Prieš keletą dienų Utenos „Juventus“ krepšininkai, klubo vadovai ir dalis rėmėjų rinkosi poilsio ir renginių centre „Alaušo slėnis“, kur atsisveikino su 2015–2016 metų sezonu. Renginio metu tradiciškai atminimo dovanomis buvo apdovanoti susirinkę klubo rėmėjai ir „Juventus“ komandos nariai, pasibaigus oficialiai daliai susirinkusieji bendravo neformaliai. Po šventės žaidėjai išsiskirstė vasaros atostogų, tačiau klubo vadovams atostogomis nekvepia – jie visą vasarą ketina rengtis ateinančiam sezonui, o į elitinį LKL ketvertuką komandą atvedęs vyriausiasis treneris Antanas Sireika tvirtino ketinantis skirti dėmesio šeimai bei kartu pakeliauti, tačiau jau vasaros pabaigoje grįžti į Uteną.
Utenos sirgaliai – geriausi
Į Uteną grįžti ketina ir jau antrą sezoną už Utenos „Juventus” kovęsis, nė vienų rungtynių nepraleidęs komandos kapitonas Egidijus Dimša, sakęs, kad kol kas neskubantis svarstyti kitų pasiūlymų ir laukiantis jų iš uteniškių. Praėjusį sezoną kapitonas, kalbėdamas visų žaidėjų vardu, apibūdino kaip pavykusį, nes jiems keltos užduotys ir tikslai buvo pateisinti su kaupu. „Juventus” vykdo finansinius įsipareigojimus, tai žaidėjams svarbu, o Utenos sirgaliai – patys geriausi, – gyrė uteniškius E. Dimša. – Iš kitų uteniškiai išsiskyrė stipriu komandos palaikymu.”
Kelia aukščiausius tikslus
A. Sireika „Utenos dienai” sakė, kad ką tik pasibaigusį sezoną ir jo rezultatus palieka vertinti kitiems, o jis pats niekuomet nebūna patenkintas net laimėtomis rungtynėmis. „Vos atėjęs dirbti į Uteną, sezono pradžioje pasakiau vyrams: „Nusiteikite kautis dėl čempionų vardo, o ne tik pakartoti ankstesnius pasiekimus, tada gal ką nors laimėsime.” Likimas sprendžia ko esi vertas ir tokią vietą leis iškovoti, – sakė jis. – O šiaip reikia kelti aukščiausias užduotis, nesvarbu, kokia būtų situacija, kiek žaidėjų negalėtų rungtyniauti.”
Trenerio posakis „Kuo sunkiau, tuo geriau” jau tapo sparnuota fraze krepšinio pasaulyje. Pats A. Sireika teigė, kad juo vadovaujasi nuo seno – jo darbe dažnai nutinka netikėtumų – kas nors iškrenta dėl traumų, kas nors negali padėti komandai dėl kitų priežasčių. Strategas dėl to tragedijos nekuria ir nedejuoja, nesiteisina ir nekviečia nelaukti nieko gero, nes žmonės bet kokiu atveju laukia gero žaidimo. Trenerio profesija, pasak jo, įpareigoja ieškoti sprendimų ir kurti strategijas bei ieškoti išeičių. Jis savo darbą prilygino sudėtingam šachmatų žaidimui, kur privalu numatyti keletą ėjimų į priekį. Kadaise treniruodamas vaikus jis pirmiausia klausdavo, kaip jie moka matematiką, nes krepšinyje daug daugiau nei ūgis, kojos ir kiti fiziniai duomenys yra svarbesnė galva. „Ir dabar stengiuosi įlįsti žaidėjams į dėžutę. Taip nebūna, kad visas dėžutes pavyktų praverti, kitaip tikrai būtume čempionais. Daug ką nustebino, kai klausiau, kodėl krepšininkas nežaidžia Lietuvos rinktinėje. Žmonės savęs to nebuvo klausę ir aiškino, kad net nėra žaidę „Žalgiryje” ar „Lietuvos ryte”, – pasakojo A. Sireika. – Tuomet klausiau, kodėl jie nekėlė sau tokių užduočių ir reikalavimų ir krepšininkai susimąstydavo.”
Dabar treneris gali pelnytai pasigirti ir džiaugdamasis atskleidė, kad jam pavyko „užkabinti” auklėtinius, kurie jo įsiklausė. Pasak jo, sunku per vieną sezoną visiškai pakeisti žmonių mąstymą, paskatinti svajoti apie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, apie aukščiausius tikslus. Tačiau įdiegti ambicijas jam pavyko – kai komandai nesisekė, ne vienas daug taškų pralaimimas rungtynes „Juventus” baigė pergale, nes žaidėjai nesusitaikė su rezultatu ir kovėsi.
