III dalis

Lieka aptarti dar 2 šio kapo radinius – geriamojo (?) rago apkalus ir pincetą.

Paprotys dėti į kapą metalu apkaustytą ragą anksčiausiai paplito Lietuvos pajūryje. Čia jis pastebimas jau III amžiuje. Dažniausiai plona, siaura žalvario juostele buvo apkaustomas tik rago angos kraštas, bet IV–VI a. kapuose aptinkama ir puošniau apkaustytų ragų liekanų. Jie turi žemiau rago angos plačią puošniai ornamentuotą dažniausiai sidabrinę juostą. Įdomu, kad jos ornamentas skiriasi nuo to paties laikotarpio papuošalų ornamento. Jis išdėstytas dažniausiai horizontaliomis juostomis, kuriose aptinkama ne tik geometrinių motyvų, bet ir gyvulių bei paukščių – elnių ar briedžių, žąselių ir t. t. – figūrėlių. Iki šiol archeologinėje literatūroje daugiausia minimi tokie puošnūs ragų apkalai iš Pašušvio, Kėdainių r. (Puzinas J., 1938, 71 pav.; LLM, t. 1, 356 pav.; LAB, 257 pav.; Tautavičius A., 1972a, 14 pav.) ir Rubokų kapo Nr. 39, Šilutės r. (Bezzenberger A., 1909, p. 185, 141 pav.; LAB, 258 pav.; Tautavičius A., 1972a, 13 pav.). 1978–1979 m. dar keletas jų rasta Plinkaigalio, Kėdainių r., kapinyne (Kazakevičius V., 1981).

Ant puošniau apkaustytų ragų smaigalio dažnai užmaunamas lietas žalvarinis taurelės formos apkalas. Tokia taurele papuoštas Pašušvio rago smaigalys (Puzinas J., 1938, 71 pav.; LLM, t. 1, 356 pav.; LAB, 257 pav.; Tautavičius A., 1972a, 14 pav.). Be to, tokių taurelių rasta Vilkiautinio kape Nr. 20 (Krukowski S., 1913, 1: 7 lent.), Krikštonių, Lazdijų r., kape Nr. 1 (Kulikauskas P., 1959, 4 : 2 pav.), Riklikų, Anykščių r., suardytame pilkapio Nr. 7 kape (apie radinį neskelbta), Linkaičių, Joniškio r., kape Nr. 15 (Tarvydas B., 1933, 2 pav.; Michelbertas M., 1968, p. 40–41, 1 pav.), Gibaičiuose, Šiaulių r. (Tarvydas B., 1933, 10, 11 pav.). Pastaruoju metu keletas jų rasta ir Plinkaigalio kapinyne, Kėdainių r. (Kazakevičius V., 1978). Žinoma jų ir kaimyninėje Latvijoje (LA, 1974, 53 : 12 pav.), ir prūsų gentyse (Engel C. und La Baume W., 1937, 26c pav.), o kiek anksčiau – nuo II–III a. – ir germanų bei vakarų slavų žemėse (Godłowski K., 1977, p. 195).

Angos krašto ir rago smaigalio apkalus kartais jungia iš kelių narelių sudaryta metalinė juosta. Aptikta keletas IV a. ragų, kurių juostos-rankenos dabintos spalvotu emaliu (LLM, t. 2, 8, 9 pav.; Michelbertas M., 1968, p. 40–42, 1 pav.). Kapuose tokie puošnūs ragai būna padėti prie juosmens arba kojų.

Taurapilio pilkapyje Nr. 5 rastas 7,5 cm skersmens sidabru apkaustytas rago angos kraštas. Prie angos krašto ragą dengia apie 4,5 cm pločio plonos sidabrinės skardelės juosta. Jos ornamentas skiriasi nuo kitų to paties laikotarpio puošnių ragų apkaustų ornamento. Juostos apatinis kraštas dabintas įspaustų akučių eile, o likusi plokštuma – ne horizontaliomis ornamento juostomis, o įspaustais 3×3 cm dydžio keturkampiais. Juos kerta 2 įstrižainės, nuo kurių atsiskiria spiralinės linijos (31 pav.). Spiralės – lenktos linijos – motyvas bendras rago ir kalavijo makštų bei prie sagčių esančių apkalų ornamentui.

Taurapilio rago rankeną sudaro 3 sidabriniai 5,6–6,5 cm ilgio vamzdeliai, užverti ant pintos juostelės (32 pav.). Ant smaigalio uždėtas ne taurelės formos apkalas, o 2,8 cm ilgio sidabrinės skardos 1,2–1,6 cm cilindriukas. Todėl ragas galėjo turėti kiaurą smaigalį ir būti naudotas ne tik kaip indas gėrimui, bet ir kaip trimitas. Apkalų ornamentu, rankena ir smaigalio apkalu jis skiriasi nuo visų kitų baltų žemėse rastų geriamųjų гagų.

