Netoli Užpalių miestelio įsikūręs Kaimynų kaimas, jo gyventojų teigimu, pateisina savo pavadinimą. Žmonės čia – draugiški, puoselėjantys kaimyniškus santykius. Kaimynuose vystoma ūkinė veikla, veikia bendruomenės namai, kuriuose kartas nuo karto savo pasirodymus surengia meno kolektyvai, vietinių „ulyčia” vadinamos senosios gyvenvietės pabaigoje yra kapinaitės. Jau daugelį metų kaime gyvuoja nedidelė parduotuvė, kurią, pasinaudojęs nuoroda, nesunkiai rastų net prašalaitis. „Utenos dienos” kalbintos pašnekovės atskleidė, kad Kaimynuose, kaip ir daugelyje kaimų, karaliauja vyrus šienaujanti giltinė, našlėmis pavertusi jau kone dvi dešimtis moterų.

Anksti liko be tėvo

Šiltą rudens dieną kieme skiedras skaldžiusi Jadvyga Bumblienė Kaimynuose gyvena bemaž 40 metų. Moteris pasakojo į šį kaimą drauge su vyru ir artimų kaimynų pora atsikėlusi iš Anykščių rajono. Jos teigimu, tada dar tik kilo tvartai, dviaukštis daugiabutis namas, o dauguma sodybų stovėjo tuščios ir laukė savųjų šeimininkų. Narbūčių kaime (Anykščių r.) drauge su dviem jaunesniais broliais augusios pašnekovės vaikystė nebuvo lengva – būdamas 37-erių į amžinybę iškeliavo šeimos maitintojas. „Kai tėvelis mirė, man, vyriausiai dukrai, buvo dešimt metų. Anksti našle (32 metų) likusi mamytė antro vyro neieškojo. Mus auginti jai padėjo viena iš penkių seserų, kuri buvo netekėjusi, – kalbėjo J. Bumblienė. – Prisimenu, kaip karste gulinčio tėvelio prašiau keltis. Toks supratimas buvo… Mano sesytė, kurios labai norėjau ir laukiau, mirė tuoj po gimimo.”
J. Bumblienė tikino, kad jos tėvelis buvo puikus „muzikontas”, Peterburgo armonika atgrojęs net 120 vestuvių. Su muzika nesipyko ir abu moters broliai. Vienas grojo rusiška armonika, kitas – gitara. 78 metų sulaukusi Kaimynų kaimo senbuvė apgailestavo, kad tėvelis taip ir nespėjo išmokyti jos groti. Tiesa, pašnekovė, kurios mergautinė pavardė – Žemaitytė, jaunystėje nesėdėjo sudėjusi rankų – šoko, dainavo, vaidino.

Daug našlių

J. Bumblienė pasakojo, kad Svėdasų (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje baigusi septynias klases vienuolika mėnesių krimto gyvulininkystės technikos mokslus Antalieptės (Zarasų r.) žemės ūkio mokykloje. Prieš dešimt metų pasaulį palikęs jos vyras Salų (Rokiškio r.) žemės ūkio technikume gilinosi į agronomiją. „Mano sutuoktinis mirė sulaukęs 68-erių. Kartu nugyvenome beveik keturis dešimtmečius. Jis ne vienus metus dirbo brigadininku, aš darbavausi laukuose, sandėliuose, kiaulidėse. Kokių tik darbų neteko išbandyti – ir mėšlą su vyrais mėžiau, ir didžiulius akmenis kilnojau. Stebiuosi, kaip mano rankos atlaikė… – svarstė J. Bumblienė. – Nuo šešerių metų mezgu, todėl žiemą tikrai turiu ką veikti. Kai siūlai baigiasi, jų parūpina draugės.” Vienos dukters su vyru susilaukusios kaimyniškės kraitis – du anūkai.
J. Bumblienė – dažna bendruomenės namų, įsikūrusių šalia jos sodybos, viešnia. Čia ir pati uždainuoja, ir kitų pasiklausyti užsuka. Iškalbingumo nestokojanti pašnekovė, prieš šešerius metus pardavusi paskutinę karvę, šiandien džiaugiasi tik keturkojo sargo draugija. „Naujakurių Kaimynuose nedaug. Su nekantrumu laukiu, kada į gretimą sodybą įsikels jauni kaimynai, auginantys ketverių metų berniuką. Jis mane pažįsta – pribėgęs pasilabina, apsikabina, – šypsodamasi sakė J. Bumblienė. – Mūsų kaime – net 16 našlių. Per du 2013 m. vasaros mėnesius mirė keturi vyrai. Ligos juos pakirto kaip lapus. Visiems buvo per 60 metų.”

Kaimynuose prabėgo vaikystė

Kai į Alvydos Gaidienės gimtųjų namų kiemą užsuko „Utenos dienos” žurnalistės, ji ruošėsi raškyti avietes. Pakvietusi prisėsti ir mandagiai pasiūliusi vaišintis sodo gėrybėmis moteris sakė Kaimynuose dienas leidžianti su vyru, kurį prieš dvejus metus ištiko insultas, ir ne ką geresnės sveikatos mama. „Kaimynai – mano a. a. tėvuko Juozo Mierkio gimtinė. Jis buvo ūkininkas, turėjo 30 hektarų žemės. Čia prabėgo mano vaikystės metai. Kai augau, naujojo kaimo nebuvo. Tik vėliau prasidėjo statybos, – pasakojo pašnekovė. – Tėvukas buvo karo veteranas, mažai sveikatos turėjo. Mudu su vyru nuo pat jaunystės prie šio kaimo prisirišę.”
Pašnekovė teigė, kad su aštuoneriais metais vyresniu sutuoktiniu, kuris tuomet dirbo saugumo technikos inžinieriumi, susipažino dar besimokydama Užpalių vidurinėje mokykloje. A. Gaidienė sakė, kad nuo Kaimynų iki Užpalių „neidavo” joks autobusas, tad jai tekdavo tris kilometrus kulniuoti pėsčiomis arba drauge su kitais mokiniais į ugdymo įstaigą važiuoti kolūkio „gruzoviku”.

