Stasė Strolienė (Pinkevičiūtė), gimusi 1945 metais, – viena iš nedaugelio dar gyvų Šlapių kaimo (Leliūnų sen.) gyventojų, kurią „Utenos dienai“ pavyko rasti ir pakalbinti. Nors moteris sunkiai juda, daugiau nei prieš dvidešimt metų staiga neteko vyro, ją kasdien supa laimė, kurios retas besulaukia, – proanūkiai. Kita pašnekovė – Žydrūnė Pažusienė – jau nebe Šlapių gyventoja. Apie kaimą ji galėjo papasakoti tik tiek, kiek atsiminė iš amžinąjį atilsį mamos Elenos Žukauskienės (Bobelytės) pasakojimų.

Vienas jaunimas ir klojimo vaidinimai

Pasak S. Strolienės, Šlapių jaunimas labai glaudžiai bendravo su Stabulankių jaunuoliais. Kartu su jais šeštadienį ar sekmadienį eidavo pasitikti traukinio į stotelę, paskui grupelėmis išsiskirstydavo kas sau.

Kartais jaunimas susirinkdavo pašokti Šlapių Bagočiūnų stancijoje, tačiau dažniausiai trypdavo prie Fabijono Zabulionio esančioje aikštelėje. Ją apkaišydavo berželiais, pastatydavo muzikantams pakylą. Į gegužinę ateidavo ir gretimų kaimų (Aknystėlių, Tirmūnų) jaunimo. Pašnekovės jaunystės laikais jaunimą mielai priimdavo ir Cimalanskas iš Padborkos (kaimas tarp Stabulankių ir Antalgės).

Pas F. Zabulionį veikė kaimo biblioteka-skaitykla. Pas bibliotekininkę Kazimierą (Kazytę) Laucienę irgi mėgo rinktis jaunimas. „Vasaros metu ji, būdava, rengia vaidinimus. Didžiulį Acalina klojimų išvalydava, padarydava šalinėj scenų ir darydava vaidinimus. Jinai labai mėgėja buva. Vaidindava patys gyventojai. Ir vyriokus primonydava“, – pasakojo pašnekovė, tuo metu buvusi gal dešimties metų. Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje per metus pastatydavo po vieną vaidinimą.

Į darbą – raita

Pradinės tris klases S. Strolienė lankė Aknystėlėse pas Ruzgus (mokytoja Danguolė Šerėnienė), o ketvirtą baigė Stabulankiuose Lauciaus Pranciškioko namuose (mokytoja Joana Laucienė). Paskui mokyklą lankė Leliūnuose, žiemą gyvendavo bendrabutyje. Pirmasis bendrabutis buvo Pipirienės namuose, antrąjį, nemažą medinį pastatą, surentė netoli mokyklos.

Kai baigė septynias klases, įstojo į Alantos žemės ūkio technikumą (Molėtų r.). Baigusi mokslus, 1965 m. jaunoji zootechnikė gavo paskyrimą į Antalgės tarybinį ūkį, vėliau buvo perkelta į Šileikius (Leliūnų sen.). Iš gimtųjų namų iki darbo pėdindavo keturis kilometrus. Vėliau kolūkis davė arklį su balnu, o žiemą gyvulį kinkydavo į roges – arklys kurį laiką buvo pagrindinis S. Strolienės transportas.

Kaimą sunaikino melioracija

Kai Šlapes siaubė melioracija, S. Strolienė buvo jau vedusi ir gyveno su vyru Šileikiuose. Gimtuosiuose namuose liko mama su sūnumi Broniumi. Iš kaimo iškėlė visus. Jaunimas dėl patogaus susisiekimo traukiniu daugiausia kėlėsi į Panevėžį arba Uteną. Brolis Bronius dirbo vairuotoju Antalgės tarybiniame ūkyje. Kai tame kaime gavo dviejų kambarių butą, ten ir persikraustė su mama. Tiesa, mama gal po metų mirė (tėvas mirė 1972 m.). Šalia tėvų Utenos senosiose kapinėse palaidotas ir sūnus Juozas.

Bičiuliai ir radijo klausytojai

Artimiausias kaimynas Pinkevičiams buvo Stabulankių gyventojas Juozas Vilkickas, už jo namų buvo Baltraus Bagočiūno gryčia, o dar toliau – Acalino. Tėvas bičiuliaudavosi ne tik su B. Bagočiūnu, bet ir su Šlapių Antanu Bagočiūnu (jis buvo pašnekovės krikšto tėvas), keisdavosi spiečiais.

Pokariu, kai radijas dar buvo retenybė, tėvas eidavo „Amerikos balso“ pasiklausyti pas Antaną Kutką į Stabulankius. Ir ne jis vienas – daug vyrų susirinkdavo.

Lupa, prilygstanti šventei

Utenoje gyvenanti keramikė Ž. Pažusienė apie savo mamos E. Žukauskienės (Bobelytės) tėviškę, Šlapių kaimą, žino tik iš gimdytojos pasakojimų. Senelis, mamos tėvas Steponas Bobelis, ne tik buvo drožėjas, bet ir statė namus, o pagamintus baldus sujungdavo mediniais kaištukais taip stipriai, kad numestas ant žemės daiktas neišsiskirdavo. Močiutė, žiūrėdama į savo sutuoktinį, judantį per kalnelį, nesuprasdavo, ar jis pirmyn ar atgal eina – toks lėtas buvęs, tačiau, kas reikia, viską padarydavęs.

