Vilniuje gyvenanti Stanislava Beinorienė (Pakalnytė) sakė, kad sovietmečiu kaimas apnyko – daug jaunimo patraukė į miestus. Tėvai, nematydami dukros ateities gimtajame kaime, irgi patarė ieškoti laimės kitur. Taip devyniolikmetė Stanislava, padedama kraštietės Jadvygos Mikulėnaitės, atsidūrė sostinėje. Pradžia lengva nebuvo. Ir nors vargo nemažai matė, pamažu įsitvirtino ir didmiesčio nebepaliko. Vis dėlto tėviškės nepamiršo ir dažnai lankydavosi namuose.

Vaikas bulvinėje kašelėje

S. Beinorienė pasakojo, kad iš pradžių jie, Pakalniai, gyveno kaime. Abipus akmenimis grįstos gatvės, kuri nuo vieškelio tęsėsi iki netoli ežero, namas stovėjo prie namo. Žemę žmonės turėjo pasidaliję rėžiais, o paskui susitarė iš kaimo išeiti. Gudresni žemę pasiėmė prie kelių, lėtesniems ji atiteko prie paraisčio. Iš ulyčios mažąją Stanislavą, gal pusantrų metukų, tėvai atsinešė bulvinėje kašelėje. Naujojo namo pusę šeimos galva surentė iš senojo namo sienojų, o kitą pusę jau iš naujų rąstų. Beje, pašnekovės tėvai buvo kilę iš to paties kaimo. Mamos tėviškė buvusi šalia Mikulėnų. Anot S. Beinorienės, jai mama sakiusi, kad jos kartos jaunimas daugiausia susivedė tarpusavyje. Iš to paties kaimo.

Sušaudyta draugystė

S. Beinorienės tėvas buvo batsiuvys. Siuvo ne tik apylinkei, bet ir Utenos žydams – broliams Konkei ir Rickui, turėjusiems krautuvę prie Utenos banko. Odos parsiveždavo į namus. Šie žydai, anot pašnekovės, buvo labai šilti žmonės, tad netrukus su tėvu užsimezgė draugystė. Žydai atvažiuodavo pas Pakalnius, o kai susirgo mažoji Stanislava, nedvejodami paskolino pinigų. Ir be palūkanų, kai kaime tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Iš žydų švenčių proga visada gaudavo dovanų, patys irgi stengdavosi atsidėkoti kaimiškais produktais.

„Labai gražiai sugyveno su žydais. Ir kai žydai buvo varomi į getą, tai tėvelis veždavo jiems maistą. Antrą kartą, kai nuvažiavo, vokietis jam, žinoma, per vertėją, pasakė: „Jeigu dar kartą tave pamatysiu, tai įsegsiu kakton žvaigždę – ir tu būsi nuvarytas!“ Kitą vakarą tėvelis odą mirkė ir išgirdo šaudymą. Bėgdamas pravirko: „Žydus šaudo!“

Kai vaikai tėvus į šokius vesdavosi

Gegužinės pamaldos vykdavo kunigo Petro Tarulio namuose: ištaisydavo gražų altorių, pripindavo gėlių vainikų. Prisirinkdavo ne tik moterų, bet ir vyrų. Po pamaldų vykdavo šokiai. Grodavo apylinkėje žinomas muzikantas Bronius Sirgedas. „Šokdavom iki paryčių! Rytas, jau reikia eit namo, pieną nešt į pieninę, o tu tik iš šokių eini… Mes, vaikai, pradėjom šokti tik už tų berželių, o kai paaugom, tik tada prisijungėm prie jaunimo. Labai gražu buvo, kad ateidavo ir tėvai. Pasisėdėti, paklausyti muzikos. Tai čia pramoninka buvo visiem. Dabar vaikai tėvų nesiveda į šokius eidami, o tada buvo kitaip“, – juokėsi S. Beinorienė, prisiminusi, kad bene linksmiausios gegužinės būdavo po atlaidų, kai į kaimą suvažiuodavo gyventojų giminaičiai. Beje, pašnekovės šeima važiuodavo ne tik į savo parapijos atlaidus Spitrėnuose, bet ir į Tauragnus (katlėriškė dar atsimena senąją, per karą sudegusią bažnyčią), Biliakiemį, Uteną. Katlėriuose gegužinės vykdavo Vaitaškos arba Vaclovo Pakalnio kieme. Aikštelę apkaišydavo berželiais, sustatydavo suolus.

