1960 m. Rimantas Bivainis gimtajame Gaivenių kaime (Saldutiškio sen.) suskaičiavo buvus 22 sodybas, nūnai nėra nė pusės tiek. Dabar kaime nuolat gyvena tik Alvydas Žilėnas, pašnekovo antros eilės pusbrolis Vytautas Bivainis su žmona Virginija, dažnai būna ir pats R. Bivainis su žmona Natalija, vasarą atvažiuoja Kraujaliai, Meidaus dukra Elvyra su vyru. R. Bivainis vienoje knygoje yra skaitęs, kad XIX a. Gaiveniuose gyveno daugiau nei du šimtai žmonių, vienas kelias iš Tauragnų per Gaidelius, Gaivenius eidavo į Plaučiškes, kitas nuo Kemešio pro Gaivenius, Akmeniškes vedė į Alžutėnus. Keliai buvo geri, ūkininkai privalėjo juos prižiūrėti.
Stipruolis prosenelis ir nelemta degtinė
R. Bivainis pasakojo, kad dviejų galų, dar senelių statytą namą, kuris ulyčioje stovėjo gal šimtas metrų nuo Meidaus trobos, pasidalijo jo tėvas Juozas su netikru broliu Vinca ir kiekvienas išsikėlė į savo žemę. Tėvas turėjo dar dvi seseris – Pauliną ir Oną. Paulina ištekėjo už Misevičaus į Pagaluonę (Molėtų r.), o Ona išvyko į Ameriką. Kadangi pastarajai J. Bivainis apmokėjo kelionę, ši paliko jam savo žemės dalį.
Senelis Vinca (ar Vincentas) buvo Linkmenų valsčiaus teisėju, nors nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. Jis mirė nuo plaučių uždegimo, kai pašnekovo tėvui buvo dešimt metų.
Kaip aiškino tėvo netikras ir gerokai vyresnis brolis bei kažką minėjo močiutė, Bivainių šaknys yra nuo Zarasų. Gausi šeima išvažiavo kažkur prie Amūro upės, prie Vladivostoko (Rusija), o vieną brolį paliko Lietuvoje. Jam tarp Kuktiškių ir Saldutiškio (kažkur apie Dryžius) nupirko 120 hektarų. Vyras buvo labai stiprus, kai jį norėjo paimti į rekrūtus, ištrūko iš penkių kareivių glėbio. Kurį laiką jis slapstėsi. Vėliau sugyveno gal penkis vaikus. Pradėjo gerti, žemę apleido, todėl valdžia 20 hektarų atėmė. Kai vaikai paaugo, tėvą, pašnekovo prosenelį, nuo žemės valdymo nušalino ir ėmė patys tvarkytis. Kaip Bivainių palikuonys atsidūrė Gaiveniuose, R. Bivainis nežino. Anot jo, Gaiveniuose kažkada gyveno penkios giminingos Bivainių šeimos: Juozo, Vincos, Mykolos, Antano ir Jono.
Naktinis šienpjovys
R. Bivainis pasakojo, kad tėvas buvo patekęs į kalėjimą. Ir visai už nekaltą dalyką. Kartą jis dviračiu numynė į atlaidus Linkmenyse (Ignalinos r.), o tuo metu demarkacinė linija dalijo perpus ne tik miestelį, bet ir bažnyčią: vienoj pusėj lietuviai meldžiasi, kitoj lenkai savo kunigo klauso. Atvykėlis iš Gaivenių turbūt nežinojo tos tvarkos ir nuėjo lenkų pusėn. „Tėvų kapt – ir dešimt parų kalėjima gava. Saldutišky buva kalėjimas. Tėvas jaunas buva, ir senela saka, raikia pievas šienaut, a tėvas kalėjime sėdi. Tadu su kumpiu nuėja pas kalėjima viršininkų. Tėvų išlaidė, bet ryti nuo aštuonių valandų ir vakari iki kiek tai valandų turi būt, a naktį gali būt jau palaistas. Bet jeigu palaisdava jau, tai tėvas naktim šienaudava pievas“, – juokėsi kalinio sūnus.
