„Likimas man buvo palankus. Profesija mane pasiglemžė. Nors sovietinis periodas, kai kūrėme širdies chirurgiją, buvo gana tamsus, profesija – šviesi zona, kuri leido gyventi įdomiai”, – sakė vienas garsiausių Lietuvos kardiochirurgų profesorius emeritas Vytautas Jonas Sirvydis.
„Nemėgstu apibendrinimų, pavyzdžiui, kad lietuviai – labai blogi ar labai geri. Visokių yra. Chirurgų taip pat, jie juk iš mėnulio nenusileido, kad būtų kitokie. Yra ir šaltų, ir labai šiltų sentimentalių, pasitaiko ir ciniškų, bet aš toks nebuvau”, – sakė profesorius emeritas, Vytautas Jonas Sirvydis.

Apie palankų metą

„Kaip pasirinkau mediciną, nelabai ir žinau… Tėvai su ja neturėjo nieko bendro. Tėvas – ūkininkas, vėliau – buhalteris, o mama mus su broliu augino. Tačiau vienas niuansas gal ir yra: būdamas dešimtokas susirgau tais laikais dažna liga – džiova. Gydymas buvo sunkus, nebuvo reikiamų vaistų. Išsikapsčiau. Nors tiesą pasakius, ir be to šiek tiek domėjausi medicina. Esu gimęs Rokiškio rajone, Jūžintuose, bet antrąją gimnazijos klasę pradėjau lankyti Utenoje. Apsigyvenome pas žmogų, kurio sūnus mokėsi medicinos. Aptikau žmogaus anatomijos atlasus, organai, raumenys – labai gražūs paveikslėliai. Pasidarė smalsu.
O ir mano suolo draugas domėjosi medicina. Kartą jis man atnešė italų gydytojo Andrea Maochi parašytą knygą „Chirurgo gyvenimas”. Ją perskaitęs ir pasakiau, jei jau medicina, tai tik chirurgija. Žinoma, jaunas žmogus ne visuomet turi tikrą įsivaizdavimą apie profesiją. Bet vėliau ta idėja mane užvaldė. O dėl širdies chirurgijos tiesiog sutapo laikas. Na, gal dar prisidėjo ir tai, kad tarp studentų buvau apsiskelbęs, jog būsiu chirurgas…” – šypsojosi prof. V.J.Sirvydis.

Apie įdomius eksperimentus

Profesorius pasakojo, kad dar būdamas trečiakursis įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Chirurgų būrelį. „Jau tuomet prof. Pranas Norkūnas ir prof. Algimantas Marcinkevičius turėjo idėją kurti Lietuvoje širdies chirurgiją, eksperimentavo su šunimis, kas iš principo buvo įžanga į šią sritį. Tai buvo be galo įdomūs eksperimentai. Norint atlikti operaciją sustabdžius širdį reikėjo šuns kūną atšaldyti iki dvidešimt penkių laipsnių Celsijaus. Bet pirmiausia – narkozė, kuri, beje, irgi žengė tik pirmuosius žingsnius.

Pamenu, nešdavome sniegą iš kiemo, šiek tiek vandens ir į vonią su šiuo mišiniu paguldydavome užmigdytą šuniuką, po to ant operacinio stalo. Širdį sustabdydavome iki trisdešimties minučių, o kitą dieną šuniukas jau bėgiodavo. Pirmosios operacijos taip ir buvo daromos, tik žmogui tiek ilgai nedrįsdavome širdies sustabdyti – tik dešimt penkiolika minučių. Labai sudėtingų operacijų iki dirbtinės kraujo apytakos aparatų atsiradimo nedarydavome”, – pasakojo prof. V.J. Sirvydis.

