Tauragnų apylinkės įdomios ne vien gamta, kurios bene didžiausia puošmena – giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras. Jos garsios ir senovės palikimu, kuris, nors ir labai suniokotas ir išdraskytas, byloja apie garbingą krašto praeitį. Tačiau ne viskas prabėgusių amžių tėkmėje buvo išplėšta ir sunaikinta. Kai ką dar pavyko užčiuopti archeologinių tyrimų metu, ir tie senovės radiniai šiandien mums yra pagrindinis senųjų laikų pažinimo šaltinis. Mus jie pasiekė konkrečių žmonių veiklos dėka, tad prieš pradėdami pasakojimą apie Tauragnų apylinkių senovę pirmiausia prisiminsime jos tyrinėtojus ir jų darbus.

Pirmųjų žinių apie Tauragnų apylinkių senienas randame dar XIX a. pirmojoje pusėje. To meto garsiausias Lietuvos (ir ne tik jos) archeologas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) savo knygoje apie visos Lietuvos senienas mini Tauragnuose rastus kreivą geležinį peiliuką ir moters papuošalus ir net pateikia jų piešinius. Šiandien šie piešiniai labai svarbūs, nes vėliau šios senienos dingo. Nors viename iš jų pavaizduoti papuošalai (1 pav.) yra dailininko vaizduotės daugiau ar mažiau perdirbti ir sujungti į vieną (šiandien tokių nerandame), – tai pastebėjo dar XIX a. pabaigos tyrinėtojai, – galime manyti, kad jie kilę iš kažkokio išardyto pilkapio.

XIX a. pabaigoje žinių apie Tauragnų apylinkių archeologijos paminklus galime rasti Fiodoro Pokrovskio (1855–1903) „Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje“. Jos čia surašytos remiantis iš tuometinio valsčiaus atsiųsta anketa, panaudotos ir publikuotos žinios. F. Pokrovskis nurodo, kad „labai daug pilkapių yra Stùčių kaimo laukuose, o dar daugiau – Minčioje“, kur juos „kasinejant vietos valstiečiams [rasta] žmonių ir arklių kaulų, žiedų nuo pakinktų, ietigalių ir monetų“.

XX a. pradžioje jau turime pirmųjų žinių apie apylinkių archeologijos paminklų kasinėjimus. Tauragnuose kunigavęs Juozas Šnapštys (1877–1921), kaip poetas pasirašinėjęs Margalio slapyvardžiu, 1910 m. rugsėjo 29 d. kasinėjo Taurapilio pilkapyną ir šių kasinėjimų metu surinktus radinius pasiuntė į Lietuvių mokslo draugiją Vilniuje. Viename pilkapyje nieko nerasta: „Per porą uolekčių buvo žemė mišra; matomai, tam tyčia užpilta; potam prasidėjo graužas.“ Kituose pilkapiuose iškasta: „du geležiniu labai pailgu kirveliu; trečiojo pentis iš abiejų šonų turi po du aštriu dančiu; umbo, kurs buvo nešiojamas ant skydo; dvi vilyči – vieną sulenktą, kitą siauresnę nesulenktą; dėžutę su kažin kokiais tepalais, bet dėžutė buvo jau nebestipra ir, jai suirant, tepalai išsiliejo, bepaliko dėžutės šonai. Iškasiau ir keletą mažmožių: sagtis, peilių ar kalavijų gabalus – tai jau archeologijos dalykas“. Dalį daiktų J. Šnapštys-Margalis pasiuntė „Vilties“ redakcijai, kuri juos perdavė Lietuvių mokslo draugijai. O „žemaičių viršininkas Melnikovas paėmė iš M. iškastas aprūdijusias vilyčias ir kariškus kirvelius: už tai davęs 5 rub. dovanų, o kunigas Steikūnas sidabrinį branksletą“.

Lietuvos Respublikos laikais Tauragnų senaisiais paminklais domėtasi mažiau. Petras Tarasenka (1882–1962) „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ daugiausia pakartojo F. Pokrovskio surinktą informaciją. Vertinga originali informacija apie labai įvairius tuometinio Tauragnų valsčiaus senovės paminklus buvo sukaupta 1935 m. Valstybės archeologijos komisijai pasirūpinus. Joje randame įvairaus pobūdžio ir išsamumo duomenų apie Tauragnų valsčiaus paminklus: piliakalnius, pilkapius, kaimo kapines, akmenis.

