Nors profesionali pirtininkė Nijolė Naguraitė sako, jog ignaliniečiai pirties malonumais labiausiai linkę mėgautis šiltuoju metų laiku, visgi žiema – puikus metas kaitintis pirtyje. Juk taip smagu sėdėti pirtelėje ir džiaugtis šiluma, kai lauke spaudžia šaltukas, o už lango pūpso pusnys arba siaučia pūgos. Su pirtininke kalbamės ne tik apie pirties naudą ar ritualus bei tradicijas, bet ir raganavimą pirtyje, vantų ypatumus ir kitus garo mėgėjams įdomius dalykus.
Vaikystės prisiminimų keliais
N. Nagurnaitė, viena pirmųjų Lietuvoje baigusi profesionalaus pirtininko kursus, kurių vienas pagrindinių lektorių buvo žymus latvių pirtininkas gydovas Ziedonis Karklinš, pasakojo, jog augo sename gražiame lietuviškame kaime su daug trobų. „Dar atsimenu, kaip visi kaimynai per vestuves nekviesti eidavo į svečius ir dainuodavo dainas“, – prisiminė pašnekovė. Anot jos, kaime dar buvo laikomasi senųjų papročių. Jos mama mokėjo austi ir išmanė gydomąsias žolelių paslaptis – namuose nuolat kybojo apie trisdešimt ryšuliais surištų ar į maišelius išskirstytų vaistažolių rūšių, iš jų gamindavo gydomuosius tepalus, mikstūras. Išmokė to ir dukrą.
Tėtis, anot pirtininkės, buvo gamtos žmogus – išeidavo į laukus, ilgai ten būdavo ir mėgaudavosi, žinojo, po kuriuo medžiu kokį grybą ras, kokią naudą koks medis veikia – pavyzdžiui, kad karštą vasaros dieną po liepa gerokai vėsiau. N. Nagurnaitė kartu su tėčiu jau nuo ankstyvos vaikystės vaikščiodavo po miškus bei laukus ir kartu su juo mokėsi mus supančios aplinkos išminties bei paslapčių.
Pirties malonumus būsima pirtininkė patyrė taip pat ankstyvoje vaikystėje – prisiminė, kaip per sniegynus, pusnynus mama už rankos vesdavosi į pirtį praustis. „Atsimenu, kartu ateidavo tokia sena močiutė, ji mokėjo senovinius vanojimus – pavyzdžiui, nuo potrūkio. Tokį vanojimą vadindavo subraukymu, – pasakojo pašnekovė. – Matydavau, kai mamai skaudėdavo pilvą, kaip senolė kryžmiškais judesiais, kalbėdama kažkokius tekstus, suvarydavo skausmą į pilvo centrą, darydavo pilvo kompresus, paspaudimus.“ Bet mergaitei pirtis buvo tamsi, paslaptinga, baisi. Ir taip buvo tikriausiai ne vien dėl to, kad ji buvo dūminė, bet ir dėl to, kad buvo prisiklausiusi įvairių pasakojimų apie velnią, gyvenantį pirtyje, ar paną, mėgusią vieną praustis naktimis ir vienąkart negyvai velnio užšokdintą.
Profesionalios pirtininkės kelio pradžia
Paaugus, pasak N. Nagurnaitės, jos požiūris į pirtį pamažu keitėsi, tuo labiau kad atsirado modernesnių, ne dūminių pirčių – kam patinka rūkytais lašiniais prakvipę plaukai?.. O sulaukus maždaug keturiasdešimties, moters teigimu, jos organizmas suprato, kad prakaituoti yra labai sveika, todėl garo malonumus pradėjo dievinti – juk išsipėrus ir veido oda tampa gražesnė, ir daugiau jėgų bei energijos atsiranda. Anot pašnekovės, dirbdama muzikos mokykloje raštvede-sekretore-bibliotekininke, pamatė skelbimą, kad renkama pirma pirtininkų laida, kad dar yra laisvų vietų, ir užsirašė į šiuos kursus. Tai buvo 2004 m.