Senelė buvo ne tik darbšti, bet ir smarkesnė, „priversdavo senelį kiaules laikyti, kad vaikai alkani nebūtų“. Tik pradėję laikyti kiaules Bobeliai atsigavo, o iki tol kartais nebūdavo ką valgyti, tad kartą palėpėje radus išrūkytą kiaulės lupą buvo beveik šventė. Nors šeimoje augo tik du vaikai, buvo kas ateina ir „privatizuoja“ maistą.

Vikrius

E. Bobelytė pasakojo, kad turėjo jie nediduką, juodai baltą šuniuką vardu Vikrius. Anot jos, tas šunelis buvo paprastas kaimo šuo, tačiau protingas ir teikė šeimai daug džiaugsmo.

Pokario metu šunelis buvo ir nepamainomas namų sargas, nes skirtingu lojimu įspėdavo, kada ateina skrebai (rusai), kada miškiniai. Ne kartą keturkojį už tokį išdavimą „svečiai“ norėjo nušauti, bet pašnekovės mama jį slėpdavo lovoje po kaldra. Gal todėl gyvūnėlis buvo prisirišęs prie merginos ir ją saugodavo šiai einant į šokius ir iš jų grįžtant.

Kartą tėvai išvažiavo į turgų, kieme liko Vikrius, teliukas ir labai garbaus amžiaus žąsinas. Kai šeimininkai grįžo namo, rado gyvūnus visus kruvinus. Žmonės spėjo, kad jie kiemą nuo kažko gynė, vyko kažkokia draka. Bobeliai iš turgaus parsivežė silkės, padėjo ją ant žemės, bet nesuspėjo išdoroti – Vikrius suėdė. Šeimininkė labai barė vagišių, tas nusiminęs kurį laiką gulėjo prie šulinio, paskui prispirtas troškulio nucimbino prie upelio. Ten jį ir rado močiutė. „Laka jis tą vandenį iš upeliuko. Vanduo bėga atgal iš burnos – loja. Ir kaltas jaučiasi silkes suėdęs, ir pikta, kad nori gerti, bet atsigerti negali“, – juokėsi uteniškė, atsiminusi mamos pasakojimą.

Vikrius ne tik su kitais gyvūnais apgynė kiemą nuo kažkokio įsibrovėlio, bet ir kartą, kai pašnekovės seneliai ėjo karvės melžti, drąsiai juos gynė nuo agresyvios usūrinių šunų porelės.

Bijodami, kad šunelio nenušautų (taip pat ir dėl vienų kaimynų pykčio, kad jis vogdavo iš jų kiaušinius ir nešdavo namo), Bobeliai jį atidavė kaimynams. Tačiau Vikrius vis tiek apsilankydavo buvusiuose namuose, tad realiai slaptasis agentas, kaip juokdamasi šunelį įvardijo pašnekovė, gyveno dvejuose namuose.

Visi priešai

Sodyboje buvo klėtis, joje laikytos paduškos, į kurias visi kėsindavosi (kėsindavosi ir į kitą gerą, taip pat reikėdavo slėpti gyvulius). Visais pašnekovei mama įvardijo tuos, kurie ateidavo su ginklu. Ji pasakojo, kad nė vieni negailėjo žmonių, tad šiems ir vieni, ir kiti buvo blogi, besikėsinantys į jų turtą.

Mama pasakojo, kad kažkoks vyriškis buvo „nusidėjęs“ kažkam iš tų ginkluotųjų, įtartas išdavyste, todėl jam buvo patarkuota rūra, o kad labiau sopėtų – žaizda dar druska pabarstyta.

Šykštus senbernis

E. Bobelytė labai norėjo išmokti siūti. Ėjo mokytis pas tokį senbernį. Labai gerai prisimena, kaip kartą visiems susėdus prie stalo, siuvėjas išvirtos mėsos gabalą supjaustė taip, kad ir liko vienas gabalas. Tada smeigė šakute į jį ir visą įsitraukė į savo dubenį – mokiniai liko alkani.

Mama tapo gera siuvėja, siuvo ir paltus, ir striukes, ir kelnes… Iš vaikystės Ž. Pažusienė atsimena, kaip Utenos aukštuomenė nešdavo siuvėjai katalogus, pagal kuriuos ji jiems siūdavo drabužius.

Pliki laukai ir akmenys

Pasak Ž. Pažusienės, kai pro Šlapes ėjo melioracija ir liepė visiems išsikraustyti, seneliai pirko namą Utenoje. Kai jų sodybą nušlavė nuo žemės paviršiaus, pašnekovės dar nebuvo ant šio svieto. Kažkada, kai dar mama buvo gyva, ji buvo nuvažiavusi pasižiūrėti, tačiau be plikų laukų ir akmenų nieko daugiau neradusi. Seneliai Bobeliai mirė Utenoje ir buvo palaidoti miesto senosiose kapinėse.