Kadangi daugelis Šiaurės Europos tautų indu gėrimui nuo seniausių laikų naudojo tauro ragą, tai, kalbininko K. Būgos nuomone, iš jo kilęs ir lietuvių kalbos žodis „taurė“, kuriuo ilgainiui imta vadinti ir stiklinius, metalinius ar medinius gėrimo indus (Būga K., 158, p. 375).

Daugelis senovės genčių ir tautų geriamąjį ragą, o kartais jo forma sekant padarytą molinį ar metalinį indą naudojo ne tik kaip taurę, bet ir kaip apeiginį indą. Tam kartais skirti ragai su kiauru smaigaliu. Todėl ir Taurapilio pilkapio Nr. 5 ragas galėjo būti taikomas įvairiems reikalams. Panašiai įvairiems reikalams galėjo būti naudotas ir šiame kape rastas 7,3 cm ilgio pincetas su 2,4 cm pločio žnyplėmis (33 pav.). Žalvarinių ir geležinių pincetų Lietuvos kapinynuose ir pilkapiuose vyrų kapuose randama nuo pirmųjų m. e. amžių visą I tūkstantmetį. Pavyzdžiui, Barzdūnuose, Šilutės r., kape Nr. 5 pincetas aptiktas kartu su II a. akine sege (Bezzenberger A., 1900a, p. 116). Rūdaičiuose, Kretingos r., jis rastas VI a. turtingo vyro kape Nr. 5 dirželiu prikabintas prie segės (Michelbertas M., 1968a, p. 97). Vilkų Kampo, Šilutės r., VIII a. turtingo vyro kape kartu su vienašmeniu kalaviju aptiktas pincetas, grandinėle prikabintas prie lankinės aguoninės segės (Nakaitė L., 1970, p. 53, 9 : 2 pav.). Paežerio, Šilalės r., VII–VIII a. kapuose Nr. 38 ir 98 rasti prie lankinių segių pritvirtinti pincetai (IEM, inv. Nr. AR 469 : 84). Pamiškių, Pasvalio r., VII–VIII a. kape Nr. 27 pincetas aptiktas prie didelės lankinės skliutakojės segės (Tautavičienė B., 1974, p. 42), Kašučiuose, Kretingos r., VIII a. pabaigos vyro kape Nr. 25 jis rastas prikabintas prie lankinės gyvulinės segės (Radzvilovaitė E., 1970, p. 70), panašiai ir Kiauleikių, Kretingos r., VIII–IX a. vyrų kapuose Nr. 7 ir 42 kartu su vienašmeniais kalavijais jie rasti prie lankinių gyvulinių segių.

Daug rečiau pincetų pasitaiko Lietuvos piliakalniuose (Nemenčinė, radinys – IEM, inv. Nr. AR 226 : 66; Vosgėliai, Zarasų r., radinys – IEM, inv. Nr. AR 75 : 2).

Pincetų turtinguose vyrų kapuose randama ir kaimyninėse baltų gentyse. Pavyzdžiui, Švaicarijos pilkapio Nr. 2 „kunigaikščio“ kape aptikti 2 žalvariniai pincetai ant mirusiojo krūtinės šalia lankinių žieduotųjų segių (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okullicz J., 1958, p. 25, 2 : 45 lent.). Panašiai pincetas (kartais net sidabrinis) dedamas į turtingus vyrų kapus ir kituose kraštuose. Pvz., Lenkijoje, Šlionske (Śląsk) pirmųjų m. e. amžių kapuose (Godłowski K., 1977, p. 109), Rusioje IX–X a. vyrų vikingų kapuose taip pat randama pincetų (Авдусин Д. A., 1967, c. 21–25).

Dėl jų paskirties bendros nuomonės nėra. Vieni tyrinėtojai pincetus laiko juvelyrų darbo įrankiais, kiti – tualeto reikmenimis, dar kiti – medicinos (chirurgijos) įrankiu (Kарнуп А. Я., 1975, c. 44) ir t. t. Greičiausiai jie naudoti įvairiems darbams. Tačiau tai, kad pincetų randama turtinguose vyrų kapuose dažniausiai prikabintų prie drabužius susegusių segių ant krūtinės ir tai, kad kartais kape pasitaiko ornamentuotas arba sidabrinis pincetas, rodytų, jog šie asmenys jį naudojo būrimui ar kažkokioms apeigoms, kurioms, matyt, buvo teikiama maginė prasmė.

