Kermošautojai iki saulės laidos, žaibo pargriautas milžinas, basakojai bėgliai ir kur dingo geradario išsaugotas kryžius

Visvaldas Kulakauskas

2025-07-21

Tęsiame Romualdo Maciulevičiaus pasakojimą apie Plaučiškių kaimą (Saldutiškio sen.). Pasakotojo senelis Augustinas Maciulevičius, išsikėlęs į vienkiemį, gavo daugiau nei aštuonis hektarus žemės. Namas statytas 1938 ar 1939 metais iš naujos medienos, ūkiniams pastatams pritaikyti senosios sodybos sienojai. Kaime senasis Maciulevičių namas stovėjo prie dabar apleisto daktaro Juozo Maciulevičiaus namo – viename rėžyje buvo du namai.

Kermošautojai iki saulės laidos

Pasak R. Maciulevičiaus, jo tėvo brolis, Juozas Maciulevičius, prieš karą prie savo sodybos buvo pasistatęs akmeninį kryžių, tačiau sovietmečiu, kai platino kelią, jį nugriovė. Tiesa, nesunaikino – kažkas jį pasiėmė ir pastatė kažkur kitur. Neskaitant kapinių, tai buvo vienintelis kaimo kryžius.

Beje, galimai kaime buvo ir dar vienas kryžius. Kažkur prie kelio, vedančio į Kirdeikius, tarp Vedrickų ir Pumpučių sodybų, vietoje, kur dvarininko Zemblos (Uzemblos) tarnai nukankino baudžiauninką, ratu, gal penkių metrų atstumu vienas nuo kito augo keturi klevai, kurių viduryje galimai stovėjo medinis kryžius. Ne tik šiuos klevus, bet ir kito nelaimėlio mirties vietoje netoli Sarakalnio dvaro buvusius tokius pačius medžius atsimena R. Maciulevičius. Apie jų atsiradimo aplinkybes girdėjo iš senojo kaimo gyventojo Liudo Bikaus. Kryžiaus pašnekovas jau nebeatsimena, tačiau klevai dar ilgai ošė, kol sovietiniai melioratoriai kankinių atmino nepagailėjo.

R. Maciulevičius pasakojo Saldutiškyje vykus Šv. Antano, Atsimainymo ir Šv. Pranciškaus atlaidus. Daug žmonių susirinkdavo, visur buvo pilna vežimų. Po mišių žmonės kermošaudavo iki saulės laidos: „Būdavo, kermošauna žmonės iki saulės laidos. Spacyruoja, susirenka, ant vežimų valgo, posėdžiauja, bendrauja. Susirenka giminės, pažįstami. Būdavo ir šokiai. O dabar ir į atlaidus mažai žmonių susirenka. O kad ir susirenka, su mašinom suvažiuoja, pamaldos baigias – zirbt, zirbt, zirbt – išvažinėja ir po pusės valandos tuščia – nieko nelieka.“

Dvidešimt penki Plaučiškių šokėjai

R. Maciulevičius atsimena plaučiškiečius gegužinių pamaldų rinkdavusis pas Paukštę kamaroje, vėliau – svirne. Kryžavos dienos tęsdavosi tris dienas. Daug žmonių susirinkdavo daktaro (daktaras jau buvo miręs, bet gyveno daktarienė, jos netekėjusi sesuo) namuose ir giedodami traukdavo į kapines.

Pasak pašnekovo, anksčiau vasarą per išeigines nebūdavo tokios dienos, kad nesigirdėtų kur nors dainuojant: „Mano vaikystėje šeštadienį, sekmadienį iš visur sklisdavo dainos. Per išeigines dienas žiemą, žinoma, ne, bet vasarą viename ar kitame krašte jaunimas dainuodavo. Dabar jau šito nėra. Dabar iš viso žmonių nėra. Plaučiškėse buvo 24 sodybos. Buvo didelis kaimas. Kai mano tėvas bernavo, tai iš kaimo į šokius eidavo 25 bernai.“ Jei nešokdavo kaime, plaučiškiečiai traukdavo į Šiškinius (Ignalinos r.), Kirdeikius. Po Atsimainymo atlaidų Saldutiškyje poros visada susitikdavo gegužinės siautuly.

Neatrastas piliakalnis?

Kaimo viduryje stūkso didelis kalnas, Jurkakalniu vadinamas. R. Maciulevičiaus įsitikinimu, tai niekur neužfiksuotas didžiulis piliakalnis. „Jeigu įsižiūri, tai iš trijų kalno pusių matosi piliakalnio forma“, – teigė pašnekovas, o kad toje vietoje žmonės gyveno labai seniai, jis sakė turįs įrodymų. Būdamas šeštokas už kluono su broliu rado visiškai sveikutėlį akmeninį kirvuką. Po kiek laiko Jurkakalnio kalno papėdėje aptiko kitą kirvuką, nudaužta pentimi. „Tai – įrodymas, kad akmens amžiuje čia gyveno žmonės. Grynas, šimtaprocentinis mano įsitikinimas, kad čia akmens amžiuje gyveno žmonės ir kad šitas kalnas (Jurkakalnis – aut. past.) yra piliakalnis“, – įsitikinęs plaučiškietis. Kai broliai mokykloje pasigyrė savo radiniu, buvo išprašyti jį, kaip eksponatą, padovanoti mokyklai (paskui padovanojo ir antrą kirvuką). Pašnekovas, tiesa, negali pasakyti, ar yra matęs savo mokykloje eksponuojant šiuos radinius.