Norėtų tęsti darbą
Kitą sezoną A. Sireika ketina likti Utenoje ir sakė, kad norėtų savo komandoje matyti visus dabartinius žaidėjus ir dar pridėti. „Sezono metu žaidėjai atsiskleidžia, randi įvairių jų pusių, lyg brangakmenio briaunų. Jei būtų galimybė dirbti kartu, galima būtų dar daugiau nugludinti ir tas darbas, atliktas šį sezoną, nebūtų visai veltui, – neslėpė treneris. – Jei visi išvažiuos, liks tik gražūs prisiminimai.” Pasak jo, visuomet yra geriau, jei klube lieka buvusio sezono branduolys – bent keli pagrindiniai žaidėjai, negu formuoti visiškai naują komandą, nes pasilikus tiems patiems krepšininkams nenueina veltui įdirbis ir išlieka komandos dvasia. Su naujais žmonėmis reikia vėl dirbti nuo nulio. Strategas akcentavo, kad pradėjęs dirbti su naujais krepšininkais pirmiausia turi suprasti kokie jie yra, atskleisti kiekvieno stiprias puses, o tai užima nemažai laiko, todėl dirbti su jau pažįstamais, savaip auklėtais žmonėmis, kurie žino jo reikalavimus yra gerai ir todėl, kad galima tęsti pradėtą darbą. A. Sireika pabrėžė, kad nėra itin griežtas, nesistengia žūtbūt įstatyti žaidėjo į rėmą, jei šis tam nesutvertas, tačiau stengiasi padėti jam atskleisti visas gerąsias briaunas – reikia lavinti tuos gabumus, kuriuos žmogus turi.
Per varžybas ypatingų emocijų nedemonstruojantis „Juventus” treneris tvirtino dažniausiai ir gyvenime išlaikantis ramybę ir pastebėjo, kad yra gimęs po jaučio ženklu – jei su jaučiu gerai elgiamasi, jis yra ramus, tačiau jei kaip koridoje erzinamas, gali gerokai įsiusti. Visą gyvenimą treneriu dirbęs A. Sireika sakė seniai supratęs, kad per treniruotes galima ir balsą pakelti, tačiau varžybų metu šaukimas ant žaidėjų nepadės. Ir minučių pertraukėlės imamos daugiausia tam, kad žaidėjai turėtų progą nusiraminti, susikaupti ir suvaldyti emocijas. „Šaukti galima per treniruotes, o varžybos yra lyg podiumas, kur krepšininkai ateina pademonstruoti tai, ką turi. Jie žaidžia ne sau, o žmonėms, – sakė jis. – Man labai smagu, kai žmonės apgailestaudami net po pralaimėjimo pabrėžia, kad buvo gražios varžybos.”
Utenoje – savas
A. Sireika, per savo karjerą dirbęs daugybėje klubų ne tik Lietuvoje, Uteną palygino su Japoniją dėl čia vyraujančios tvarkos ir ramybės. Pradėjus dirbti „Juventus” klube jis atrado, kad ne tik miestas, tačiau ir čionykščiai žmonės yra gražūs, kiekvienas besistengiantis dirbti savo darbą ir nesikišantis į kitų. Jis džiaugėsi bendru darbu su klubo vadovais, o į varžybas susirenkantiems sirgaliams negailėjo gražių padėkos žodžių. „Kai pasitinkant krepšininkus prieš kiekvienas varžybas žmonės tribūnose atsistoję ploja, man tai visuomet kelia šiurpą, – atskleidė jis. – Labai gražu toji pagarba žaidėjams. Todėl visuomet sakau žaidėjams, kad tai yra jų žvaigždžių valanda, kai į areną renkasi tiek žiūrovų, atsistoję lenkia galvą, krepšininkai turi aikštelėje kone mirti.” Utenoje treneris jaučiasi savu, jaučia žmonių dėmesį ir pagarbą bet kur – tiek valdiškuose koridoriuose, tiek gatvėje, tiek turguje, kur eidama močiutė jam tiesia ranką ir dėkoja už sezoną.