Chronologija ir mirusiojo visuomeninė padėtis. Taurapilio pilkapio Nr. 5 kapo laidosena ir inventorius būdingi V a. antrajai pusei ar VI a. pradžiai. Tuo metu – nuo IV a. pabaigos iki VI a. pradžios (ypač šiaurės rytų Lietuvoje) dar vyravo paprotys mirusiuosius laidoti nedegintus, duobėje po pilkapio sampilu, kurį juosė akmenų vainikas. Vyrai buvo laidojami galva į vakarus, moterys – į rytus, rankos buvo sudedamos ant krūtinės ar juosmens srityje. Taurapilio pilkapio Nr. 5 kapas šiuo atžvilgiu neišsiskiria. Jam parinkta vieta – nedidelės kalvos centras – rodytų, kad jis buvo vienas iš pirmųjų šioje nedidelėje grupėje. Mirusiajam iškasta gerokai didesnė ir gilesnė duobė negu kitiems. Virš jos supiltas ir kiek didesnis sampilas, apdėtas didelių akmenų vainiku.

Tuo metu rytų Lietuvoje pagal paprotį į vyro kapą buvo dedamas kirvis, peilis, rečiau 1 ar 2 ietys su įmoviniais ietigaliais (dažnai 2 ietys dedamos deginamiems mirusiesiems nuo VI a.), skydas, retkarčiais – pentinai, žirgas, o iš papuošalų – paprastai tik segė ir žiedas; apyrankė ar antkaklė randamos nedažnai. Retai pasitaiko ir geriamasis ragas, pincetas. Ir šiuo atžvilgiu Taurapilio kapas nesiskiria nuo to paties laikotarpio kapų. Antai jame rastas rytų Lietuvai įprastos formos pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, Lietuvai būdingas antskydis, ietigaliai, segė, pincetas, galąstuvas. Todėl ir kapo inventorius, kaip ir laidosena, liudija, jog tai vietinio gyventojo V a. pabaigos ar VI a. pradžios kapas.

Jį skiria kai kurių daiktų puošnumas (antskydis pritvirtintas žalvarinėmis vinutėmis, ant kojų uždėti sidabru apkaustytais diržais pentinai, ant piršto užmautas sidabrinis žiedas) ir importinis kalavijas puošniose makštyse su sidabrinėmis paauksuotomis bei geležine granatais dabinta sagtimis ir savitai apkaustytas ragas. Šis importinių daiktų komplektas, kaip ir kapo vietos parinkimas bei įrengimas, rodo išskirtinę mirusiojo padėtį. Jo kapo inventoriuje vyrauja ginklai, apibūdinantys mirusįjį kaip žymų karį ir vadą. Jis ginkluotas ne tik 2 ietimis, kirviu ir skydu, bet ir turi iš tolimų kraštų patekusį kalaviją su puošniomis makštimis ir priedais.

Ragas ir pincetas, matyt, susiję su apeigomis, magija. Geriamasis ragas gali būti siejamas su priesaika, kuria sutvirtinama sutartis, taika ir panašiai. Kita vertus, jei tai ragas skirtas trimituoti, tai reikštų, jog šis karys vadovavo didesniam karių būriui. Pirmasis atvejis bylotų, kad baltų gentyse įvairias apeigas atlikdavo bendruomenės galva, vėliau genties ar žemės viršaitis „kunigaikštis“, o dar vėliau tarptautinius susitarimus – pats krašto valdovas. Panašus paprotys buvo ir Vidurio Europoje, kur „kunigaikščių“ kapuose dažnai randamas pincetas ir puošnus geriamasis ragas, o kartais – dar ir žirklės bei šukos (Godłowski K., 1977, p. 95, 195).

Turbūt ne atsitiktinumas, kad „kunigaikščių“ kapai baltų gentyse atsiranda tautų kraustymosi laikotarpio pradžioje. Matyt, tada, padaugėjus gyventojų, kovos vertė kaimų bendruomenes jungtis, sudaryti valsčius – žemes (administracinius vienetus), kurių bendriems reikalams tvarkyti, kariams vadovauti, atstovauti tariantis su kitais valsčiais, taip pat bendruomenės narių tarpusavio ginčams spręsti buvo renkamas vadas – „kunigaikštis“. Taurapilio pilkapyje Nr. 5, matyt, ir buvo palaidotas vienas toks vadas – „kunigaikštis“ (34 pav.).

