Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn…

Susipažinkite – metalistas…

Netoli Utenos esančiuose Droničėnuose įsikūręs E. Vanagickas, galima sakyti, gyvena vienkiemyje, nes kaimynų sodybos kėpso šiek tiek atokiau. Iš miesto į kaimą pabėgęs tautodailininkas tikino, kad visi žmonės daugiau ar mažiau ieško pasibuvimo gamtoje, kitaip kodėl miestiečiai, didmiesčių gyventojai savaitgaliais arba per atostogas skuba lekia į sodybas, prie ežero ar prie jūros. „Utena visai kaimas – kur spjausi – ten užmiestis, o jei iš penkto aukšto – išvis į mišką pataikysi, – juokėsi meistras. – Bet aš ne dėl to iš miesto pabėgau, man reikėjo žemės, sąlyčio su ja.”

Tačiau pradėkime nuo pradžių, nuo to, kaip Eugenijus prakalbino metalą, kurio sakosi neprisijaukinęs iki šiandien. Šaknų bandėme ieškoti giminėje ir vaikystėje, bet, anot vyro, be senelių kaimynystėje gyvenusio kalvio, į kurio kalvę susidomėję paspoksoti susirinkdavo berniukai, jis daugiau nebuvo susidūręs su šios profesijos atstovais. O štai dirbti su metalu teko visą savo darbinę karjerą, tiesa, ne tiesiogiai, bet einant metalisto pareigas. Ne, tai ne metalo gerbėjas, kaip kai kas pagalvotų, tai – darbuotojas, kuris šiandien būtų įvardytas vadybininku, kuruojančiu tiekimą. Kaip sakė pats kalvis, jam tekdavo ieškoti Utenos laboratorinių elektros krosnių gamyklai metalo, kurio reikėdavo gauti 2 000 tonų per metus. Paieškos vykdavo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir netgi už jos ribų.
Savo pirmą gaminį vyrui teko nukalti prispaustam klientų, kai įmonės, kurioje tuo metu dirbo Eugenijus, darbininkai, streikuodami dėl vėluojančių atlyginimų ir žaliavos trūkumo, atsisakė atlikti užsakymą – šalyje buvo prasidėjusi krizė. Pašnekovas prisiminė, kad tada, norėdamas įvykdyti duotą pažadą užsakovams, atidarė savo įmonę, į rankas paėmė pasiskolintus įrankius ir pagamino pirmą savo kūrinį – grotas. „Panašu į anekdotą, bet taip ir buvo. Net žiezdro tada padoraus neturėjau, – šyptelėjo kalvis. – Teko kaitinti metalą savadarbiame, iš siurblio sumeistrautame, vidury kiemo pastatytame ir skarda, kad vėjas žarijų neišpūstų, aptvertame ugniakure. Taip, niekur nemokytas – vien iš savo klaidų mokydamasis, pamažu ir pradėjau meistrauti.“

Laisvo oro direktorius

Meistro kūrinių sąraše – visas spektras gaminių. Tai ir įrankiai židiniui, ir šiuo metu itin populiarios saulutės, ir šviestuvai, ir pakabos, ir kryžiai, ir turėklai, net karūną teko nukaldinti. „Viską galiu padaryti, bet įdomiausia tai, kas nauja, nebandyta, ypač smulkesni kūriniai. Negalėčiau tik štampuoti ir gaminti vieną ir tą patį“, – vardijo kalvis ir prisipažino, kad dirba tada, kai pats nori, kadangi šiuo metu yra jau pensininkas ir laisvo oro direktorius. „Tačiau kartais, – šypsojosi vyras, – tenka suimti save už pakarpos ir nutempti į kalvę.“ Liaudies menininkas prasitarė, kad pernelyg nesiplėšydamas kuria savo malonumui, atlieka gautus užsakymus ir dalyvauja tautodailininkų parodose, tačiau muges aplenkia būtent dėl to, kad ten reikėtų vežtis vienodus, kartotinius darbus, o brangius vienetinius vargiai kas pirktų.
Anot Eugenijaus, metalo dirbinių kalybai naudojamas pats paprasčiausias, minkščiausias, tąsiausias ir pigiausias metalas – geležis. „Jei turi kažkokius pagrindus, viskas einasi daug greičiau, – sakė kūrėjas. – Aš galėjau niekur neskubėti ir mokytis iš savo nesėkmių.“ Nekalbus, bet pašmaikštauti nevengiantis vyras sakė, kad savo kūrybos idėjų kilmės jis paaiškinti negali – nebent gydytojai prijungtų prie kokio aparato ir ištirtų. Vėliau prasitarė, kad mintys gimsta bedirbant, nors kartais iš anksto ant popieriaus lapo ar galvoje projektą nusibraižo. „Jeigu tu žinai, kad tai turi būti žibintas, tai nesistengi padaryti kėdės“, – juokavo meistras. Jo teigimu, metalas yra tokia medžiaga, kuri paklūsta dirbančio su juo žmogaus valiai, yra tąsi, paklusni, todėl lengvai galima pataisyti neišėjusį darbą. „Priešingai nei audinį, kurio nebesuklijuosi, metalą, jei jo nesudegini, gali ir taisyti, ir sukti, ir lenkti, tik reikia sugalvoti kaip ir jausti savo darbą – juk esmė tik smulkmenose, – sakė tautodailininkas. – Skirtumas toks, kaip tarp nešlifuoto ir šlifuoto brangakmenio. Tačiau pirmiausia – funkcionalumas, o tada žiūri, kad būtų ir gražu.“