Kultūrinis gyvenimas – spalvingesnis

Paprašyta prisiminti, kaip kaimas atrodė jos jaunystėje, A. Gaidienė tikino, kad „ulyčios” pabaigoje, ant dirvono, vykdavo smagios gegužinės, kuriose grodavo samdyti muzikantai. Anot pašnekovės, į Kaimynus pasilinksminti atvykdavo kelios dešimtys Užpalių miestelio, gretimų kaimų jaunimo. „Kultūrinis gyvenimas buvo spalvingesnis. Tuometinis kolūkio pirmininkas mokėdavo užimti vaikus – statydavo su jais spektaklius, organizuodavo įvairias vakarones. Mano mamytė turėjo labai gerą balsą – ir linksmuose suėjimuose dainuodavo, ir „pagrabuose” giedodavo, – tikino A. Gaidienė. – Dabar Kaimynuose gyvena senyvo amžiaus žmonės, čia nebesikuria jaunimas. Kaimas atgyja tik vasaros savaitgaliais, kai į jį atvažiuoja vaikų.”
Kalbintos moters teigimu, kadaise Kaimynuose veikė pradinė mokykla ir biblioteka, į kurią jį dažnai užeidavo, mat labai mėgo skaityti.
A. Gaidienės, anksčiau auginusios penkias dešimtis žąsų, kieme šiandien vaikštinėja tik aplink kojas besiglaustanti katė. Tiesa, darbų pensinio amžiaus sulaukusiai moteriai netrūksta. Vos tik radusi laisvą minutę ji puoselėja gėlynus, sukasi darže, kuriame retsykiais apsilanko nelaukti svečiai iš netoliese esančio miško. Paklausta, kokia yra jos gimtojo kaimo pavadinimo kilmė, pašnekovė tikino, kad į šį klausimą atsakymo nerado nei ji, nei jos tėvai.

Užaugino penkis sūnus

Tądien, kai Kaimynuose viešėjo „Utenos diena”, šio kaimo gyventoja Aldona Sakalauskienė nešina tuščia pintine lėtai žingsniavo namų link. 88-erių sulaukusi moteris juokavo norėjusi parsinešti grybų, tačiau taip nė vieno ir neradusi. Liesos katytės garsiai paklaususi, ar ši bent kiek ėdė, svetinga kaimyniškė ant stalo padėjo saldaininę, užkaitė kavos. Penkis sūnus užauginusi A. Sakalauskienė graudinosi sakydama, kad šiandien jų beliko keturi. Pašnekovės teigimu, mėsos kombinate dirbęs jos sūnus jau seniai skundėsi, atrodytų, nekaltais nugaros skausmais, tačiau net gydytojai, atlikę visus reikiamus tyrimus, neįtarė, kad stiprų vyrą pakirs klastūnas vėžys.
Daugiau kaip penkis dešimtmečius Kaimynuose gyvenančios A. Sakalauskienės ir jos sutuoktinio, visą gyvenimą dirbusio vairuotoju, gimtinė – Užpalių miestelis. Du Sakalauskų sūnūs gimė čia, trys pasaulį išvydo Vilučiuose, kur šeima prieš atsikraustydama į Kaimynus praleido 10 metų. Pašnekovė atskleidė, kad jau beveik 14 metų yra našlė. Šiandien didžiausias senolės turtas – sūnūs, kurie, kaip pati teigė, aprūpina ja viskuo, ko tik geidžia širdis.

Mieste ištvėrė mėnesį

„Per tiek metų visko mačiau. Būdami mokiniais mano sūnūs netoli namų organizuodavo gegužines, vyresnėlis rodydavo kiną. Aš jiems „pakomanduodavau”, padėdavau visą plotą apkaišyti berželiais. Iš pradžių Kaimynuose buvo labai linksma, netrūko jaunimo, tačiau pamažu visi išsiskirstė kas kur, – kalbėjo aštuonis anūkus ir šešis proanūkius turinti A. Sakalauskienė. – Kai dar buvau „neženota” ir gyvenau Užpaliuose, dirbau Kaimynų bibliotekoje. Atsimenu, kad sutemus labai bijodavau pareiti į namus, nes tada čia gyveno tokia nenormali moteriškė. Mums su vyru atsikėlus gyventi į Kaimynus, jis dirbo vairuotoju, aš nešiojau laikraščius. Vėliau dirbau virėja mokykloje.”
Kalbinta Kaimynų kaimo senbuvė A. Sakalauskienė šypsodamasi sakė, kad mėgino gyventi mieste, tačiau uždaryta betono „narvelyje” ištvėrė vos mėnesį. Moteris tikino Kaimynuose esanti laiminga, su niekuo niekada nesipykstanti. „Šiame kaime – ramu, tik netoliese šaudantys medžiotojai kartais išbudina. Tiesa, šiemet pas kaimynus buvo įsisukę vagys, kurie pavogė žoliapjovę, traktorių akumuliatorius, išleido „gazuolį”. Jiems parūpo net pašalyje stovėjusi vonia, – sakė ilgametė Kaimynų gyventoja. – Mano klubas operuotas, daug metalo sudėta, todėl sunkiai vaikštau, negaliu susilenkti. Kad nebūtų nuobodu, skaitau knygą apie Kaimynų kaimą, prenumeruojamą laikraštį „Utenos diena”.

Autorės ir Linos Narčienės nuotr.

{youtube}WcMWactDwf0&feature{/youtube}