Ignalinos kraštas garsėja gražia gamta ir gausybe patrauklių, turistams įdomių lankytinų vietų. Visai neseniai prie jų prisijungė ir ekspozicija, įkurta buvusioje Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos klebonijoje. Ekspozicija, kurią surinko, suruošė ir globoja Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (toliau – Ignalinos biblioteka) Ceikinių filialo bibliotekininkė Ona Martinėnienė, pasakoja ne tik Ceikinių bažnyčios istoriją, bet ir namelyje, priglaudusiame šias istorijas, gimusio Kipro Petrausko bei čia ilgai gyvenusio kunigo, poeto, tremtinio Kazimiero Vaičionio biografijas. Šiemet, beje, švenčiamos 100-osios K. Vaičionio gimimo metinės.

Bažnyčiai – atskiras kampelis

Įdomiausia, anot O. Martinėnienės, tai, jog idėja kurti tokią ekspoziciją kilo dalyvaujant Ignalinos bibliotekos inicijuotame konkurse „Sodybų istorijos“. Pašnekovei mintis aprašyti būtent Ceikinių bažnyčią kilo tada, kai išgirdęs pasvarstymus, apie ką rengti istoriją, vienas ceikiniškis atnešė rankraštį, kuriame surašyti istoriniai faktai apie šią šventovę, aprašyta parapija, joje dirbę dvasininkai. Po to, kai bibliotekininkė sudėliojo istorinius faktus, nufotografavo bažnyčios interjerą ir eksterjerą, lygindama, kaip jie keitėsi metų tėkmėje, sudėjo į vieną pasakojimą ir pristatė auditorijai. praėjus vos keliems mėnesiams – 2016 m. balandį – šventovėje kilo gaisras ir kone viską sunaikino. Taigi, galime tik džiaugtis, kad tai, kas buvo iki tol, liko užfiksuota bent nuotraukose.

Kaip sakė O. Martinėnienė, domintis bažnyčia, žmonės pradėjo nešti įvairius su jos istorija susijusius daiktus, taigi, teko sugalvoti, kur juos dėti. Taip ir gimė ši tris skirtingus pasakojimus sekanti ekspozicija, įrengta buvusioje klebonijoje (kurį laiką ir policijos būstinėje), suremontuotoje Ceikinių seniūnijos pastangomis. Bažnyčios istorijai skirtame kampelyje – visų čia kunigavusių ir klebonavusių dvasininkų biografijos, po gaisro išlikę bei kruopščiai pašnekovės nuplauti, iššveisti bažnytiniai reikmenys – indai, staltiesėlės ir panašiai. Ekspozicijoje galima rasti ir senų bažnytinių knygų, kuriose įrašyti krikšto, santuokos sakramentus turėję gauti ar gavę Ceikinių ir aplinkinių kaimų gyventojai, šių sakramentų liudininkai, parapijos vizitacijos įrašai, lapukai su blaivybės pasižadėjimais priimant Pirmąją Komuniją, senoviniai maldynai ir panašiai.

Gestas garsiam dainininkui

Įžengus į namelį pasitinka mąslus K. Petrausko, žvelgiančio nuo foto užuolaidos, žvilgsnis. Pirmasis kambarėlis skirtas jam. Nors, pasak O. Martinėnienės, eksponatų apie Ceikiniuose gimusį ir iki dvejų metukų čia augusį dainininką nedaug (daug šios, o ir kitų ekspozicijos eksponatų sunešta Ceikinių bendruomenės narių), bet šis tas yra. Čia ir nuotraukos, ir seno laikraščio su straipsniu apie garsųjį operos dainininką iškarpa, ir supamas krėslas, kuriame bus galima pailsėti ir pasižiūrėti skaidres bei paklausyti žymiojo tenoro atliekamų kūrinių. O jo kūrybinis bagažas tikrai nemenkas – vien pagrindinių vaidmenų operose, operetėse atlikta arti šešiasdešimties.

Galbūt jau daug kam žinoma, bet nepakenks priminti, kad K. Petrauskas gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose, tuo metu priklausiusiuose Švenčionių apskričiai, Rusijos imperijai. Motina – Juozapota Rastenytė-Petrauskienė nuo Antagavės, tėvas Jonas Petrauskas (1863 m. sukilimo dalyvis, vargonavęs Palūšėje). Vyresnysis brolis Mikas Petrauskas – žymus kompozitorius.

