Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Trečiojoje publikacijų apie šį kaimą ciklo dalyje tęsiame Juozapo Kazicko pasakojimą.
Godus ir nesąžiningas siuvėjas
„Į mūsų kaimą iš Anykščių atvažiuodavo siuvėjas Laukys. Buvo geru savo srities specialistu, tačiau jau prie Smetonos jis buvo komunistu. Jis ir slapta platindavo komunistinius atsišaukimus, ir mano tėvokui duodavo. Mano tėvokas, kuris buvo Ruosijojir matė, kas dėjosi Petrograde per revoliuciją, Laukiui sakydavo: „Kodėl tu stoji komunistų pusėn, jei nežinai, ką jie tenai (Rusijoje – aut. past.) darė? Mes su broliu Petrograde gyvenom ir matėm, kaip nekaltus žmones komunistai žudė, o tu agituoji, kad ateis Tarybų Sąjunga ir mus išlaisvins!“ – pasakojo prieškarinius atsiminimus J. Kazickas. Vyras prisiminė, kad kartą traukiniu atvykęs Laukys davė jam ir jo draugui Zabulėnui Tarybų Sąjungos vėliavą. Anot pašnekovo, jie, vaikai, nesuprato, kokia tai vėliava – tiesiog bėgo ir džiaugėsi jos plevenimu ore. Tačiau, kai pamatė J. Kazicko tėvas, labai supyko ir, siuvėjui pasiekus Kazickų namus, jį išbarė. Nuo to karto Laukys pašnekovo tėviškėje nebebuvo laukiamas svečias.
Stabulankietis pasakojo, kad siuvėjas gyveno menkame nameliūkštyje netoli Šventosios užtvankos. Kai sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą, siuvėjas įdavinėjo rusams savo konkurentus, o jų siuvimo mašinas pasiimdavo sau. „Kai rusus išvijo vokiečiai, siuvėjas buvo pasodintas į kalėjimą. Gal jis būtų išsiųstas priverstiniams darbams į Vokietiją arba sušaudytas, tačiau kaip geras siuvėjas spėjo pasitarnauti vokiečiams. Taip ir liko. Vėl grįžus rusams, Laukys buvo paleistas, tačiau kažką prisidirbo ir dar kartą pakliuvo daboklėn. Vėliau lyg ir buvo paleistas, tačiau, koks jo tolimesnis likimas, nežinau“, – kalbėjo pašnekovas.
Unikali arbaleto buožė
J. Kazickas pasakojo, kad rusams kilo įtarimas (gal kas ir paskundė), kad pas juos yra partizanų slėptuvė. Sugužėję skrebai ėmė krėsti sodybą, ieškoti miškinių. „Kai baigiau keturis skyrius, pasidariau šautuvą (arbaletą – aut. past.), – sakė vyras. – Šautuvo buožė buvo ąžuolinė. Lankui pritaikiau arklinės grėbiamosios dantį. Įtempdavau templę, užkabindavau ją, įdėdavau strėlę, atleisdavau mygtuką ir strėlė iššaudavo. Už rugių kūlių, skirtų dengti klojimo stogui, skrebai rado tą šautuvą. Subėgo visi, ėmė apžiūrinėti, kaip jis padarytas, lyginti buožę su savo ginklų buožėmis, tačiau nieko panašaus nerado. Klausia manęs: „Kas tau padarė šitą šautuvą? Atsakiau, kad pats pasidariau. Niekaip nevierija, nusivedė į trobą, muša, spardo, ausis tampo: „Sakyk, kas darė?“„Aš dariau!“ „O kodėl pakavojai?“ „Nuo tėvoko kavojau.“ Pašnekovas pasakojo, kad išgirdusi sūnaus riksmus, atėjo motina, ėmė bartis, triukšmą pakėlė ir tėvas. Tuomet skrebai vaiką nusitempė į tvartą, privedė jį prie žlabo viduryje pastato ir liepė lįsti po juo – parodyti, kur tiksliai yra bunkeris. Vienas skrebas pasiūlė kitam verčiau apžiūrėti, ar nėra aplink ėdžias iššliaužų. Patikrinę nieko nerado, bet vis tiek nenorėjo tikėti, kad bunkerio nėra. Tuomet J. Kazicką su tėvu nusivarė pas kaimynus Bagočiūnus. Pašnekovą toliau tardė ir mušė virtuvėje, o tėvą – kitame kambaryje. Šeimininko Prano Bagočiūno žmona (Kazickai pagal vyro vardą, kaip kaime buvo įprasta, vadindavo ją Praniene), pamačiusi taip skriaudžiamą vaiką, ėmė barti skrebus: „Besarmačiai, kur jūsų širdys? Šitą vaiką taip mušat! Gal patys vaikų neturit?“ Pranienei, stovėjusiai prie durų, vienas skrebas taip trenkė šautuvo buože į krūtinę, kad ji per duris išvirto. Priėjęs ėmė ją spardyti, keikti, kaltinti slepiant „banditus“. Po kiek laiko skrebai J. Kazicką paleido namo, o jo tėvą išsivežė toliau tardyti į Leliūnus.
