Kas gali labiau pakurstyti lakią vaizduotę, jei ne savo istorija, legendomis apipinti piliakalniai, akį traukiantys ir neeiliniu kraštovaizdžiu. Pasakojimai apie piliakalniuose paslėptus lobius, įdomūs padavimai kaitina ne tik istorikų ir archeologų, bet ir smalsuolių vaizduotę. Vieną dieną „Utenos diena“ nusprendė aplankyti Aknystėlių piliakalnį.
Pietinė Aknystėlių piliakalnio dalis buvo prarasta XIX a. pabaigoje tiesiant siaurąjį geležinkelį Švenčionys–Panevėžys. Dėl šios priežasties pirminė piliakalnio išvaizda nežinoma, nes iki tol ji niekur nebuvo užfiksuota. Vargu ar Lietuvoje dar per kurį nors kitą piliakalnį buvo nutiestas geležinkelis. Aknystėlių piliakalniui nepasisekė dvigubai, nes beveik po šimto metų buldozeriai vėl nuo jo stumdė žemę. Sugalvojusiems aplankyti minėtą piliakalnį, patariame apsišarvuoti kantrybe. Norintiems surasti Aknystėlių piliakalnį, teks ilgai ratais klaidžioti aplink šį gamtos paminklą, ypač žiemą, nes nėra prie jo pastatytos rodyklės ar kito informacinio ženklo.
Nukasė kultūrinį sluoksnį
Aknystėlių piliakalnis, kuris susiformavo pirmame tūkstantmetyje, yra 120 metrų į pietus nuo Aknystėlio ežero pietinio kranto, į šiaurę nuo buvusio siaurojo geležinkelio Utena–Anykščiai (dabar kelias Stabulankiai–Aknystėlės). Jis įrengtas atskiroje didelėje kalvoje. Aikštelė pailga šiaurės–pietų kryptimi, ovali, 20×15 m dydžio, be kultūrinio sluoksnio. Šlaitai statūs, iki 10 metrų aukščio.
1983 metais Lietuvos istorijos instituto (vadovas A. Merkevičius) archeologai įvairiose piliakalnio vietose ištyrė 72 kv. m plotą, arba ketvirtį išlikusios aikštelės, tačiau kultūrinio sluoksnio nerado. Jis buvo nukastas XIX a. pabaigoje kartu su nemaža piliakalnio dalimi, tiesiant siaurąjį geležinkelį. Antrą kartą piliakalnis nukentėjo 1985 metais nuo kasinėjimų rengiantis vietoje siaurojo geležinkelio nutiesti platųjį. Minėtais metais apie dviejų metrų storio viršutinis piliakalnio sluoksnis buldozeriu buvo nustumtas į šonus.
Aknystėlių piliakalnis buvo sudarkytas neatstatomai, o geležinkelio rekonstrukcija, deja, liko nebaigta. Nustūmus nuo piliakalnio žemes, išliko 57×27 metro dydžio aikštelė, iki 6 metrų aukščio lapuočiais apaugęs, viršuje dirvonuojantis piliakalnio kalvos pagrindas.
Bandė ieškoti teisybės
Netoliese Aknystėlių piliakalnio gyvenę paprasti, nemokyti žmonės skaudžiai reagavo į piliakalnio kasinėjimą 1985 metais, rengiantis nutiesti platųjį geležinkelį. Antalgės kaime gyvenanti Laima Pinkevičienė, kilusi iš Aknystėlių kaimo, prisimena, kaip vaikystėje lakstydavo ir siausdavo su kaimynų vaikais po Aknystėlių piliakalnį. Minėtame kaime gyvenusi jos mama Stasė Girniuvienė dukrai pasakodavo apie jos jaunystėje ant piliakalnio vykdavusius tradicinius jaunimo susiėjimus.
„Kai buvo pradėtas knisti piliakalnis, ir man, ir mano mamai skaudėjo širdį. Pakalbėjusi su mama, nuvažiavau į Utenos kraštotyros muziejų ieškoti teisybės, – pasakojo L. Pinkevičienė. – Muziejuje man paaiškino, kad piliakalnyje, atlikus jame kasinėjimus, nieko reikšmingo nerasta. Bet mums vis tiek buvo gaila beveik pusė nukasto piliakalnio.“
Prie Aknystėlių visada patiesia kiškį
Stabulankių kaimo senbuvį, šviesuolį Juozą Kazicką, nuo kurio namų iki Aknystėlių piliakalnio vos kilometras kelio, su šiuo gamtos paminklu sieja daug prisiminimų. „Kai naktimis neima miegas, mintimis apibėgu gyvenime aplankytas brangiausias vietas, – mintimis dalijosi J. Kazickas. – Prisimenu ir Aknystėlių piliakalnį, nes jis primena ir gražių, ir skaudžių dalykų. Paskutinį kartą ant piliakalnio buvau užkopęs gal prieš 15 metų. Tuomet grįždamas namo iš Aknystėlių kaimo stabtelėjau ir užkopiau ant jo. Kodėl? Tiesiog iš smalsumo, nes toks jau esu visą savo gyvenimą.”
Medžiotojų būrelio „Sungailiškis“ narys, patyręs medžiotojas J. Kazickas, medžiodamas prie Aknystėlių piliakalnio, pastebėjo malonų sutapimą: „Prie šio piliakalnio visada be išimties mums pasiseka patiesti kiškį. Žolės ant piliakalnio niekas nešienauja, todėl kiškiai prasikasa pro jas ir tūno žolėse.“
Stabulankiuose gimęs J. Kazickas vaikystėje lankė už 1,5 kilometro esančią Aknystėlių pradinę mokyklą. Kelias į ją vesdavo pro Aknystėlių piliakalnį. Grįždamas iš mokyklos pradinukas kiekvieną dieną su draugais padarydavo pertrauką ir užkopdavo ant piliakalnio. Čia vaikai siausdavo, žaisdavo įvairius žaidimus ir būtinai stengdavosi vienas kitą nustumti nuo piliakalnio žemyn. Tais laikais piliakalnio skardis buvo plikas, neapaugęs medžiais.