Išsamiau pažinti Tauragnų krašto senovės paminklus pradėta tarybiniu laikotarpiu. Tauragnų apylinkės buvo vienos iš paskutinių Lietuvoje, kurias aplankė žvalgomosios archeologinės ekspedicijos. 1970 m. birželio mėnesį duomenis baigiamam ruošti „Lietuvos TSR archeologijos atlasui“ (jo 4 tomai pasirodė 1974–1978 m.) rinko Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos instituto (dabar – Lietuvos istorijos institutas) ekspedicija. Kartu su ja dirbo Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos (dabar – Kultūros paveldo centras) ekspedicija, nustatinėjusi saugomų archeologijos paminklų vietas. 1977 m. kita Istorijos instituto ekspedicija čia rinko duomenis rengiamam „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadui“. Šis buvo sumanytas kaip visos TSRS istorijos ir kultūros vertybių (tarybiniu supratimu) sąvadas, kuris Lietuvoje buvo rengiamas lėtai (pirmas ir vienintelis Vilniaus miestui skirtas tomas išėjo 1988 m.) ir žlugo kartu su TSRS. Tauragnų kraštui šiuo požiūriu pasisekė tik tiek, kad remiantis aiškiai pasenusia medžiaga 1996–1998 m. buvo išleista dvitomė Rytų Lietuvai skirta „Kultūros paminklų enciklopedija“, kurioje aprašyti pagrindiniai apylinkės archeologiniai paminklai. 1980 m. Tauragnų apylinkėse 22 archeologinius objektus žvalgė Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos taryba“, kuri siekė nustatyti jų apsaugos zonas. Utenos rajone atliekant žvalgymus išsamiausiai apylinkės archeologijos paminklai buvo žvalgyti šio straipsnio autoriaus vadovaujamos Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos metu 1985 m. birželio ir spalio mėnesiais. Vėliau mokslininkų archeologų buvo žvalgyti tik pavieniai objektai.

