Uteniškiai turi kuo didžiuotis. Mūsų mieste yra daug gražių profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų, gerbiančių ir puoselėjančių tradicijas, nevengiančių inovatyvių sprendimų, siekiančių pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Didelė dalis saviveiklininkų, dienų rutinoje randančių laiko papildomiems užsiėmimams, ar tai būtų šokis, dainavimas, ar teatras, dalyvauja kūrybinėje veikloje negailėdami laiko, jėgų, dažnai ir asmeninių lėšų. 30-metį švenčiančio etnografinio ansamblio „Levindra” vadovė Audinga Kvaselytė sako, kad saviveiklininkai veikia iš didelio noro ir tikėjimo tuo, ką daro – ne dėl kitų, o dėl savęs.

Pokalbiui su ansamblio vadove susitikome Aukštakalnio progimnazijoje. Šioje ugdymo įstaigoje prasidėjo naujo kolektyvo Utenoje gyvavimas. Prieš trisdešimt metų pradinių klasių mokytojų paruoštas pasirodymas tęsiasi iki šiol. „Mokykloje Mokytojų dienos proga susibūrusios tik pradinių klasių mokytojos paruošė įdomų etnografinį pasirodymą, kuris sulaukė daugybės ovacijų ir pagyrų. Tai buvo akstinas suburti kolektyvą ir jau veikti kaip ansamblis”, – pasakojo dabartinė ansamblio vadovė A. Kvaselytė, kolektyvui vadovaujanti septynerius metus. Aukštakalnio progimnazijoje matematikos mokytoja dirbanti A. Kvaselytė sakė, kad prieš 30 metų mokykloje buvo daugiau ir mokinių, ir mokytojų, todėl kolektyvas netruko susiburti. „Įkūrėja, ilgametė vadovė, puiki vadybininkė Laima Kulakauskienė 23 metus sėkmingai dirbo su kolektyvu. Nebūdama choreografe, ji vis tiek žinojo, ką ir kaip daryti, ko trūksta, kur pasitempti. Kai kurių dalykų, kuriuos puikiai išmanė L. Kulakauskienė, aš iki šiol dar neįvaldžiau”, – gražių žodžių savo pirmtakei negailėjo A. Kvaselytė, kolektyvo veikloje dalyvaujanti nuo pat jo susikūrimo. Gal todėl ją kaip tinkamą pamainą ir pasirinko L. Kulakauskienė.
A. Kvaselytei antrino ir nuo 2000-ųjų kolektyvo veikloje dalyvaujanti Aukštakalnio progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Loreta Lekavičienė. Paklausta, kas paskatino įsitraukti į ansamblio veiklą, ji sakė niekada neįsivaizdavusi savo gyvenimo be dainos ir šokio. „Kiek save prisimenu, aš visuomet visur dalyvavau”, – sakė L. Lekavičienė pabrėždama, kad didelį darbą įtraukiant naujus kolektyvo narius atliko L. Kulakauskienė. „Mane visuomet žavėjo šio kolektyvo veikla, bet pasiprašyti į jį nedrįsau. Buvusi vadovė, matyt, per keletą renginių nužiūrėjusi mane, pajuto mano norą, todėl pasiūlė ir dainuoti, ir šokti”, – pasakojo L. Lekavičienė.
Šveicarija, Italija, Norvegija, Kanada, JAV – kolektyvas su koncertinėmis programomis aplankė ne vienos šalies lietuvių bendruomenes. Tokios kelionės – nepigios. „Mokytojai ne tokie turtingi, kad galėtų sau leisti tolimas keliones, tačiau mus remia Utenos rajono savivaldybė, prisideda ir Seimo narė Milda Petrauskienė. – pasakojo A. Kvaselytė. – Anksčiau būdavo kitaip: paremdavo įmonės. Bet šiais laikais dažniausiai jos pinigų nebeskiria, motyvuodamos tuo, kad geriau tuos pinigėlius išmokėtų darbininkams.” Ypač kolektyvą palaiko Aukštakalnio progimnazijos direktorius Arvydas Šilinskas, kuris leidžia ansambliui repetuoti mokyklos salėje. Ir nors šiandien „Levindroje” likusios tik dvi šios ugdymo įstaigos mokytojos, šioje mokykloje prasidėjusi kolektyvo kelionė šokio ir dainos pasaulyje užpildė ne vieną Aukštakalnio progimnazijos istorijos puslapį.
