Kaip pasakė žymus amerikiečių verslininkas Džonas Vilardas Mariotas: „Geras miškas lengvai neužauga – kuo didesnis vėjas, tuo tvirtesni medžiai.” Lietuvai taip pat teko iškęsti nemažai likimo audrų, gal todėl jos žemė išaugino daug tvirtų, darbščių ir nagingų žmonių. Tokių netrūksta ir Utenos krašte. Vienas iš jų – anksčiau uteniškis, dabar jau sudeikietis Jonas Tamošiūnas, savamokslis stalius-dailidė, savomis rankomis kuriantis grožį iš medžio.
Turėjo sunkią vaikystę
Jau greit septyniasdešimtmečio sulauksiantis Jonas papasakojo, kad gimė sunkiais pokario metais Nuodėgulių kaime. „Vėliau, kai buvau maždaug šeštoje klasėje, persikėlėme į nusipirktą sodybą netoli Sudeikių miestelio, – prisiminė sudeikietis. – Teko ir pavargti, ir sočiai nepavalgyti – tokia ta mano vaikystė.”
Kaip pasakojo Jonas, jo tėveliai Antanas Tamošiūnas ir Valerija Tamošiūnienė (Karaliūtė) buvo paprasti, bet darbštūs žmonės. „Tėvelis sirgo ir anksti mirė, o mama sukosi, kaip išgalėjo – tvarkėsi namuose ir dirbo Sudeikių mokykloje virėja, vėliau, kolūkio laikais, virdavo kombainininkams valgį. Žodžiu, prisidurdavo pinigo, kaip išmanydavo. Mama dar garsėjo savo šakočiais, kepdavo juos ir parduodavo”, – prisiminimais dalijosi vyras.
Pats Jonas Sudeikių mokykloje baigė aštuonias klases ir išvažiavo mokytis į Ukmergės profesinę mokyklą, ten išsimokė techniku-mechaniku, po to net dvidešimt trejus metus dirbo pagal įgytą specialybę darbiniame susivienijime „Spalis”. „Bet visą laiką jaučiau, kad nemielas mano širdžiai šis darbas. Norėjosi kažko kūrybiškesnio, laisvesnio”, – savo gyvenimo istoriją pasakojo sudeikietis.
Pradėjo nuo sodo baldų
Paklaustas, kaip susidomėjo medžio dirbiniais, Jonas papasakojo, kad medis ir darbas su juo traukė jau seniai. „Tai buvo tarsi kažkokia sena neįgyvendinta svajonė, kuri vis kirbėjo ir prašėsi ištraukiama į dienos šviesą, – šypsojosi šnekus vyras. – Tiesa, turėjau dėdę iš tėvelio pusės, kuris buvo stalius-dailidė, bet jis mirė, kai man buvo dešimt metų, tai nebent polinkį iš jo paveldėjau, o pamokyti jis manęs nesuspėjo.”
Anot sudeikiečio, pirmiausia jis pasigamino baldus kolektyvinio sodo nameliui, kurį tuo metu įrenginėjo. Sukalė vieną taburetę, po to dar kažką sumeistravo. „Labai norėjau, kad koks nors rimtas stalius mane pamokytų, buvau pasiryžęs metus laiko dirbti už dyką. Deja, pamokyti manęs neatsirado kam. Teko viską mokytis pačiam, o ir gerų įrankių tada dar neturėjau, – sudėtingą pradžią minė pašnekovas. – Užtrukau kažkur dešimt metų, kol tapau šiokiu tokiu staliumi.”
Taip pamažu, gaminys po gaminio, Jonas įsidrąsino ir galų gale, išėjęs iš nemėgstamo darbo, pradėjo dirbti su medžiu. Ir tuomet darbas pradėjo teikti malonumą. „Kaip aš sakau – nustojau bernauti, pradėjau dirbti sau. Bet dabar jau kurį laiką tik dailinu savo sodybą – sveikata nebe ta, – aiškino pašnekovas. – Štai ir dabar prieš dvi savaites buvau Vilniuje, ten gydytojai mane truputį „palopė”.”