Kietablauzdis girininkijos sandėlininkas
Pasak R. Bivainio, tėvas gimė 1911 m., tačiau dokumentuose ketveriais metais pasisendino. Pašnekovo motinos netikras brolis Antanas Balčiūnas Pagaluonės girininkijoje buvo pirmas girininkas pokario metais. Ir Pagaluonės girininkas nusprendė pas save įdarbinti savo sesers vyrą. Atvažiavęs pas svainį, liepė jam nusiprausti veidą, tada išsitepti suodžiais ir vėl švariu vandeniu nusiprausti – išryškėjo visos raukšlelės. Tada tėvą nuvežė į Uteną, skrebijon. Čia jam išdavė pasą su jo paties nurodyta gimimo data – 1907 m. Girininkijoje tėvas dirbo sandėlininku. Tarybų valdžia atveždavo cukraus, sviesto, kruopų ir kt. – šeimininkės gamindavo valgyti net pusšimčiui miško darbininkų. Samagono aparatas veikdavo nuolat. Beje, gauti tokias iš pažiūros paprastas pareigas tuo metu buvo sudėtinga – norinčių buvo ilga eilė, nes tai buvo galimybė išsisukti nuo tarnybos armijoje.
Ateidavo maisto rekvizuoti ir partizanai. Kartą liepė sandėlininkui atrakinti podėlius. Tas paprašė, kad šie numuštų spyną, esą atrodys įtikinamiau, kad patys pasiėmė, o ne jis gera valia atidarė duris. Ir paprašė pusę atsargų palikti. Paliko. Liepė po valandos paskambinti skrebams į Kuktiškes ir pranešti, kad partizanai sandėlį apiplėšė. Sumanus sandėlininkas pranešė tik pavakary – jei būtų paskambinęs, kaip sakyta, greičiausiai miškiniai skystablauzdį būtų greitai užkasę po velėna.
Arklių verslas
Pasak R. Bivainio, Gaiveniai iš pradžių priklausė Kemešio kolūkiui. Pokariu pirmininku buvo pašnekovo tėvo pusbrolis Jonas Bivainis. Po karo ūkininkai buvo apkrauti pyliavomis ir nebegalėdami jų supilti, buvo priversti atsisakyti ūkininkavimo ir stoti į kolūkį. Į kolūkį privalėjo atiduoti ir arklius. Gaiveniškių arkliai prunkštė kolūkio nusavintuose Kraujalio tvartuose, o vakarykščiai ūkininkai suuodė, kad už Panevėžio, Pakruojyje ir toliau link Žemaitijos, geresnėse žemėse ūkininkaujantieji irgi jau nebesugeba išsilaikyti. Nenorėdami kolchozui atiduoti arklių, juos parduodavo. Gaiveniškiai irgi vykdavo jų pirkti. Namo jodavo naktimis. Atvarydavo gal dešimt gyvulių, kuriuos parduodavo kolūkiui. Valdžia špekuliantus išaiškino, tad kalėjime sėdėjo ir Valiulis, ir buhalteris Gegys, ir pirmininkas Jonas Bivainis. Tiesa, buvo įkliuvęs ir Juozas Bivainis, bet įtakingasis žmonos brolis girininkas svainį sugebėjo išsukti nuo belangės.
O kolūkyje tvarkos nebuvo. Arklius nusavino, suvarė į kolchozą, o pašaro nėra. Daug arklių nudvėsė, likusieji kažkaip išgyveno šeriami nuo stogų nupeštais šiaudais. Vyrai virvėmis keldavo nusilpusius gyvulius, nes jei šie negalės šlapintis, įsimes mirtinas pūslės uždegimas.
Vyrų sueiga prie plataus Valiulio stalo
Juozas Valiulis buvo kaimo šviesuolis, mokėjo anglų kalbą, gebėjo vaistus leisti. Pas jį erdvioje troboje rinkdavosi kaimo vyrai kortomis palošti, papolitikuoti. Į tą vyrų sueigą tėvas nusivesdavo ir mažąjį Rimantą. J. Valiulis, Tavopylis (Teofilis) Aninkevičius ir Silva Meidus buvo užkietėję žvejai. Šeimininkas imdavo žurnalą apie gamtą, kur nemažai dėmesio būdavo skiriama ir žvejybai, tad jų kalboms apie žūklę nebūdavo galo, tačiau, kai vakare prasidėdavo „Amerikos balso“ radijo transliacija, visi privalėjo nutilti ir klausyti, kas kalbama iš už Atlanto. Vyrai pas J. Valiulį ateidavo ir iš Akmeniškių, Alžutėnų, Mediniškio.