Prasmingai ir įdomiai gyvenimą nugyvenęs 82 metų J. Kazickas jaunystėje grodavo akordeonu kaimo gegužinėse. Kaimo muzikantas juokėsi, kad jam užteko mokėti tik tris kūrinius – polką, maršą ir valsą. Kartą jam, šešiolikmečiui, teko iki paryčių groti ant Aknystėlių piliakalnio vykusioje gegužinėje. Čia visada grodavęs Aknystėlių muzikantas buvo kažkur išvažiavęs, todėl pakvietė J. Kazicką: „Smagios tais laikais būdavo gegužinės. Šokių aikštelę jaunimas apkaišydavo nukirstais nedideliais berželiais ir be paryčių niekada nesiskirstydavo namo.“
J. Kazickas prisiminė, kaip sovietmečiu prie Aknystėlių piliakalnio nuo bėgių nuvirto prekinis traukinys. Žmonėms tais laikais, kai visos avarijos buvo kruopščiai slepiamos, tai tapo neeiliniu įvykiu. Susirinkę prie apvirtusio traukinio kelių aplinkinių kaimų gyventojai piliakalnio papėdėje būriuodamiesi laukė, kol jį iškels iš griovio. Traukinys tuosyk gabeno platformas.
Apie paslėptus lobius ar padavimų apie Aknystėlių piliakalnį J. Kazickui neteko girdėti. Apie tai paklausti „Utenos diena” nerado ko, nes senųjų gyventojų seniai nebėra, o atsikėlę nauji dažniausiai gyvena tik vasaromis.
Šalia piliakalnio slėpėsi partizanai
Dėliodamas savo prisiminimus J. Kazickas mintimis nuklydo į rūsčius pokario metus. Vyras papasakojo, kad tais laikais prie piliakalnio stovėjo Baliūno namas. Šalia namo iškastame bunkeryje slėpėsi keturi partizanai. Niekas to nesuprato ir apie tai neįtarė, nes namas buvo pasemtas vandens, tačiau vanduo į bunkerį pro dirvožemį neprasiskverbė. Paaiškėjo, kad tarp partizanų buvo išdavikas, kuris ir išdavė bunkerio vietą. Tuo metu buvo areštuotos šiose apylinkėse gyvenusios seserys Lauciūtės, palaikiusios ryšius su partizanais. Pastarieji, bijodami, kad juos išduos, nors ir nebuvo seserų išduoti, pasitraukė iš bunkerio ir spėjo pasislėpti raiste. Skrebai, atvažiavę suimti partizanų, bunkerį rado tuščią.
Vaikai tapdavo žvalgybininkais
J. Kazickas sakė, kad Aknystėlių piliakalnis pokario metais kartais virsdavo žvalgybos aikštele. Baliūnas, kurio sodyboje iškastame bunkeryje slėpėsi partizanai, turėjo keturis vaikus. Kai vaikai išsiruošdavo žaisti ant piliakalnio, tėvo paliepimu turėdavo žvalgytis, ar kartais į jų sodybą neatvažiuoja skrebai. Iš tolo pamačius nekviestus svečius, vienas iš vaikų skuosdavo apie tai pranešti tėvams. Kiti vaikai privalėdavo likti ant piliakalnio ir žaisti, kad atėjūnams nesukeltų įtarimo.
Tebuvo vertas žemių krūvos
Kai buvo nuspręsta pro Aknystėlių piliakalnį vingiavusį siaurąjį geležinkelį pertvarkyti į platųjį, J. Kazickas, kaip ir kiti tų vietų gyventojai, labai džiaugėsi, nes geležinkelis jų gyvenime atliko didelį vaidmenį: „Mums jis teikė didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą, nes vienus svečius juo išlydėdavom į vieną pusę, o iš kitos sulaukdavom naujų svečių.“
„Valdžia tais laikais nesiskaitė su niekuo, ir jai buvo ant visko nusispjaut, – nerinko žodžių J. Kazickas. – Valdžiai mūsų piliakalnis tebuvo vertas žemių krūvos, antraip ar būtų nustumdę buldozeriu dalį piliakalnio? Vėliau darbai dėl kažkokių priežasčių buvo sustabdyti. Gaila, piliakalnį subjaurojo, o plačiojo geležinkelio taip ir nesulaukėm.“
Aukštųjų akimirkų vieta
Stepas Eitminavičius (iš knygos „Nalšios piliakalniai žili“)
Poetas Vytautas Mačernis yra rašęs, kad gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, smulkiau neaiškindamas, kaip jas supranta. Dažnai apie tai mąsčiau. Man atrodė, kad tokias valandėles išgyvename tada, kai pajaučiame, suvokiame, patiriame didelius dvasinius dalykus: meilę. bičiulystę, altruistinius siekius, kūrybą, gamtos prisilietimus. Galvodavau ir apie situacijas (vietas, laiką, asmenis), kai jaučiamės pakylėti. Tikiu, kad tokių akimirkų vieta gali būti ir piliakalniai – kitokios (netipinės, nebanalios) erdvės liudytojai… Mat buvimas ant piliakalnių, galvojimas apie juos padeda kurti save, savo ryšius su kitais. Juk kartu pabūti ČIA ir išgyventi šviesesnes, įsimintinas istorijas yra labai labai daug.
Autorės nuotr.