Moters teigimu, kursai buvo tikrai išsamūs ir labai naudingi, ji juose sužinojo daug subtilybių ir niuansų, netgi atskleidė savo sugebėjimą jausti žmogaus negalavimus, ligas. Šią savo savybę, kaip prisipažino, išnaudoja retai, į raganavimą jos kelias nenukrypo, bet gavus Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sertifikatą prasidėjo jos, kaip pirtininkės, karjera, o bet kuris pirtininkas, anot N. Nagurnaitės, yra savotiškas raganius, šamanas ir ekstrasensas. „Kai pirmą kartą sutiktas žmogus ateina į pirtį, turint intuiciją galima matyti, ko jam labiau reikia – ar masažo, ar vanojimo, ar kokio nors augalo, kurį galima parinkti būtent jam“, – prisipažino moteris.
Gimtadienis pirtyje
Anot pirtininkės, ji moka atlikti ir vanojimus, ir atpalaiduojančius, valomuosius masažus, bet jai labiausiai patinka teminiai pirties renginiai, tuo labiau kad ji Klaipėdos universitete yra baigusi masinių renginių režisierės specialybę, taigi, traukia režisuoti, kurti. Dažniausiai pirties žinovė rengia kalendorinių švenčių, rudens ir pavasario lygiadienių, prieškalėdinio apsiprausimo ir Joninių nakties pirties renginius. Taip pat imasi ir šeimyninių švenčių – mergvakarių, bernvakarių, būsimų sutuoktinių, pirtinimų, gimtadienių pirčių. Paprastai pirties renginių organizatorė vyksta į užsakovo pirtį, bet jei klientai savo pirties neturi – pasiūlo kelis jai patinkančius pirčių variantus Ignalinos rajone.
Tiesa, N. Nagurnaitė apgailestavo, kad koronaviruso pandemija šią veiklą sustabdė, nes ji labai bijosi ir saugosi infekcijos, tuo labiau kad turi šiokių tokių sveikatos problemų. „Vasarą turėjau penkis pirties renginius, nuo kovo galbūt vėl pradėsiu po truputį priimti užsakymus“, – patikino pašnekovė.
Kaip sakė pirtininkė, jai labai svarbios gimtadienio pirtys, kai draugai jubiliatui užsako renginį su procedūromis ir patys jame gali dalyvauti. „Gimtadienio svečiai susipažįsta su sveikos pirties ABC, mineralinių akmenų naudojimu, vandens energizavimu, sukaktuvininkui linkime įvairiausių dalykų, – aiškino moteris. – Tai tarsi žaidimas, bet jis vizualizuotas ir žmonėms labai patinka.“ Anot jos, renginio kaltininkui atliekamos trys pirties procedūros, o visas renginys trunka apie keturias valandas.
Kad moteris žydėtų, o vyras būtų tvirtas
Dar vienas svarbus dalykas – kiekvienam gimtadienio ar kito renginio dalyviui įteikiama po vantą, vieną svarbiausių pirties atributų. Kaip sakė N. Nagurnaitė, vantoms surišti gali būti naudojami kone visi augalai, nebent išskyrus usnį ir dagį. „Tradiciniai vantos augalai yra žinomi visiems, bet mano mylimiausios vantelės iš kitų, ne visai tradicinių augalų, pavyzdžiui, klevo, – atskleidė pašnekovė. – Klevo aromatas pirtyje – nuostabus, jis toks saldus, malonus, primenantis klevų sirupą. O platūs kaip vėduoklės lapai labai tinka oro gainiojimui pirtyje. Jei padedi šaltą klevo vantelę po galva žmogui, kurį vanoji arba masažuoji, jam labai malonu ją apkabinti, įkniaubti veidą, atsigaivinti. Tuo labiau kad klevas yra energijos balanso, ramybės augalas. Kadangi dažnai galva net ir pirtyje verda kaip „čainikas“, klevas nuima įtampą, ramina.“ Dar pirtininkė labai mėgsta drebulę, kuri nuima krūvį. Anot jos, nors tai medis-vampyras, jis susiurbia ne tik gerą, bet ir blogą energiją. Gerą energiją po to galima papildyti kitais augalais, būtent todėl drebulė vanojimui naudojama pačioje procedūros pradžioje.