Pasak J. Kazicko, žiemos metu jų senajame klojime (dabar jo nebėra) slėpdavosi partizanai. Slėpdavosi jie ir bunkeryje Aknystėlių kaime, netoli Baliūno sodybos (kitas bunkeris buvo ir po gyvenamuoju namu). Pašnekovo motina nešdavo partizanams valgyti, tačiau ne tiesiai į bunkerį – maisto palikdavo netoliese esančiame eglyne. Anot vyro, partizanai maisto ne reikalaudavo, o prašydavo.
J. Kazicko duomenimis, tarp Stabulankių partizanų buvo du išdavikai. Vienas jų – nepriklausomos Lietuvos karininkas. Juo partizanai pasitikėjo, palaikė ryšį. Šis išdavikas suteikė daug informacijos sovietų saugumui. Kitas parsidavėlis įskundė Aknystėlių Tumų sodyboje besislepiančius partizanus.
Suspardytas, bet… iškrito iš medžio
J. Kazickas pasakojo, kad Stabulankių kapinaitėse augusiame uosyje partizanai iškėlė trispalvę: „Pamatę vėliavą skrebai nelipo jos nukabinti, nes bijojo, kad ši gali būti užminuota. Todėl nuėjo pas netoliese gyvenusius Voverius ir atsivarė 18–19 metų Fabijonioką (Fabijoną Voverį – aut. past.). Liepė jam nukabinti trispalvę. Kai vaikinas nusileido su vėliava ant žemės, skrebai ėmė jį mušti, spardyti, reikalaudami pasakyti, kur banditai. Netoliese gyvenantis Laucius pravarde Kiškiokas (Laucių Stabulankiuose buvo labai daug, todėl kaime buvo įprasta jiems suteikti pravardes, kad būtų lengviau atskirti – aut. past.) viską matė ir, kai skrebai sudaužytą Fabijonioką paliko kapinaitėse, nuėjo – norėjo vaikiną parvesti namo. Tačiau jis buvo taip sužalotas, kad nepajėgė eiti. Tada Kiškiokas nuėjo pas Voverius, šie pasikinkė arklį ir nuvažiavo parsivežti nelaimėlio. Buvo nutarta jį vežti pas gydytojus į Uteną. Kadangi jiems reikėjo nurodyti sužalojimų priežastį, sumelavo, kad iškrito iš medžio. Taip gydytojas ir užrašė.“ Anot J. Kazicko, sumuštasis ilgai gulėjo ligoninėje, tačiau stiprūs sužalojimai paliko pėdsaką visam gyvenimui: kartas nuo karto jam užeidavo „psichiniai priepuoliai“. Nors F. Voveris sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų, bet gyvenimas skrebų aukai nesusiklostė laimingai – jo gyvybės siūlą nutraukė savižudybė.
Autoriaus nuotr.