Apie meilę ir širdį

Kodėl kai įsimylime, atrodo, kad širdis iššoks iš krūtinės? „Nes širdis turi automatinę dažnio reguliavimo sistemą. Bet iš tikrųjų su tuo susiję antinksčiai, kurie išskiria adrenaliną, kuris ir stimuliuoja sinusinį širdies mazgą”, – paaiškino prof. V.J. Sirvydis. Vadinasi, nors širdį vadiname meilės organu, ji iš tikrųjų su tuo neturi nieko bendro.

„Aš, kaip pripažįstantis mokslo tiesas, visuomet sakau: širdis yra tobulas motoriukas. Pumpuoja kraują ir visuomet tik pirmyn. Dirba praktiškai be poilsio. Bet norėčiau, kad ne tik mokslininkai, bet ir žmonės neatmestų širdžiai priskiriamų meilės epitetų.
Nenorėčiau, kad man sakytų: aš tave myliu smegenimis… Geriau, myliu visa širdimi. Jaučiu jaudulį, kai poetai apie širdį gražiai pasako, priskirdami jai ypatingas funkcijas – meilę, gerumą. Visa tai pakylėja ir mūsų konkretų darbą. Galų gale, manau, kad kol kas mes dar ne viską apie širdį žinome. Ir nežinau, ar kada nors iki galo tai sužinosime”, – sakė prof. V.J.Sirvydis.

Apie idėjas, virtusias realybe

Į klausimą, ar tuomet, kai pasirinko mediko profesiją, įsivaizdavo, kad žmonės, turintys širdies problemų, galės gyventi su dirbtine širdimi, profesorius tik šypsojosi ir sakė, jog tuomet apie dirbtines širdis nebuvo nė minčių. „Tai buvo labai seniai, buvo visai kitoks supratimas. Kai aš tik baigiau universitetą, dar niekas apie dirbtinę širdį nė nekalbėjo. Nebuvo ir tokios širdies chirurgijos, kaip ją suprantame dabar. Universitetą baigiau 1959 metais, jums turbūt net sunku įsivaizduoti tuos metus…

Dveji metai iki mano baigimo atlikta pirmoji uždara širdies operacija, kai chirurgas įkišo pirštą į širdį ir praplatino susiaurėjusius širdies vožtuvus. Širdies operacija Lietuvoje, lėmusi širdies chirurgijos specialybės atsiradimą, atlikta 1964 m. Rusijoje širdies chirurgija tuo metu buvo žengusi pirmuosius žingsnius. Į Maskvą ir Peterburgą (tuomet Leningradą) jau buvo atvykusi anglų chirurgų brigada, kuri padėjo jiems padaryti pirmąsias atviras širdies operacijas, naudojant dirbtinę kraujo apytaką.

Nuvykti į Maskvą ir pasimokyti mums kelių susirasti nepavyko, bet mūsų vadovo Algimanto Marcinkevičiaus tuo metu ruošiamos mokslų daktaro disertacijos mokslinis konsultantas buvo prof. Eugenijus Mešalkinas, vienas Maskvos širdies chirurgijos pradininkų, dėl mums nežinomų priežasčių išsiųstas į Novosibirską, kur buvo leista įkurti širdies chirurgijai skirtą institutą. Prof. A. Marcinkevičiaus ir E. Mešalkino asmeninė pažintis lėmė, kad mūsų chirurgų, anesteziologų ir kardiologų brigada buvo nuvykusi į Novosibirską – mokytis mėnesiui.

Vėliau prof. E. Mešalkinas, kartu su dirbtinės kraujo apytakos specialistu lietuviu tremtiniu Jeronimu Stundžia atvyko į Vilnių padėti prof. A. Marcinkevičiui ir mums jo padėjėjams padaryti pirmąją atvirą širdies operaciją su dirbtine kraujo apytaka. Kai buvo įdiegtas dirbtinės kraujotakos aparatas, širdies chirurgija pasikeitė kardinaliai. Tiesa, dabartiniams jauniesiems medikams turbūt net sunku įsivaizduoti, kad po širdies operacijos kitą pacientą operuodavome tik po mėnesio. O dabar kaip? Per dieną atliekamos penkios, šešios, o kartais ir daugiau  operacijų”, – sakė prof. V. J. Sirvydis.