Dar vienas svarbus pirties augalas, kurio, N. Nagurnaitės teigimu, netrūksta Ignalinos krašte – kadagys. Jis duoda energijos, bet kartu ir įžemina. „Kadagį būtinai reikia nuplikyti ir stipriai padaužyti į gultą, – aiškino pirtininkė. – Tada taip malonu ant nugaros gulintį žmogų kadagine vanta stipriai pavanoti per padus, galima pamušti rankų delnus – kadagio aromatas kaipmat pasklinda po visą pirtį, švarina orą. Tokią pat funkciją atlieka ir kietis bei pelynas.“ Pašnekovė perspėjo, jog viso kūno kadagio vanta vanoti nepatartina, nes gali prasidėti alergija. Taip pat ji riša ir progines vantas, pavyzdžiui, Joninių – iš trejų devynerių (devynių skirtingų augalų po tris šakeles, būtinai įeina papartis) augalų surištas – naudoja prieškalėdinio apsiprausimo metu, kad sužadintų energiją ir pastiprintų. „Organizmas prieš tai miegojo, reikia, kad jis kartu su saule pabustų ir pradėtų čiurlenti kaip upelis, o nebūtų kaip uždususi pelkė“, – kalbėjo N. Nagurnaitė.
Kaip pasakojo moteris, yra vantų, skirtų vyrams, yra ir moterų žavesiui, galioms bei moteriškumui pažadinti tinkančių. „Yra trys augalai, kurie pirties metu rekomenduojami tam, jog sustiprintų vyrų energiją, – paslapties šydą praskleidė pašnekovė. – Tai ąžuolas, guoba ir uosis. Prieštuoktuvinėse pirtyse dar mėgstu naudoti juodalksnį – tai šeimų apjungimo augalas. Kiek domėjausi senaisiais papročiais, prieš tuoktuves prausiantis būsimiems sutuoktiniams arba bernvakarių, mergvakarių metu netgi pirtį rekomenduodavo iškūrenti juodalksnio malkomis, o po to pelenais ištrinti būsimą jaunavedį.“ N. Nagurnaitė juokėsi, kad kartais ir dabar panaudoja šį paprotį – būsimą jaunikį ištepa pelenais ir dar liepia draugams su palinkėjimais vanoti juodalksnio vantomis, tad vaizdas būna tikrai įspūdingas.
Moterims pirtininkė panaudoja kitus augalus. Pasak jos, mergaitėms labai tinka obelis – kad sužadintų moteriškumą ir padėtų išsirinkti, pajusti savo tikrąjį išrinktąjį. Brandesnėms moterims, pašnekovės teigimu, tinka šermukšnis – apsauginis augalas, ginantis nuo visų bėdų, sustiprinantis ir sužadinantis moteriškas galias. Visų, nežiūrint amžiaus, moterų augalas – liepa. Ji tinka bijančioms karščio, norinčioms sustiprinti moterišką gudrumą, aptakumą, slidumą. Žilvičio vanta moterims galima privilioti antrąją pusę, tam, anot N. Nagurnaitės, dar reikia atlikti ir specialų ritualą.
