Ignalinos rajone, Vidiškių miestelyje, gyvena fotografas Aidas Dolotovas – žmogus, kuriam Sausio 13-osios įvykiai nėra vien žodžiai, girdėti iš radijo ar televizijos. Taip jau nutiko, kad tomis kraupiomis dienomis Vilniuje gyvenęs būsimasis fotografas viską matė savo akimis, jautė širdimi ir fiksavo budria fotokameros akimi.

Kylanti įtampa

Kaip pasakojo pašnekovas, 1990 metais jis įstojo į Vilniaus technologijos technikumą (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). „Itin mylėjau fotografiją, ypač aiškiai supratau, kad man rūpi vien fotografija ir daugiau beveik niekas, – sakė A. Dolotovas. – Turėjau labai aiškų suvokimą, kur eisiu, ką darysiu, todėl mano kelias buvo tiesus, nebuvo jokių dvejonių ir kitų variantų – tik Vilnius ir tik studijos, susijusios su fotografija.“ Anot A. Dolotovo, tuo metu specialybę, susijusią su fototechnologijomis, buvo galima įgyti tik šioje mokslo įstaigoje.

Fotografo teigimu, technikumo rūmai buvo visai šalia Gedimino prospekto, todėl visi įvykiai vyko tiesiog prieš akis – juk ne viskas prasidėjo nuo drastiškų, intensyvių veiksmų, viskas, pasak jo, brendo pamažu. Vyras prisiminė, jog dar prieš kurį laiką, vykstant kažkokiam paradui (atrodo, Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metinių minėjimui), jau buvo juntamos maištingos nuotaikos – aplink paradą susibūrę miestiečiai visokiais būdais dergė Tarybų Sąjungą, niekino renginio dalyvius. „Aš pats nelabai dalyvavau politikoje ir nelabai joje gaudžiausi, bet buvo įdomu, kad yra lietuvių, kuriems gyvybiškai svarbūs tokie dalykai kaip laisvė, nepriklausomybė, – aiškino A. Dolotovas. – Buvo įdomu susivokti, kas čia vyksta.“ Tuo labiau kad, anot pašnekovo, jis atvažiavo juk ne maištauti ar kelti perversmą, o studijuoti. Norėjosi susitikti, bendrauti su kūrybine inteligentija – menininkais, kūrėjais, fotografais, semtis iš jų žinių ir išminties. Tačiau, kaip prisiminė Sausio 13-osios įvykių liudininkas, atmosfera sostinėje pamažu kaito ir mieste tai vienur, tai kitur vis nuskambėdavo kažkokie įvykiai – tai nuo pastato buvo nuplėšta atminimo lentelė, tai pakabinta išniekinta Tarybų Sąjungos atributika. „Prasidėjo lyg koks griovimas, man tai nebuvo suprantama, nes juk žmogus – kurianti asmenybė, – pasakojo vyras. – Mums technikume niekas nieko neaiškino. Mūsų pastatas buvo prieš pat KGB rūmus ir tik vienas dėstytojas buvo užsiminęs, kad technikume buvo užverbuotų žmonių, bet tik tokios kalbos. Net mes, studentai, grupės draugai, nesikalbėjome apie tuos dalykus, tarp mūsų nesklandė revoliucinės kalbos. Gyvenome savo paprastą studentišką gyvenimą. Todėl tai, kas įvyko sausio 13-ą, mums buvo netikėta.“

Naktiniai šūviai išgąsdino

Kaip prisiminė A. Dolotovas, jis tądien vėlai buvo grįžęs iš kelionės ir net neįtarė, į kokią mėsmalę papuolė. Anot vyro, pačiame kovų įkarštyje, kai prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariai puolė Seimą (tuomet – Aukščiausiąją Tarybą) ar šarvuočiai ir tankai traiškė žmones prie Vilniaus televizijos bokšto, jam dalyvauti neteko – jis net nesuprato, kad vyksta kažkas labai rimta. Juk net televizoriaus tuo metu neturėjo. Tiesiog būdamas bendrabutyje girdėjo šūvius. „Patikėkite, buvo neaišku, kas vyksta, – porino pašnekovas. – Šaudo iš patrankų, ir šaudo labai baisiai. Kai kurie šūviai buvo tokie, kad mane visą persmelkė baimė. Tik vėliau į kambarį įlėkė grupės draugas ir pradėjo šaukti, kad prie televizijos bokšto traiško žmones ir šaudo. Tik pasakė ir vėl išbėgo, gal kitame kambaryje žiūrėjo televizorių – net nežinau. Sunku suvokti, kas šaudo ir kas vyksta, kai, rodos, ką tik troleibusu važiavau per miestą ir viskas buvo gerai, mieste vyko normalus gyvenimas.“