Pats didžiausias – Jaurų kalnas. R. Maciulevičius teigė, kad su stipriais žiūronais nuo šio kalno matosi Vilniaus televizijos bokštas. Anksčiau, kol nebuvo taip apaugę medžiais, matėsi Vidiškių, Kazitiškio bažnyčios (Ignalinos r.). Karo metais vokiečiai ant kalno pastatė majoką (vokietis inžinierius gyveno daktaro name). Majokas stovėjo ant aštuonių žmogaus neapkabinamų medinių kojų, bokšto aukštį sudarė keturi durti medžiai. Išstūmę vokiečius, majoku, matyt, žvalgybiniais tikslais naudojosi rusų kariškiai. Aplink bokštą sovietai buvo iškasę griovį (jį kasė ir pašnekovo tėvas), jūros lygį žymėjo reperiai. 1956 m. į bokštą trenkė žaibas, viena koja nudegė, ir bokštas nugriuvo į vakarų pusę. Pašnekovas dar buvo atvažiavęs su tėvu pažiūrėti. Majoko viršūnėje buvo įtaisytas toks kryžokas, rodantis pasaulio šalis. R. Maciulevičiaus apytiksliai matavimai parodė bokštą į dangų stiebusis apie 75 metrus. „Aš užlipdavau tik iki antro aukšto – aukščiau bijodavau, o kiti vaikai, kur drąsesni, užlipdavo iki ketvirto – daugiau nebuvo kopėčių“, – sakė plaučiškietis. Nugriuvusį bokštą malkoms išsivežiojo aplinkiniai gyventojai.

Už numelioruotos Gėlainės stūkso Jokūbakalnis, kur stovėjo Gaižauskų namai, tapę mokykla.

Basakojai bėgliai

Pasak R. Maciulevičiaus, partizanų skrebai nuolat ieškodavo, tačiau šie, jei ateidavo, tai tik naktį (partizanai ateidavo retai, nes vietovė buvo nemiškinga, dėl pelkių nepatogi prieiti), o tėvai stengdavosi, kad vaikai miškinių nepamatytų. Pašnekovo žiniomis, bunkerių Plaučiškėse nebuvo, tik Kleviškio vienkiemyje, kur vyrai slapstėsi nuo sovietų armijos.

Tėvas Lietuvos kariuomenėje netarnavo, bet joje tarnavo du jo broliai. Kad išvengtų tarnybos svetimoje armijoje, beveik visi kaimo vyrai klastodavo dokumentus, pasisendindavo bent dešimčia metų.

R. Maciulevičius pasakojo, kad toks mažažemis iš Plaučiškių tarnavo Saldutiškio dvare. Jį, baigusį keturis skyrius, sovietai per pirmąją okupaciją paskyrė valsčiaus viršaičiu. Jis esą prisidėjo prie tautiečių trėmimų. Pasakota, kad tremiamieji tėvai savo vaiką sugebėjo iš vagono iškelti ir liepė bėgti, bet viršaitis jį pagavęs ir atgal į traukinį grąžinęs. Užėję vokiečiai rusų statytinį suėmė ir už tokius darbus kartu su žydais sušaudė. Jo niekuo nekaltą žmoną sušaudė vietiniai rabauščykai, prisidengę partizanų vardu. Sūnaus ir bobutės nelietė.

Kleviškyje skrebai nušovė Juozapą Guobį. „Liaudies gynėjai“ gavo žinių, kad Kleviškyje, bunkeryje, slepiasi kažkokie žmonės. Atėję skrebai J. Guobiui į nugarą įrėmė šautuvą ir liepė vesti prie bunkerio, bet šis pasuko visai į kitą pusę. Skrebai buvo gana gerai informuoti, kur yra slėptuvė, todėl klaidintoją nušovė. „A bunkery sėdėja dviese, brolis ir švogrius. Užgirda, kad šava. Prasdare dangtį – agi va, stovi skrebas! A jie sėdėja gryn basi, išeina, kad tik rytas… Tai jie šoka iš bunkeria ir vienas vienon, kitas – kiton pusėn! Basi. A šitas skrebas, ar anas išsigunda, ar kas, bet anas nešovė. Ir vienas – vienuos krūmuos, kitas – kituos“, – pasakojo R. Mačiulevičius. Vėliau paaiškėjo, kad vieną iš bėglių jis su broliu šio įvykio metu matė. Abu „krapštinėjo kvietkus“ ir pro užšalusius langus pamatė kažką keliu lekiant zovada. Basas, be kepurės raitelis varė arklį, kiek galėjo. Tai buvo Jonas Gurkšnys, kuris bėgdamas nuo skrebų perbėgo per eglyną, Leleivos tvarte rado arklį, šoko ant jo (kariuomenėje tarnavo husaru) ir per raistus pabėgo. Pasisekė pasprukti ir kitam bėgliui.