Išgražino tėvų sodybą
Sudeikių pakraštyje šiuo metu gyvenantis J. Tamošiūnas su šeima – žmona ir sūnumi – įsikūrė tėvų paliktoje sodyboje. Tačiau tėveliai vargu ar bepažintų savo sodybą – vietoje senos trobos stūkso dailus paties Jono rankomis suręstas namas, drožinėtomis langinėmis padabintais langais svečius pasitinkantis. Ne tik paties pastatytas, bet ir savo rankomis įrengtas, savo gamybos baldais apstatytas, širdžiai mielais dirbiniais išpuoštas. „Žmogus, ko užsigeidžia, viską gali padaryti pats”, – įsitikinęs sudeikietis.
Viskas šiame name atlikta darbščiomis meistro rankomis – sienos, durys, langai, grindys, laiptai, baldai, karnizai ir net paveikslų rėmai. „Tik židiniui sumūryti samdžiau meistrą, o šiaip viską pats, savo rankomis dariau, net šildymo sistemą įsivedžiau. Visgi esu diplomuotas mechanikas”, – didžiavosi pašnekovas.
Jonas kartu su šeima išpuoselėjo ir sodybos aplinką, prisodino medžių, uogakrūmių. Kiemą papuošė gėlynais, dekoratyviniais krūmais.
Ryšys su pasauliu
Sodybos kieme stūkso nedidelis neišvaizdus namukas – meistro dirbtuvės. Čia Jonas, nors dabar labiau tik savo malonumui, praleidžia beveik kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Prie durų šeimininką džiugiai pasitinka nedidelis šuniukas. Viduje neapsakomai jaukiai ir maloniai pakvimpa šviežia mediena, o kojos nugrimzta į minkštas pjuvenas. Ant sienos tyliai groja sūnaus sukonstruotas radijo aparatas. „Tai, galima sakyti, mano vienintelis ryšys su pasauliu, vienintelis informacijos šaltinis, nes daugiausia laiko praleidžiu čia, labai retai kur išvažiuoju, o televizoriaus nemėgstu žiūrėti, – atviravo pašnekovas. – Dirbtuvėse nedirbu tik tada, kai smarkiai atšąla – nors yra krosnelė, vis vien būna šaltoka, taigi verčiau saugau sveikatą.”
Šioje sodriai prikvipusioje erdvėje gimsta visi meistro kūriniai – baldai, laiptai ir visi kiti užmanymai, kilę Jono galvoje. „Idėją dažniausiai iš kur nors nužiūriu, bet padarau vis tiek viską savaip – tai lengvesnį išpildymo būdą sumąstau, tai tiesiog šiaip kitokią detalę pridedu ar pakeičiu. Niekada nekopijuoju vienas prie vieno, – dėstė vyras. – O jei atsibosta daryti vis tą patį – drožinėju. Šioks toks širdžiai mielas paįvairinimas, skirtas tik sau, savo namams papuošti.”
Taip meistro dirbtuvėse atsirado išdrožinėtas Sudeikių miestelio herbas ir vienos užsienio futbolo komandos emblema, o namo verandoje ant sienos puikuojasi Utenos miesto herbas.
Mėgsta grožį ir senienas
Jono namuose gausu ne tik paties darytų funkcionalių baldų, bet ir paties kurtų papuošimų. Štai verandos palubėje koloną kala medinis geniukas, o ant sienos kabo jau minėtas Utenos miesto herbas.
Prieškambaryje nuo laiptų į antrą aukštą svyra iš vientiso medžio išdrožta grandinė. Svetainėje sienas puošia gobelenas su Vilniaus šv. Onos bažnyčia ir nuotrauka su peizažu, abu įrėminti sudeikiečio drožinėtuose rėmuose. „Nusipirkau aš gobeleną su šv. Onos bažnyčia ir tokie „bizni” rėmeliai man pasirodė, tai aš nupirkau kitus rėmus, juos padrožinėjau, papuošiau”, – džiaugėsi pašnekovas.