Sulaužiusi pažadą
Pasak R. Bivainio, jo vyresniosios sesės Stasės balsas buvo „kaip lakštingalas“, lankė ji pamokas pas žinomą Utenos muzikos pedagogą Adolfą Driuką, vėliau tėvai dukrai nupirko akordeoną. Kartu su sese dainuodavęs jaunesnis brolis sakė iš jos išmokęs gal šimtą dainų.
Apskritai sesė buvo gabi: mokėsi Gaidelių pradinėje mokykloje, penketais baigė Sėlės septynmetę, labai gražiai ne tik dainavo, bet ir piešė, siuvinėjo. Daugiau mokytis niekur nėjo. Nuo pradinių klasių ji draugavo su Rimu Mačiulevičiumi iš Žiezdrių kaimo (Tauragnų sen.). Kai vaikiną pašaukė į tarybinę armiją, ji pasižadėjo jo laukti. Tačiau pažado neištesėjo, gal po metų atsirado toks šoferis Juodvalkis, gražus vyras. Gal tas grožis jai galvą ir susuko. Ištekėjo. Gimė vaikai. O R. Mačiulevičius ketveriems metams pateko į laivyną prie Barenco jūros. Kai grįžo, apsikabinęs mylimąją verkė: „Ką tu, Stase, padarei?..“ Tolesnis gyvenimas, anot R. Bivainio, nesusiklostė nei jai, nei jam.
Suktas žydas, norėjęs pakeisti savo geradarį
Bobutė Marijona Bivainienė (Valiulytė), tėvo motina, gimusi 1880 m., anūkui pasakojo, kad prieš karą Gaiveniuose gyveno penkios žydų šeimos, kažkur tarp Meidaus ir Gėgio būta net jų restorano (užeigos). Žydas Kaima buvo kalvis. Iš Gaivenių žydai persikėlė į Tauragnus.
Anot R. Bivainio, su žydais žmonės sutardavo, tačiau ne visi jie buvo sąžiningi. Kai tėvas dirbo prie Žemaičių plento tiesimo, vienas Tauragnų žydas, prieš tai gyvenęs Gaiveniuose, paprašė, kad gaiveniškis jį įdarbintų. Šis atsakė negalįs to padaryti, bet sutiko nuvežti pas savo meistrą. Meistras žydą priėmė į darbą, tačiau greitai žmonės ėmė naujoku skųstis – šis tik rodąs, kur reikia dirbti, o pats nedirba. Iš pradžių apskundė meistro padėjėjui, o kai šis apsimetė ano nepažįstąs, darbininkai kreipėsi į meistrą. Pasikvietęs meistras ėmė kalbėtis su žydu, o šis ir sako: „Oi, a tu atlaisk Bivainį iš darba – aš tau liniuotį panešiosiu, aš neimsiu mėnesį laika algos.“ Meistras žydą iš darbo tučtuojau išmetė.
Tarpukariu Saldutiškyje žydai supirkdavo kiaules. Atranka buvo labai griežta, iš atvežtų parduoti kiaulių paimdavo gal tik trečdalį. Buvo loterija, jei pasiseks – gerai sumokės, jei ne – važiuosi namo. Griežtą atranką turbūt lėmė tai, kad gyvulius išveždavo į užsienį.
Pašnekovo mama buvo kilusi iš Panatryčio (Panutryčio) kaimo (Molėtų r.), netolimo Stasiūnams, o Stasiūnuose gyveno daug žydų. Kartą, kai ji su vyru važiavo pro Stasiūnus, kaime šeimininkavo vokiečiai su savo pagalbininkais, žydams buvo prisegtos žvaigždės. Prie Bivainių vežimo prišoko pažįstama žydė su dviem vaikais: „Oi, Elen, gelbėk mus!“ Bivainiai važiavo su koromis, vežė šiaudų kūlius stogui dengti. Tarp kūlių ir pasislėpė pabėgėlės. Vokiečiai sustabdė vežiką, bet, laimei, netikrino. Žydes nuvežė pas uošvę, ši davė sūrį, duonos, o pašnekovo tėvas patarė slėptis, naktimis eiti geležinkelio bėgiais į rytus, link Baltarusijos – gal pavyks likti gyvoms.