Atpažinti kolektyvą Utenos miesto šventėje ar Valstybės dienos proga organizuojamuose renginiuose nesudėtinga. Tautiniais drabužiais pasipuošę vyrai ir moterys traukia akį margomis sermėgomis, spalvingomis juostomis, galvos apdangalais. „Praėjusią vasarą, Utenos rajono savivaldybei skyrus lėšų, buvo atnaujinti vyrų drabužiai. Iki tol aprėdai skaičiavo keturiasdešimtuosius metus. Tokio senumo rūbas, net ir gerai prižiūrėtas, jau buvo apskuręs, spalvos nublukusios, kraštai nusitrynę, kandžių pagraužti, – ne tokią džiaugsmingą kasdienybę atskleidė A. Kvaselytė. – Iš toli gal ir nebuvo matyti tie trūkumai, bet padėtis buvo tragiška.” Kolektyvo vadovė sakė, kad kai kuriems moterų drabužiams jau 25 metai, todėl didele dalimi prie atsinaujinimo tenka prisidėti savo lėšomis.
„Levindra” yra visuomeninė organizacija. Tai šiek tiek apsunkina kolektyvo padėtį, nes daugeliu atveju ansamblio veikla priklauso nuo pačių dalyvių entuziazmo, iniciatyvumo ir rūpesčio. „Mes kabame virš dangaus ir žemės. Esame lyg ir švietimo bendruomenės nariai, bet vykdome kultūrinę veiklą, – pasakojo A. Kvaselytė. – Neseniai su Utenos kultūros centru pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, todėl džiaugiamės, kad atsidūrėme po jo sparnu. Esame dėkingi už tai, kad 30-mečio šventę galime surengti Utenos kultūros centre. Mes dirbame iš širdies – už ačiū. Bet už kiekvieną padėjimą, pagalbą visuomet atsilyginame gera nuotaika ir pastangomis gerai pasirodyti.”
Kolektyvo gyvenimas dėliojamas nuo Dainų šventės iki Dainų šventės. „Tie ketveri metai labai greitai prabėga. Be to, kad turime išmokti naujų šokių, tenka dalyvauti įvairiuose koncertuose, pasirodyti konkurse „Pora už poros”. O kur dar gimtojoje Utenoje vykstantys tradiciniai renginiai, kuriuose tenka dalyvauti, išvykos. – sakė L. Lekavičienė. – O pasirodydamas su tuo pačiu numeriu ne ką pradžiuginsi.” Todėl kolektyvas, susirenkantis vieną kartą per savaitę, pagal reikalą – ir dažniau, narplioja įvairius šokių brėžinius, mokosi žingsnelius, siekia tikslumo, kuria nuotaiką ir išraišką. O gražių žodžių jiems negaili nei uteniškiai, nei kolektyvų atranką į Dainų šventę vykdantys specialistai. „Dažniausia tenka matyti nuostabą jų veiduose, kad kolektyvas, kuriame nėra nė vieno profesionalaus choreografo, pasiekia tokį aukštą lygį”, – sakė A. Kvaselytė pabrėždama, kad kol kas „Levindra” buvo kviečiama į visas Dainų šventes.
Ansamblio veikloje didelė dalis šokėjų yra mokytojai. Vieni šoka seniai, kiti – apie ketverius metus. „Bet mes visi taip susiklijavę, jaučiame vienas kitą, išklausome. Ypač daug kolektyvui davė Elena Juodzevičienė. Ji – aukso grynuolis. Pagal specialybę pradinių klasių mokytoja E. Juodzevičienė dirbo muziejininke, todėl buvo tikra folkloristė,” – negailėjo gražių žodžių kolektyvo nariams A. Kvaselytė. Ji sakė, kad kiekvienas ansamblio dalyvis jaučia šokį, todėl galima ne tik juos mokyti, bet ir iš jų išmokti.
Pavadinimą ansambliui sugalvojo E. Juodzevičienė. Kodėl „Levindra”? „Gražus, subtilus augalas. Mes net savą dainą turime”, – paaiškino A. Kvaselytė ir sudainavo posmą.
Be koncertinių pasirodymų, ansamblis vykdo ir šviečiamąją veiklą. Kolektyvą kartais pasikviečia lietuvių kalbos mokytojos, kai su klase analizuoja tautosakos kursą.
Lapkričio 7 dieną, penktadienį, Utenos kultūros centre vyks „Levindros” 30-mečio minėjimas. Svečiuose geri draugai – Panevėžio bendruomenių rūmų pagyvenusiųjų liaudiškų šokių ansamblis „Linas” (vadovė Zita Rimkuvienė) ir Kauno kultūros centro „Tautos namai” vyresnių žmonių liaudiškų šokių kolektyvas „Ainiai” (vadovė Laimutė Rekašienė).

„Levindros” archyvo nuotr.