Namuose pilna senovinių daiktų bei rakandų. Kai kurie surinkti, o kai kurie paties Jono iš atminties padirbinti ir išdrožinėti. Ant prieškambario spintelės sudėlioti smetoniškas radijas, senas virdulys, antrame aukšte lentynoje guli drabužių lyginimo lenta, tiesa, nauja, bet išdrožta pagal pavyzdį, likusį meistro atmintyje. Čia pat ant kojyčių stūkso didžiulis senas televizorius, beje, veikiantis. „Mėgstu rinkti senienas, tik niekaip neprisiruošiu įrengti joms deramos vietos, – aiškino Jonas. – O sūnus – elektronikos specialistas – pasistengia, kad net seniausi elektros prietaisai būtų veikiantys.”
„Šiek tiek domiuosi ir lietuvių etnografija”, – rodydamas į tulpe ir žvaigžde papuoštas ūkinio pastato duris sakė pašnekovas.
Darbai darbeliai
Paklaustas, ką moka daryti iš medžio, Jonas ilgai nemąstė: „Lengviau būtų išvardyti, ko nemoku. Galima sakyti, kad viską moku. Aišku, būdavo, kad reikėdavo pagalvoti, pamąstyti, kaip ir ką daryti, bet vis vien sugalvodavau.”
Anot meistro, kai gaudavo užsakymą, visada palikdavo laiko mintims susigulėti, naujoms idėjoms atsirasti ir tik tada imdavosi darbo. „Kiekvienas naujas užsakymas ar sumanymas būdavo šioks toks iššūkis ir kiekvienas savaip įdomus. Visų žmonių poreikiai labai skirtingi, būdavo išsišneki, išsiaiškini norus. Nusibosdavo tik, jeigu reikėdavo kelis kartus iš eilės gaminti tą patį – pavyzdžiui, laiptus”, – aiškino pašnekovas.
Auksinių rankų meistrui užsakymų tikrai netrūkdavo, netgi tekdavo kai kurių atsisakyti. „Labiausiai nemėgdavau ir vengdavau užsakovų, kurie patys nežinodavo, ko nori. Anot jų, aš pats žinau, kaip reikia daryti. Bet kai žmogus neišsakydavo savo norų, o padarydavau savaip, tada ir prasidėdavo priekaištai, kad buvo norėta kitaip”, – teigė vyras.
Paklaustas, kiek laiko užtruko pagaminti, pavyzdžiui, bufetą, meistras atsakė, kad maždaug mėnesį. „Išeitų gal ir greičiau, bet sveikata nebeleidžia”, – guodėsi pašnekovas.
Pasak Jono, baldams gaminti geriausiai tinka kietmedis – ąžuolas, uosis, o štai drožinėjimui parankiausia – liepa. Anot meistro, baldams labai tinka ir itin graži guobos mediena, bet ji ypač įnoringa. Lauko baldams, kaip pasakojo vyras, tinka ir pušis. „Nors per savo darbo praktiką esu dirbęs su visokiu medžiu, – dėstė pašnekovas. – Gražus ir augantis medis, bet kas iš to, kad jis stovės ir supus, svarbiausia medį tinkamai, protingai panaudoti.”
Anot sudeikiečioo, jo širdžiai nesvetimas ir gyvo medžio grožis, o labiausiai artimas „dūšiai” – klevas, nors ir pridarantis rudenį daug rūpesčių krentančių lapų gausa. „Labai tinkama baldams ir klevo mediena, bet mūsų krašte nėra tiek klevynų, auga tik pavieniai medžiai, kurie nėra tinkami darbui”, – aiškino meistras.
„Anot vienos Rytų patarlės – medį pasodinau, sūnų užauginau, namą pastačiau, gaila tik, kad sūnus nenori perimti mano patirties, jis turi savo pomėgius”, – porino sudeikietis.
Deimantės Kazokaitės nuotr. 