Įdomu, kad šių vadų – „kunigaikščių“ kapų atsiradimas sutampa su IX–XIII a. šaltiniuose minimų baltų genčių sąjungų išsiskyrimo pradžia. Kaip tik IV–VI a. išsiskiria lietuvių, žemaičių, jotvingių, žiemgalių ir kitos genčių sąjungos, kurios išlieka iki pat XII-XIII amžiaus. Šios genčių sąjungos I m. e. tūkstantmečio viduryje buvo jau gerai organizuotos, gebėdavo sudaryti nors ir laikinas federacijas, didesnius politinius-administracinius vienetus. Tai rodytų ir antikinių autorių užuominos. Štai Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras paliko užrašytą žinutę, kad VI a. pradžioje aisčiai buvo atsiuntę savo pasiuntinius į tolimą Romą ar Raveną pas imperatorių Teodoriką (LIŠ, 1955, t. 1, p. 19).

Nėra abejonės, kad Taurapilio pilkapyje Nr. 5 palaidotą asmenį iš bendruomenės skyrė ne tik jo pareigos, bet ir turtinė padėtis. M. e. pradžioje gamybinėms jėgoms pasiekus tokį lygį, kad nedidelė šeima galėjo savarankiškai ūkininkauti, susidarė pagrindinės sąlygos turtinei nelygybei atsirasti. Per kelis šimtmečius šis procesas, matyt, buvo gerokai pažengęs į priekį. Kaimų bendruomenes sudarė turtingesni ir neturtingesni jos nariai. Iš turtingesnių šeimų dažniausiai ir buvo renkami bendruomenės pareigūnai. Savo ruožtu vadas, tvarkydamas mainus tarp bendruomenių ar genčių, taip pat dalydamas karo grobį ir kitais atvejais, galėjo pasinaudoti savo padėtimi, greičiau pralobti. Turtiniai skirtumai didėjo, ir išrinktieji vadai tolo nuo bendruomenės eilinių narių. Turtingesnės šeimos ilgainiui sudarė genties aristokratiją, kuri tvarkė genties vidaus reikalus ir santykius su kaimynais, jau iš tradicijos paveldėdamos tas pareigas.

Turtinį bendruomenės susiskaldymą I tūkstantmečio viduryje ryškiai parodė daugelio Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimai. Tai atspindi ir Taurapilio pilkapių medžiaga. „Kunigaikščio“ kapą supa kelių turtingų karių kapai, o likusieji eiliniai bendruomenės nariai buvo laidojami ant gretimos kalvos.

„Kunigaikščio“ palyda. Vakarinėje pilkapių grupėje ant jau minėtos kalvos pavyko aptikti tik 8 pilkapių vietas. Pagal pasakojimus jų būta 10 ar 13. Pilkapiai Nr. 3, 7 ir 8 buvo jau visai sunaikinti kasinėtojų mėgėjų ir ūkinių darbų. Juose nerasta ryškesnių kapų pėdsakų. O pilkapiuose Nr. 1, 2 ir 4 aptikti apardyti karių kapai, pilkapyje Nr. 6 – sveikas išlikęs kario kapas. Ir gerai išlikęs, ir apardytieji kapai yra turtingų bendruomenės vyrų.

Pilkapis Nr. 1. Kalvelės vakariniame gale pastebimas vos 20–30 cm aukščio pakilimas, kurio pietiniame pakraštyje buvo matyti didesnis akmuo, o kito dalis – pakilimo šiauriniame pakraštyje. Atstumas tarp akmenų apie 12 m. Tai tarsi buvusio pilkapio vieta.

Tad šioje spėjamo pilkapio vietoje ištirtas 13×13 m plotas. Nuėmus velėną ir ariamą sluoksnį, paaiškėjo, kad visas sampilas ir pagrinde buvęs degėsių sluoksnelis nuarti. 15–20 cm gylyje aptiktas nejudintas podirvis. Nerasta ir akmenų vainiko pėdsakų. Todėl pilkapio skersmuo neaiškus. Čia buvus pilkapį liudija tik 2 kapai.

1 foto- Galąstuvas iš pilkapio Nr. 5 (iš viršaus į apačią); segė iš pilkapio Nr. 5; sidabrinis žiedas (kairėje) ir žiedinės įvijos iš pilkapio Nr. 5

2 foto- Geriamojo rago apkalas iš pilkapio Nr. 5 (viršuje) ir geriamojo rago rankenos ir smaigalio apkalai

3 foto- Pilkapyje Nr. 5 palaidoto vyro veido skulptūrinė rekonstrukcija pagal kaukolę

Pagal knygą „Lietuvos valsčiai. Tauragnai“

parengė Daiva ČEPĖNIENĖ