Per patirtį atrastos taisyklės
Anot pašnekovės, nors žmonės dabar jau plačiai susipažinę su pirties teikiama nauda ir malonumais, pagrindinėmis kaitinimosi taisyklėmis, bet ji turi keletą svarbių pastebėjimų, kuriuos suprato ir atrado dirbdama šį darbą. „Kad pirtį reikia nuolat vėdinti, tą jau tikriausiai žino kiekvienas, nes prakaitas garuoja ir tvyro ore, – kalbėjo moteris. – Per didelis karštis taip pat negerai – būtent dėl to kitą dieną skauda galvą. Įsivaizduokite, kad mes prakaituodami išskiriame savo nuodus, po to jais kvėpuojame. Taigi, daro klaidą tie, kurie pirtį laiko uždarytą, neišvėdintą, nenuplauna plautų. Dar vienas dalykas – negalima į pirtį vaikščioti su tuo pačiu rankšluosčiu ar apsiaustu. Kiekvieną kartą reikia pasiimti švarų. Ten juk taip pat išprakaituotų nuodų ir bakterijų veisykla.“
Anot pirtininkės, po kiekvieno užėjimo į pirtį būtina nueiti po drungnu dušu, nes reikia nuplauti prakaitą, ypač pirmąjį, patį blogiausią, juodžiausią. Dušo vanduo turi būti drungnas, kad neužsidarytų odos poros ir tęstųsi prakaitavimas, po šaltu dušu arba į eketę galima lįsti tik po vanojimo. Žinoma, labai atsargiai elgtis su šia procedūra, ji ne visiems patartina. Pats baisiausias dalykas, N. Nagurnaitės teigimu, kai svetimi žmonės lenda į vieną kubilą – juk skiriasi įvairūs kūno skysčiai ir skleidžiasi į vandenį, tad užkrato tikimybė labai didelė. Labai norintiems mėgautis tokia pramoga pirtininkė patarė kubilu naudotis nebent tik po dviejų užėjimų į pirtį arba po vanojimo, kai žmogus jau išprakaituoja ir išleidžia iš savo kūno visas blogybes.
Prakalbus apie pirties tradicijas ir ritualus, pašnekovė prisipažino, jog jai labai svarbus pirmo garo ritualas – su palinkėjimais, blogio paleidimu, blokų atsisakymu, kad kūnas kaip tuščias indas viską priimtų. Taip pat jai labai svarbi pabaiga – paskutinis užėjimas, kaip kulminacinis momentas, užfiksavimas, viso pirties renginio įprasminimas.
Peršalimui gydyti
Kaip ir kiekvienai procedūrai, pirčiai taip pat yra draudžiamų dalykų. Kaip sakė pirtininkė, kaitintis joje nepatartina aukštą kraujospūdį, širdies problemų turintiems žmonėms, jiems labiau rekomenduojama nekaršta ir drėgna turkiška garinė pirtis. Žinoma, itin karšta pirtis nepatartina ir onkologiniams ligoniams, žmonėms su pakilusia aukšta temperatūra, atviromis žaizdomis ir panašiai. Tačiau pajutusiems pirmuosius peršalimo simptomus pirtis labai rekomenduojama – galima užlašinti eterinių aliejų, pakaitinti kojas, patepti padus garstyčiomis, pakvėpuoti garais, gerai pasivanoti, išprakaituoti, išėjus iš pirties būtinai išgerti žolelių arbatos.
Kiekvienam ketinančiam kaitintis pirtyje žmogui moteris patarė neiti į ją tuščiu skrandžiu, bet ir nepersivalgyti, išgerti mineralinio vandens ar arbatos prieš pirtį, vandenį gerti ir pirtyje. Išėjus iš pirties – saugoti save ir nepersišaldyti.
Pirtis, N. Nagurnaitės teigimu, labai gerai nuima neigiamą informaciją, todėl grįžus iš didelio žmonių susibūrimo, susierzinus, ji labai gerai nuramina ir atpalaiduoja, suteikia gerų emocijų. Juk pirtis – šilta, rami, saugi aplinka, primenanti mamos įsčias. Pati pirtininkė mėgautis pirties malonumais stengiasi bent kartą per dvi savaites, o jei pavyksta – ir dažniau.
Reklama: naturata.lt