Kitą rytą, pasak A. Dolotovo, studentai susimetė grupelėn ir nuvažiavo prie televizijos bokšto, pažiūrėti, kas gi ten įvyko. „Troleibusu, kuris vis dar važiavo, kiti žmonės įprastai vyko į darbą,  – prisiminė fotografas. – Nuvykę padarėme keletą kadrų, nes esam fotografai ir fotoaparatas visada šalia.“ Pašnekovo teigimu, šalia televizijos bokšto jau buvo tuščia, tik stovėjo kelios tuščios tanketės, budėjo sovietų kareiviai ir šiapus tvoros vėliavomis mojavo keletas entuziastų. Anot jo, visas vaizdas susidėlioja tik tada, kai kažkas papasakoja, kitaip nieko nesuprastum – atrodytų, nieko ten ir neįvyko. Tiesa, jau grįžus iš įvykio vietos, iš žaibiškai plintančių žinių jaunuoliai suprato, kas iš tiesų buvo nutikę.

Svarbiausia – tikėjimas Dievu

Pasak A. Dolotovo, po to studentai patraukė link Seimo – ten jau buvo patiesta armatūra, pastatytos barikados, iškabinti agitaciniai plakatai. „Man, kaip kūrybos žmogui, nesuprantamas mūsų tautos pasiryžimas kovoti būtent tokiu būdu, – kalbėjo vyras. – Iškabinti paniekinantys Tarybų Sąjungos vadų portretai, ženkliukai, medaliai, tarybiniai vadovėliai – kaip kokia gėdos siena. Ten buvo pažymėti visi dalykai, kurie lietuvių tautą žeidžia labiausiai – plakatai apie Molotovo-Ribentropo pakto metines, Ignalinos atominę elektrinę, Gorbačiovo portretas. Kaip koks dvasių išvarymas.“ Anot pašnekovo, jam neatrodo, kad nepriklausomybė sprendžia visas problemas, todėl taip manančių žmonių jis nesupranta. Fotografas svarstė, kad būtent tik taip turėjo galvoti patriotiškai nusiteikę žmonės, vykdę perversmą ir siekę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nuvykus prie Seimo, vyro teigimu, apėmė toks jausmas, kad jau viskas įvyko, nors žmonės dar budėjo ir laukė galimo pavojaus.

Visgi keli dalykai A. Dolotovui paliko labai gilų įspūdį – tai barikadose stovinčių žmonių vienybė, susitelkimas, gerumas ir labai ypatinga, maldinga atmosfera. „Tie įvykiai mane užkabino ir savotiškai augino, aš truputėlį pradėjau suprasti, kuo tikėjo ir tiki patriotai, – prisipažino fotografas. – Matyt, jie buvo augę tokiose šeimose, kuriose buvo ugdomas patriotizmas.“ Herojus visada įsivaizdavęs kaip individualias, savarankiškai veikiančias asmenybes, vyras sakė nelabai supratęs tokios kolektyvinės drąsos – tai buvo lyg masinis išvien susitelkusių žmonių judėjimas. Pašnekovui tai kėlė klausimus – kodėl taip vyksta ir kaip susidaro tokie išskirtiniai procesai. Pasak jo, sovietų išaugintas idealizmas pasitarnavo ir lietuvybei, bet išorinis veiksmas dar ne viskas, yra ir motyvai, o kiekvienas už laisvę kovojęs žmogus turėjo savus. Jie galbūt nebuvo blogi, bet tikriausiai daugelis, žinodami, kuo viskas pasibaigs, būtų to ir nedarę. „Manau, kad ten buvo daug nebrandžių žmonių, tokių kaip aš, pasidavusių bendram impulsui, – spėliojo fotografas, vertindamas viską iš prabėgusio laiko perspektyvos. – Tokių brandžių, apsisprendusių, kuriems pirmoje vietoje buvo Tėvynė, manau, buvo tik vienetai.“

Svarbiausias dalykas A. Dolotovui – kad su nepriklausomybe buvo atgauta ir religinė laisvė – tai jam, giliai tikinčiam krikščioniui, itin reikšminga, o tai, kad nepriklausomybė buvo iškovota, žinoma, neįvyko be Dievo valios – matyt jau buvo susikaupę tiek, jog turėjo įvykti virsmas. Lietuviams pašnekovas linkėjo atrasti ryšį su Dievu – juk viskas priklauso tik nuo mūsų tautos kolektyvinio santykio su Sutvėrėju, nes tik jis ir jo meilė, nukreipta, pirmiausia, į vidinį, dvasinį žmogų, mus išlaiko, saugo ir veda į tikrą gyvenimą.

Aido Dolotovo asmeninio archyvo nuotr.