Senatviškos mintys, arba kas yra saulutė

Kalvio darbuose gausu gamtos motyvų – gėlių, lapelių, paukščiukų, o ir pats vyras palingavo galvą – kaip be gamtos, tuo labiau kad gyvena jos apsuptyje. O štai šiuo metu dažnai užsakomą saulutę, kurią kai kas vadina pagonišku kryžiumi, kalvis kildino iš paprasto katalikiško kryžiaus. „Katalikai sako, kad tai yra pagoniškas kryžius, o pagonys – kad katalikiškas. Aš įsivaizduoju taip – kadangi lietuvis visada nori įkišti kažką savo, tai tada, kai atėjo į Lietuvą katalikybė su savo kryžiumi, jie pradėjo jį puošti. Taip ir išėjo saulutė – puoštas nedidelis kryželis. Pradedu kartais galvoti, kas yra kryžius? Tai vartai tarp dviejų pasaulių, per kuriuos tu ateini ir išeini. Lietuviai visada mėgo vartus puošti įvairiais simboliais.“
Didžiausias kalvio kūrinys, bet, ko gero, ne kiekvieno pastebimas, yra tvorelė aplink Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčią. „Bet ji ir turėtų būti nepastebima, – nesisielojo tautodailininkas. – Pirmiausia žmogus turėtų pamatyti bažnyčią, o tvorelė atlieka daugiau apsauginę funkciją, kad žmonės kaip avių banda per laukus netrauktų iš parduotuvės tiesiai į maldos namus, kaip būdavo iki tol, kol kliūties nebuvo.“
Paprašytas prisiminti įdomiausią užsakymą ar kūrinį, vyras tikino, kad jų buvo daug ir vieno negalėtų išskirti, bet iš paskutinių prisiminė ką tik atsiimtas nedideles metalines dėžutes vestuvėms, kurių pageidavo vienas jo pažįstamas vyras. „Iš pradžių aš nenorėjau sutikti, sakiau jam – aš tau ne juvelyras, bet tas užsispyrė – daryk. Na, ir padariau, netgi tris vietoj dviejų prašytų. Vieną norėjau pasilikti sau, bet užsakovas pasiėmė visas. Sakė – sau pats pasidarysi“, – šypsojosi Eugenijus ir prisipažino, kad jam, kaip ir batsiuviui be batų, tenka pasilikti brokuotus, ne visai pavykusius darbus. Jei klientas ilgai neatsiima užsakymo, kalvis juokėsi, kad tada nebenori jo atiduoti, toks gražus ir ypatingas kūrinys pradeda atrodyti.

Pakaustyti arklį – irgi menas

Iš senų senovės kiekvienas kaimas turėjo kalvį, kurio pareiga buvo aprūpinti kaimynus būtinais įrankiais, sutaisyti daiktus ar pakaustyti arklius. Tačiau kažkada įvyko virsmas, kai kalvis tapo menininku. Pašnekovo nuomone, ta riba labai trapi, galbūt ir visai neegzistuojanti, nes padaryti gerą, patogų, kokybišką, funkcionalų daiktą, tarnausiantį ilgai ir tinkamai, irgi yra menas. „Amžinatilsį kaimynas kalvis nukalė man plūgą. Davė pabandyti arti naujuoju ir kitu, ne jo gamintu. Skirtumas buvo akivaizdus – naujuoju plūgu vagos net man, nepatyrusiam artojui, išėjo lygios kaip stygos, o antruoju paišiau dirvą įvairiais raštais“, – šypsodamasis prisiminė vyras.
Eugenijus tikino, kad jo darbais ypač domisi užsienyje gyvenantys lietuviai, nes jiems, pabuvusiems svetur, tampa labai artima lietuviška kultūra ir tradicijos. Be to, meistras iš vienos amerikietės girdėjo, kad JAV gyvenantys rytų europiečiai ypač mėgsta metalo dirbiniais puošti savo namus ir kiemus, kai patys amerikiečiai labiau linkę prie plastikinių, pigesnių ir paprastesnių daiktų.
Darbų apsukas mažinantis kalvis teigė dabar dirbantis nedaug ir tik savo malonumui, iš dalies gal dėl to, kad dešinę ranką jau atkalė, todėl dėl skausmų dabar nebegali kalti taip intensyviai. Tiesa, tautodailininkas pasitelkė elektra varomą kūjį, bet, anot jo, rankos nepridėjęs nieko gražaus nesukursi.