikštelė, kurioje augo žolytė. „Ji mus ragino šią vietą užsėti vaistažolėmis, taip pat auginti jas ir šalia esančio upeliuko pa­kraščiuose. Žadėjo ir vaistinių žolelių džiovyklą įrengti. Aš nesiginčijau. Tačiau jaučiau, kad nieko gera iš šio sumany­mo nebus. Aikštelė taip ir ne­buvo išarta, joje nepabiro vais­tažolių sėklos. Bet aš išpildžiau vieną jos norą: pasėjau vaista­žolių šalia upeliuko, tačiau jos ten taip ir neišdygo…“ – pasa­kojo buvusi pedagogė, kuri il­gai bendravo su E. Šimkūnaite, rengdavo įvairiausius susitiki­mus, pamokas.

Pašnekovė džiaugėsi, kad tau­ragniškiai vertina E. Šimkūnai­tės įskiepytą meilę gamtai, savo kraštui. Anuomet jaunųjų gam­tininkų būreliui vadovavusi B. Slapšienė kartu su vaikais rinkdavo vaistines žoleles, jas džiovindavo, ruošdavo skanią arbatą ir turėjo puikių praktinių priemonių pamokų metu. Du­kra Gražina pritarė savo mamai ir pridūrė, kad su ja išėjusios į laukus moterys visuomet prisi­rinkdavo vertingų augalų žie­delių, lapelių. „Prisimenu, tėve­liai išvažiavo į Gruziją, o man liepė pririnkti apynių ir jų pri­džiovinti. Kiek aš vaikščiojau po pamiškes ieškodama jų…“ – vaikystę prisiminė Gražina.

„Dabar jam reikalinga mano pagalba“

Sutuoktiniai kartu gyvena kone septynis dešimtmečius, ta­čiau jų šeimoje nesantaikos aki­mirkų būta labai mažai, o ginčai išspręsti taikiai ir ramiai. Šei­mos galva – vyras, kuris savo žmoną vadina diplomate.

„Ko šiandien mūsų gyvenime gali trūkti? Mums visko užten­ka, tik sveikata jau nebe ta. Aš šiek tiek stipresnė, todėl daž­niau rūpinuosi Broniumi. Man patinka ir gera, kad galiu juo pasirūpinti. Dabar jam reika­linga mano pagalba“, – meiliai žiūrėdama į keleriais metais vyresnį vyrą kalbėjo 89-erių B. Slapšienė. Tauragniškiai į kiemą žiemą neišeina, nes sun­ku nulipti laiptais, be to, slidu, daug sniego.

Jie mano, kad šiandien meilė kiek kitokia nei jaunystės me­tais, bet abu yra prisirišę, pripra­tę vienas prie kito. „Vyras labai sunkiai vaikšto, tad ryte, kai at­sikeliame, padedu jam apsiauti, pereiti per kambarį. Džiaugia­mės, kad turime puikias dukras, kurios atvažiuoja, sutvarko, pa­sirūpina mumis, į šaldytuvą pri­krauna maisto“, – už gerumą dėkojo pašnekovė.

Nei auksinių vestuvių, nei kitų reikšmingų sukakčių triukšmin­gai nešventę ilgamečiai sutuok­tiniai sutartinai tvirtino, kad ne prašmatnios šventės gyvenime yra svarbiausia. Visos jų sukak­tys buvo minimos nedideliame šeimos rate tik su artimiausiais žmonėmis. Tauragniškiai, išau­ginę dukras Gražiną ir Algaudą, turintys anūkus Povilą, Justą ir Justiną bei proanūkius Adelę, Jurgį, Rūtą ir Roką, labiausiai laukia didžiųjų metų švenčių, kai prie stalo susirenka gausi šeima.

Sekmadieniais į bažnyčią nu­eiti nebegalintys sutuoktiniai šv. Mišias žiūri per televizorių, o praėjusį savaitgalį kunigui pa­raginus mintyse Dievui išsakyti savo troškimą, B. Slapšienė pri­sipažino, kad jie turi norą… nu­mirti kartu. „Mūsų gyvenimas buvo gražus, būtų gera kartu jį ir užbaigti. Nenorime likti po vieną“, – šypsojosi ilgaamžė.

Autorės nuotr.