Kitokie rusai

Kai rusai išvijo vokiečius, pas Pakalnius atėjo kaimynas Antonas Levčenka ir, apsikabinęs durų staktą, pravirko: „Vaje vaje, Antanai, dabar jūs mūsų nekęsit – atėjo rusai čia, dabar bus mums visiems blogai.“ Bet Antanas Pakalnis apkabino kaimyną ir ėmė guosti, kad jis ne Rusijos, o Lietuvos rusas – visai kitoks, tad nėra ko jaudintis. „Jie visai kitokie rusai buvo, – apie savo gimtojo kaimo rusus kalbėjo S. Beinorienė. – Darbštūs, tokie labai nuolankūs, prisitaikę prie žmonių: ėjo į mokyklą, lietuviškai kalbėjo – mes jais didžiavomės. Kai atėjo kiti rusai, jie buvo visai kitokie. Labai skyrėsi žmonės.“

Frolui Levčenkai žmona draudė labai garsiai dainuoti, kad per daug neišsišoktų lietuviškoje aplinkoje (nors dainuodavo lietuviškai). Tačiau pašnekovė, kartu dirbdama kolūkyje, vis prašydavo, kad „dėdė“ padainuotų – labai gražų balsą turėjo.

Kalbėta, kad Katlėrių rusai (gyveno gal šešios šeimos) buvo caro išvaryti iš Sankt Peterburgo. Pašnekovės laikais gyveno jų vaikai ar provaikiai.

O 1940 m. į Lietuvą atėję rusai buvo vargšai. Pas Pakalnius košę valgęs jaunas kareivukas kabino sviestą šaukšteliais ir gyrė šeimininkės košę: „Babuška, kakaja vkusnaja tvaja kaša!“ („Močiute, kokia skani tavo košė!“) Pas Pakalnius ateidavo gydytojas, atsinešdavo savo duonos ir prašydavo mainytis į šeimininkų. Šie mainydavosi, bet vietoje savo skaniosios duonos gaudavo šlapią duoną, kurią sulesindavo vištoms. Per pirmąją okupaciją atėję rusai eidavo per kaimus, prašydavo valgyt, o atėjusieji 1944-aisiais jau buvo žiauresni.

Tėvo mirtis – anūko gimtis

S. Beinorienės tėvo tėvas Petras mirė netikėtai. Su sūnumi (pašnekovės tėvu) susitarė važiuoti į malūną. Iš vakaro jis dar vežė medžius, iš kurių ketino statyti kitą namo galą. Po darbo pavakarieniavęs nuėjo miegoti į klojimą. Ryte sūnus pakinkęs arklius ieško tėvo, klausia sesers, o ši sako, kad klojime miega. „Nueina, ir jo rankos pagalvėj, o jis nebegyvas – širdis sustojo. Dar jaunas, veiklus žmogus buvo ir geras statybininkas – ne tik sau statydavo, bet ir kitiems namus padėdavo statytis. Kai jis mirė, aš buvau maža. Atsimenu, kai tokie mūsų giminės Motiejūnai buvo atvažiavę iš Spitrėnų, jį prausė, manęs neleido arčiau prieiti. Po pietų tėvelis sako: „Einam, ką aš tau parodysiu.“ Nuveinu, ogi broliukas mano gimęs! Įsivaizduojat, koks iš ryto tėvui skausmas: ryte laidotuvės prasidėjo, o vakare sūnus gimė! O man, kaip vaikui, pasirodė, kad tai kažkoks raudonas daiktas, galvojau: kur jie jį dabar dės?..“ – juokėsi įvykio liudininkė.\