Pradines muzikos žinias K. Petrauskas įgijo iš tėvo, vėliau brolis Mikas mokė pažinti gaidas, skambinti fortepijonu. Sulaukęs devynerių grojo vyresniojo brolio suorganizuotame orkestre, vėliau ir pats vadovavo orkestrėliui. Kartu su Miku persikėlė į Obelius, kur mokėsi vargoninkauti, giedojo bažnytiniame chore, lankė pradinę mokyklą. Vėliau baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, dainavo Maskvos Didžiajame teatre. 1920 m. rugpjūčio mėnesį K. Petrauskas grįžo į Lietuvą. Mirė 1968 m. sausio 17 d. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

Į tremtį – ilgėtis Tėvynės…

Antrasis, kiek didesnis kambarys paskirtas perpus kun. K. Vaičioniui ir Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios istorijai. Kadangi sielų ganytojas Ceikiniuose gyveno visai neseniai – nuo 1990 metų iki savo mirties 2002 metais – tad ir jo asmeninių daiktų čia gerokai daugiau – nuo tokių įdomių eksponatų, kaip vis dar veikiantis videomagnetofonas, juostos su garso ir vaizdo įrašais (kaip pasakojo O. Martinėnienė, kunigas labai mėgo filmuoti), rankraščiai, asmeninės bibliotekos knygos, paties poeto ranka rašyti vaikystės prisiminimai, iki laiškų, sveikinimų, atvirukų, asmeninių maldaknygių, užrašų ir kitų smulkmenų,

Kaip pasakojo pašnekovė, 1921 metais rugsėjo (pagal kai kuriuos šaltinius – rugpjūčio) 19 d. gimęs kun. K. Vaičionis buvo kilęs iš netolimame Rokiškio rajone, Panemunėlio seniūnijoje, buvusio, dabar išnykusio Vieversynės kaimo, iš gausios Anelės (Levanaitės) ir Jono Vaičionių šeimos. Bibliotekininkės teigimu, gabus vaikas buvo išleistas į mokslus. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją dirbo vikaru Švenčionyse, Kalesninkuose, Eišiškėse, Vilniaus Šv. ap. Pilypo ir Jokūbo bei Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiose. 1949 m. birželio 29 d. suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Nuvežtas į Karagandos lagerius po metų vėl grąžintas į Vilnių naujam tardymui. Šį kartą už dalyvavimą religinėje jaunimo organizacijoje „Aušros Vartų kolegija“ gavo 25 metus lagerio ir dešimt metų tremties. Kalėjo Vorkutos lageriuose, dirbo anglių kasyklose, metams įkalintas Krestų kalėjime, buvo nuvežtas į Intos lagerius. Po dešimties metų 1959 m. paleistas, apsigyveno Pskove, po pusės metų išvyko į Latviją, 11 metų gyveno Rezeknėje, Jekabpilyje, dirbo kūriku, plytų, cukraus fabrikuose, statybose, vargoninkavo. 1970 m. leista grįžti į Lietuvą. Dirbo vikaru Švenčionyse, klebonu Pabradėje, Paberžėje, Turgeliuose, nuo 1990 m. Ceikiniuose, tik po 20 m. paskirtas į lietuvišką parapiją. 1999 m. birželio 18 d. tapo emeritu ir apsigyveno Mielagėnuose. Mirė 2002 m. lapkričio 9 d.

„Ak, nuneškit, kur rožėmis žydi…“

Kun. K. Vaičionio kūrybos kraitėje – poezija, 150 psalmių, įvairūs vertimai – mokėjo rusų, lenkų, latvių, lotynų kalbas, šiek tiek japonų. Eilėraščiai persmelkti meile Tėvynei, gimtųjų namų, laisvės ilgesio gaidomis. Labai mėgo kūryboje minėti gėles – rožes, lelijas, žibutes ir kitas. Anot bibliotekininkės, iš žmonių teko išgirsti, jog psalmes poetas rašydavo lengvai – pakakdavo jam išgirsti vieną kitą žodį ar frazę ir išsiliedavo… Poeziją, pašnekovės teigimu, rašė tyliai, niekam jos nedeklamuodavo ir neskaitydavo. Ir tik prieš pat kunigo mirtį susigriebta išleisti jo poezijos knygelę „Lietuvos Jeremiada“.

O. Martinėnienė ir pati puikiai prisimena kun. K. Vaičionį. Anot jos, jis buvo labai šiltas, paprastas žmogus, labai mėgo bendrauti, dalyvaudavo visuose renginiuose. Vaikščiodamas po Ceikinius ir sutikęs kokį žmogų lydėdavo jį ten, kur tas su reikalais eidavo – į stotį ar kur kitur. Visada kišenėse turėjo savo mėgstamiausių „Ananasinių“ saldainių, o rankoje – laikraštukų „Kregždutė“, jais visada apdalindavo ir vaišindavo vaikus. Savo pensiją, bibliotekininkės teigimu, jis išdalydavo nepasiturintiems, tegul ir alkoholiu piktnaudžiaujantiems ceikiniškiams, o pats tenkindavosi mažu – net sutaną nešiojo tol, kol ji visai sudilo. Sakydavo: „O man ir taip gerai…“

Autorės nuotr.