Lūkesčiai – viršyti
„Juventus” klubo prezidentas, trenerio A. Sireikos asistentas Žydrūnas Urbonas savo ruožtu gyrė strategą ir „Utenos dienai” sakė, kad praėjusį sezoną vertina puikiai. Tiems, kas nesupranta tokio jo džiaugsmo dėl iškovotos ketvirtos LKL vietos po to, kai pernai uteniškiai pasipuošė bronzos medaliais, Ž. Urbonas paaiškino, kad pernai lūkesčiai buvo viršyti keletą kartų, todėl šiemet buvo be galo sunku vėl patekti į taip vadinamą elitinį ketvertą. „Net ir likus be medalių, tai – didžiulis pasiekimas ir lūkesčiai yra viršyti. Į mus jau visi žiūrėjo ne kaip į stiprius vidutiniokus, o kaip į bronzos medalių laimėtojus. Todėl mums teko didelė atsakomybė ir pasiektas rezultatas tikrai džiugina,” – sakė „Juventus” prezidentas, neslėpdamas, kad reikšmingą vaidmenį komandų sudėčių formavimui, o kartu ir rezultatams atlieka klubų biudžetas. „Juventus” jau septintą sezoną pagal biudžetą yra septinta-aštunta LKL komanda. Šiais metais buvo galimybė palypėti laipteliu aukščiau, tačiau daug išlaidų, 100 tūkst. eurų, pareikalavo FIBA Europos taurės turnyras. Klubas planavo per pusę mažesnes išlaidas šiam turnyrui, tačiau nukeliavo gerokai aukščiau, nei patys tikėjosi. Nors dalyvavimas tokiuose turnyruose yra prabanga, tačiau jis yra būtinas norint kelti komandos lygį, garsinti savo miestą ir Utenoje surengti aukšto lygio varžybas. „Sportas tuo ir žavus, kad galima nuveikti daugiau, nei turi kišenėje, – akcentavo jis. – Utena išsiskiria tuo, kad turėdama ribotą biudžetą per septynerius metus LKL net keturis kartus pateko į finalinį ketvertą. Tai rodo, kad klube labai stipriai dirbama. Be to, klube yra didžiulės ambicijos.”
Kitą sezoną – vėl į Europą
Kitą sezoną Utenos klubas vėl sieks aukščiausių tikslų, kartelė iškelta labai aukštai. Nors finansinės galimybės liks panašios, tačiau „Juventus” vėl sieks dalyvauti FIBA Europos taurės turnyre. „Kol kas lauksime žinių iš Europos krepšinio padangės, kur vyksta pasistumdymai. Dabar yra likę du kvietimai į ULEB organizuojamą turnyrą, kuris neaišku ar bus, kol vyksta stumdymaisi tarp Eurolygos ir FIBA. Jei klaipėdiečiai patektų į ULEB, FIBA organizuos čempionų lygą, į kurią yra tikimybė „Juventus” patekti tiesiogiai arba į kvalifikacinį etapą, – aiškino jis. – Jei dalyvautų viename iš europinių turnyrų, tačiau anksti iškristų, „Juventus” turėtų galimybę kovoti dėl Baltijos lygos taurės. Šiais metais du Europos taurės etapus praėjęs uteniškių klubas nespėjo įsijungti į šį turnyrą.” Prezidentas sakė esantis tikras, kad kažkuris Europos turnyras „Juventus” pakvies, tik baiminosi dėl keliamų reikalavimų arenoms – būtų neįmanoma mūsų arenoje įrengti tris ar keturis tūkstančių vietų žiūrovams, daugiausia, ką klubas galėtų įvykdyti – kiek daugiau nei pustrečio tūkstančio vietų. Jis pastebėjo, kad statant areną, ji buvo pritaikyta daugiausia Baltijos lygos turnyrui, apie tokio lygio rungtynes kaip Europos taurė net negalvota. „Juventus” užaugo greičiau nei arena.
Pernai LKL bronzą laimėjęs „Juventus” klubas iškovojo teisę dalyvauti ULEB turnyre, tačiau ja nepasinaudojo. Priekaištaujantiems dėl to Ž. Urbonas atkerta, kad šis sprendimas yra visiškai pasiteisinęs, nes po dalyvavimo šiame turnyre sezono pabaigoje „Juventus” biudžete būtų atsivėrusi 150 tūkst. eurų skylė, tai Utenos klubui būtų didžiulė suma. „Mūsų klubo prioritetas yra sezoną pabaigti be skolų. Prioritetas yra atsiskaitymas su žaidėjais, ką šiuo metu esame padarę, – tikino jis. – Geriau mažais žingsneliais eiti į priekį, negu padaryti vieną didelį rizikingą žingsnį ir sugriauti viską, kas buvo ilgai statyta.”
