Spalio 18 dieną 14 valandą Utenos kultūros centre vyks Šiaurės Rytų Lietuvos kultūros žmonių suėjimas „Tėviškės atradimai”, skirtas artėjantiems regionų metams.

Tėviškes atradimai

Teip sumysliau pavadint‛ rytų aukštaičių krašta žmanių suvejimų Utenoj. Žmanių, katrie jau pajuta artėjunčių Regionų metų dvasių ir suprata, kad mūsų bendryste yr nepakankama, kad raikia suseit’. Teip mes nusprendem Ėtnines kultūras glabas tarybas posedžia pertraukų metu Panevežy, katras pretenduoja būt‛ visas Aukštaitijas sostini, nars mum kožnas gimtines miestas ar mestelis labiau patrauklus. Susrinkį iš Rokiškia, Zarasų, Ignalinas, Anykščių, Malėtų, Širvintų, Švinčianių, Kupiškia ir Utenas nesginčysma katrie svarbesni.
Ataja laikas pamatyt‛, kiek mes stiprūs ir gražūs aidami išvien. Aišku, kad savam krašti pranašu nebūsi, ale ir neraikia. Nėr ka puikuotis terp savų. Jama pavydas, kaip gražiai susvienijį šiaures vakarų žemaičiai ir kaip gražiai ir oriai anys pristata sava kraštų nepaisydami nei seniūnijų, nei savivaldybių ribų. Tarmių metais, kai buva pabrėžiama, kad pagal’ kalbinykus yra tik dvi tarmes –aukštaičių ir žemaičių, subrūzda dzūkai ir inicijava Regijonų metus. Anys garsiai prabyla, kad yra ne aukštaičiai, a dzūkai. A kas mes? Vėl’ tik aukštaičiai? Man‛ tai ne pre dūšiai, a jum?
Supruntu, kad Upytes žemes ar Žiemgalas žmanėm gal Panevežys yr švintas, a mes iki šiol neturim ta atramas taška dūšiai, ta centra, kad visi galėtumem pasakyt‛ – va čia visų mūsų širdis indėta. Tai ne jų, tai mūsų rūpestis. Del‛ ta ir raikia subert‛ mūsų venybes kalvų iš kožna kaima ir vienkeme. Net iš tų, katrų jau nebėr žemėlapy, katrie del įvairių tikslų buva nubraukti iš aficialių sąrašų.
Tegul‛ šitas suvejimas spalia 18 dienų 14 valundų Utenas kultūras centri būna nauja pradžia, ir tų pradžių inicijuokim mes, prigimtines krašta kultūras glabėjai. Svarbiausia, kad šitųkart mūsų tikslas ne pristatyt savi kitiem kraštam, a būt‛ su savais. Mūsų kūrybines galias sava inkvepimų samia iš gimta krašta ažerų ir upių, iš ja miškų ramybes ir skumbių vietas žmanių šnektų, del ta visų pirma tuo, kų išsaugajį ar sukūrį, pasdalinkim su saviškiais, su tais, kas sauga mūsų gimtų žemį, katras mes ir dabar pasisimsma.
Da niekas neprarasta, tik vis neatrundam vieni kitų, tik vis nesuseinam ir nesusikalbam. Tegul‛ šitas mūsų pirmasai bandymas būna didelių švintų darbų pradžia. Ne veltui anas arganizuojamas pagal‛ LR Kultūras tarybas iš dales finansuojamų projėktų, katras vadinas „Susikalbėjimai”. Suskalbėkim su savais sava žemej ir sava gimtom šnektom. Įsivaizduokit, kad in kaimynų atajįs kaimynas prašneka bendrini kalbu. Kaip atrodyt? Dažnas, mysliu, pasakyt „ka čia maivais?” Ir anas būt teisus. Del ta ir nesimaivykim. Būkim savi terp savų. Pradėkim pil‛t sava VENYBES KALVŲ ir tegul‛ ana būna ir mūsų Vil‛nius, ir mūsų Briuselis.

Algirdas SVIDINSKAS
Suvejima sumanyma autarius