Apie tai, kas skaudina

„Mane truputį žeidžia, kai sako: kaimietis, menkas žmogus… 1918 m. Lietuva atkurta kaimo šviesuolių, o ir dabar kaime yra labai šviesių žmonių, aišku, daug liūdno vaizdo. Pastaruoju metu atėjo į madą domėtis savo kilme. Ir aš pernai nusprendžiau išsiaiškinti. Pasirodo, mano proseneliai buvo baudžiauninkai. Kaip keistai beskambėtų, esu kilęs iš baudžiauninkų, bet dabar gyvenu kaip bajoras”, – juokėsi V. J. Sirvydis.

Apie chirurgus dažnai sakoma, kad jie turi gerą humoro jausmą, bet per darbo metus tampa ciniški. Tiesa? „Nemėgstu apibendrinimų, pavyzdžiui, kad lietuviai – labai blogi ar labai geri. Visokių yra. Chirurgų taip pat, jie juk iš ne mėnulio nusileido, kad būtų kitokie. Yra šaltų, ir labai sentimentalių, pasitaiko ir ciniškų, bet aš toks nebuvau. Kolegos ir artimiausi bendradarbiai taip pat ne. Esu laimingas, kad turėjau nuostabius mokytojus, tikrus inteligentus ir Lietuvos patriotus, kurie vienas kitą visaip rėmė ir degė viena idėja – kurti Lietuvai modernią širdies chirurgiją”, – sakė V. J. Sirvydis.

Į klausimą, ar būdamas jaunas turėjo dar kokių pomėgių, sakė: „Jaunas žmogus yra jaunas žmogus, nepriklausomai kokie laikai. Bet didžiausias susijaudinimas ir siekiai buvo susieti su širdies chirurgija. Dabar širdies chirurgija tapo tik pomėgiu, nebe profesija, jau 6 metai, kaip nebeoperuoju”, – teigė V. J. Sirvydis.

O kaip šeima? Kaip ji susigyveno su V. J. Sirvydžio profesija? „Šeimai mano profesija, manau, buvo šiokia tokia našta. Žmona – gydytoja, bet ant jos pečių gulė didesnė našta. Dukros lyg ir supranta: kiek galėjau, tiek dėmesio skyriau, priekaištų lyg ir neturi… Bet manau, joms esu šiek tiek prasikaltęs. Norėčiau, kad būčiau galėjęs daugiau padėti. Bet, kaip sakant, abi dukros pasuko į mediciną, nors maniau, kad mergaitėms gal labiau pritiktų filologija… bet, šiandien joms sekasi, jas gerbia ligoniai, o tai man su žmona teikia džiaugsmo” – pasakojo prof. V. J. Sirvydis.

Laimėjimai

Aukščiausios kvalifikacijos kardiochirurgas per ilgametę praktiką atliko visų rūšių širdies operacijas, tarp jų – širdies persodinimo bei dirbtinės širdies implantavimo. Modifikavo ir pirmasis Lietuvoje ėmė sėkmingai taikyti naują, tobulesnį būdą aortos vožtuvo ydai gydyti – Ross operaciją (nuo 1993 m.). Vienas pirmųjų Lietuvoje diegė naujagimių ir kūdikių širdies chirurgiją.

Įvertintas Lietuvos valstybinės premijos laureatas. Prahos universiteto garbės daktaras. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu; „Už nuopelnus Lietuvai” – Didžiojo kryžiaus ordinu; Estijos Raudonojo kryžiaus III laipsnio ordinu; Valstybiniu apdovanojimu „Už nuopelnus Ukrainos tautai”. Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų draugijos prezidentas iki 1996-09-19. 2005–2006 m. buvo Pasaulio širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos prezidentas.

Evelina MACHOVA , šaltinis: „Lietuvos sveikata”