Botagas ir saldainis
Ž. Urbonas atskleidė, kad su savo žaidėjais išlaiko santykių pusiausvyrą tarp draugystės ir pavaldumo – kaip pats sakė, vienoje rankoje laiko saldainį, kitoje – botagą. Jis sakė, kad sezono metu susibičiuliauja su krepšininkais, dažnai daugiau laiko praleidžia su komanda nei su žmona. Tačiau jei mato, kad kuris nors komandos narys per daug atsipalaiduoja, pradeda nevertinti, kažko negerbti, tampa tipišku vadovu traukiančiu botagą ir drausminančiu. Tačiau jei kas nors persistengia, netausoja savęs, tenka ištraukti saldainį ir skatinti atsipūsti. Jis pripažino, kad derinant šias dvi savybes puikiai pavyksta su krepšininkais susitarti. Atsisveikinti su žaidėjais dėl drausmės pažeidimų klubui tenka gana retai. Tiesa, šio sezono pabaigoje toks atsisveikinimas buvo su vienu brangiausiai pirktu ir lyderiu laikytu Rolandu Alijevu. Tai buvo skaudi netektis komandai – įžaidėjas yra dešinė kiekvienos komandos trenerio ranka, kone svarbiausias žmogus komandoje, jį klubai renkasi ypač atidžiai. Tačiau net ir be pagrindinio įžaidėjo „Juventus” pavyko mobilizuotis ir patekti tarp keturių geriausių Lietuvos komandų.
Žaidėjas – simbolis
Visas šis sezonas „Juventus” komandai paženklintas traumomis ir netektimis – daugiau kaip aštuonių pilna jėga žaidžiančių krepšininkų, pasak Ž. Urbono, klubas neturėjo visą sezoną. „Tai buvo sunku, nes du žmonės, kurie turėjo būti pagrindinėje sudėtyje, ilgai gydėsi traumas – tai Saulius Kulvietis ir Edgaras Stanionis. Pastarasis į aikštelę išbėgo tik pačioje sezono pabaigoje ir dar neatgavęs žaidybinės formos, taigi, teko gana daug laviruoti. Ž. Urbonas džiaugėsi, kad po šio sezono netekčių ir pasikeitus didžiajai daliai žmonių pavyko dirbti efektyviai. „Taip nėra, kad būtinai reikia išlaikyti buvusios komandos branduolį, penkis šešis žaidėjus. Svarbu suburti ir išlaikyti motyvuotus žaidėjus, – priešingai A. Sireikai kalbėjo jis. –Nemanau, kad ir mūsų komandoje svarbu išlaikyti branduolį, nes kai kas supranta, kad yra pasiektas maksimumas, todėl gal geriau ieškoti naujų žmonių, kurie supras atėję į rimtą klubą ir norės siekti to, ką mes jau buvome pasiekę.” Kol kas Ž. Urbonas negalėjo pasakyti, kas iš šį sezoną „Juventus” tvirtovę gynusių krepšininkų liks kitam sezonui. Pilna komandos sudėtis paaiškės rugpjūčio mėnesį. Jis tik patvirtino, kad su dabartiniu komandos treneriu „Juventus” klubas susitarė, kad jei strategas liks Lietuvoje, jis ir toliau treniruos mūsų miesto komandą. Trenerio klubui ieškoti sunkiau nei žaidėjų, nes patyrusių strategų nėra tiek daug. Ž. Urbonas sakė, kad norėtų išlaikyti komandoje tam tikrus lyg simbolius – trenerį ar žaidėjus, pastarieji, būtų geriausia, kad būtų uteniškiai. „Juventus” toks simbolis buvo Gintautas Masiulis. Noriu pabrėžti, kad simboliu turėtų tapti vietinis žmogus, o mes tokio dabar neturime, – aiškino jis. – Šiuo metu vietinius žaidėjus auginamės, dirbame ta linkme. Kitais metais planuojame kurti regioninę komandą, tai bus pirmas žingsnis, kai akyliau stebėsime vietinius jaunus krepšininkus.” Pašnekovas pastebėjo, kad iš moksleivių lygos į profesionalų vyrų krepšinį – per didelis šuolis bet kuriam krepšininkui, sporto centre jie neparuošiami profesionaliam sportui. Tokius žaidėjus reikia mokyti ne taktikos, o varytis kamuolį, mesti į krepšį. Ž. Urbonas neatmetė galimybės dar po metų kurti kažką panašaus į „Juventus” krepšinio mokyklą, tačiau tikino neskubantis ir kol kas negalintis atsakyti, koks jaunųjų krepšininkų ugdymo modelis bus taikomas.
Autorės nuotr.