Tarybiniu laikotarpiu pradėti svarbiausių Tauragnų apylinkių paminklų tyrinėjimai. Šių tyrinėjimų tikslas vienos labiausiai pažeidžiamų archeologinių paminklų rūšies – pilkapių – gelbėjamieji tyrimai. Daugiausia nusipelnęs Tauragnų kraštui archeologas yra Adolfas Tautavičius (gim. 1925 m.). Jis 1970–1971 m. vasarą 44 dienas kasinėjo Taurapilio pilkapyno likučius, ištyrė 14 pilkapių liekanų, iškasė 13 atskirų perkasų (iš viso tyrinėtas apie 1400 m² plotas), surado 15 griautinių kapų liekanų, 3 degintinius kapus, 4 griautinius žirgų kapus, pavienių dirbinių iš suardytų kapų. Pilkapyje Nr. 5 aptiktas labai turtingas V a. kario kapas Taurapilį išgarsino toli už Lietuvos ribų. Šioje knygoje pakartotinai skelbiamas 1981 m. pasirodęs jo straipsnis „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“ 14. Tyrinėjimų metu Taurapilio pilkapyne buvo ištirtos visos žemės paviršiuje matomos pilkapių liekanos. Kitas nuodugniai tirtas mažas pilkapynas buvo Minčios girioje ties Želmeniškės kaimu. Čia buvusius 7 sampilus 1982 m. liepos 1–27 d. ištyrė Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus) (vad. Eugenija Butėnienė (1927–1997). Pastarasis muziejus yra ženkliai prisidėjęs tyrinėjant ir kitus ardomus apylinkių pilkapynus. Didžiulis (iš viso priskaičiuojama 135 pilkapiai) net į 6 atskiras grupes dalijamas pilkapynas yra Minčios miške. 1975 m. rugsėjo 15–19 d. vadovaujant archeologei Eugenijai Butėnienei buvo ištirti 2 sampilai, kurie svarbesnės archeologinės medžiagos nepatiekė. 1985 m. gegužės mėnesį vadovaujant Bronei Tautavičienei (1926–2003) čia ištyrus dar 5 pilkapius gauti panašūs rezultatai. 2000 m. pilkapyno tyrinėjimus pratęsė Kultūros paveldo centras (vad. Povilas Tebelškis (1952–2003), ištyręs vieną sampilą. Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus 1980, 1982 ir 1983 metais vadovaujant B. Tautavičienei tyrinėjo ir 72 sampilus turintį Výžių (Ripelialaukio) pilkapyną. Čia ištirta 11 miško keliukų labiausiai apardytų pilkapių. 1992–1993 m. 3 neaiškius objektus Tauragnų apylinkėse tyrinėjo 1990–1994 m. Lietuvoje veikusios Kultūros paveldo inspekcijos archeologinė ekspedicija, vadovaujama Raimundo Akavicko. Paskutinius ketverius metus (1997–2000) Tauragnų senosios bažnyčios vietą tyrinėjo jaunas archeologas Rimvydas Laužikas (gim. 1971 m.). Šiai knygai specialiai parašytas jo straipsnis „Tauragnų šv. Jurgio bažnyčios XIV–XX amžiuje“. Paskutiniais metais apylinkėje buvo kasinėti keli neaiškūs ar labai suardyti archeologijos paminklai. Taigi trečiojo tūkstantmečio pradžioje duomenų Tauragnų apylinkių seniausiajai istorijai pažinti turime ne tiek jau mažai. Tačiau čia, kaip ir visoje Lietuvoje, bėda viena – skirtingų laikotarpių ir sričių pažinimas yra labai nevienodas. Tauragnų apylinkėse pirmieji žmonių veiklos pėdsakai aptikti iš santykinai vėlyvų laikų. Kaip žinoma, dabartinėje Lietuvos teritorijoje pirmieji žmonės pasirodė po paskutinio ledynmečio apie XI–X tūkstantmetį pr. Kr. Nuo to laiko buvęs ilgas maždaug 8000 metų laikotarpis archeologų vadinamas akmens amžiumi. Vienas pagrindinių jo skirtumų yra tas, kad tuomet žmonės dar nepažinojo metalų ir visas kasdieniam gyvenimui reikalingas medžiagas ėmė tiesiogiai iš gamtos. Lietuvoje svarbiausios iš jų buvo aštriomis briaunomis lengvai skylantis mineralas titnagas, tinkamas daugelio įrankių gamybai; plačiai paplitęs medis bei jo produktai; maisto atliekos – kaulas, oda. Maždaug nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. išmokus lipdyti puodus, svarbūs pasidarė gero paviršinio molio telkiniai. Visais laikais bandyta panaudoti Lietuvoje dažnai aptinkamą akmenį, tačiau dėl jo kietumo ilgus tūkstantmečius akmeniniai įrankiai naudoti nedaug. Taisyklingai skaldyti, šlifuoti ir gręžti akmenį išmokta gana vėlai, apie III tūkstantmetį pr. Kr. Nuo to laikotarpio Lietuvoje žinomi įvairių formų akmeniniai kirvukai, kurių sveikų ir sudaužytų nuo neatmenamų laikų randama laukuose ir buvusių gyvenviečių ar kapų vietose. Ilgą laiką tradiciškai akmeniniai kirvukai buvo laikomi akmens amžiaus palikimu, kol įvairių priešistorinių vietų tyrinėjimai įrodė, kad jie buvo naudojami kur kas ilgesnį laikotarpį. Vis dėlto akmens amžiaus žmonių gyvenvietėms būdingi ne akmeniniai, o titnaginiai dirbiniai. Pastarieji dažniausiai yra smulkūs ir į juos žemę dirbantys žmonės dėmesio nekreipia. Tai greičiausiai viena iš priežasčių, kad mes iki šiol Tauragnų apylinkėse nežinome nė vienos akmens amžiaus žmogaus gyvenvietės. Joms čia nebuvo palankių sąlygų. Kalvotas molingas arba lygus smėlingas reljefas, jeigu greta nebuvo seklių, žuvingų vandens telkinių, akmens amžiaus žmogui gyventi netiko. Tauragnų apylinkės, būdamos Žeimenos ir Šventosios upių takoskyroje, didesniais upeliais nepasižymi, o čia esantys ežerai (tarp jų ir žymiausias bei giliausias Lietuvoje Tauragnas) yra rininės kilmės, gilūs, be platesnių seklių atabradų. Dar viena priežastis, lemianti akmens amžiaus gyvenviečių regione nebuvimą, yra ta, kad tokių gyvenviečių čia niekuomet neieškojo akmens amžiaus specialistai archeologai. Tai patvirtina paskutiniai archeologų žvalgymai. Jų metu Tauragnų apylinkėse lokalizuoti du perspektyvūs akmens amžiaus žmogui gyventi regionai. 2000 m. pavasarį dalyvaujant tauragniškiui Egidijui Vijeikiui buvo trumpai žvalgyta Krašuonos pelkių pietrytinis krantas ties Maleckažemiu. Vienoje smėlėtoje aukštumėlėje aptiktas neabejotinas žmogaus skaldytas titnagas – ašmenėlio fragmentas. Jis rodo, kad šios pelkės – akmens amžiuje greičiausiai buvusio seklaus ežero – aplinkoje ateityje galima tikėtis rasti akmens amžiaus gyvenviečių pėdsakų. Kita perspektyvi vieta yra Uteno–Utenykščio ežerų pakrantės. Akmens amžiaus specialistas habilituotas daktaras Algirdas Girininkas yra minėjęs, kad jam XX a. aštuntąjį–devintąjį dešimtmečiais čia irgi pavykę aptikti akmens amžiaus gyvenviečių liekanų. Paminėtina ir Tauragnų apylinkės paribyje 1997 m. E. Vijeikio aptikta Šuminų akmens amžiaus (vėlyvojo neolito) gyvenvietė, esanti Baluošo ežero saloje. Taigi seniausioji Tauragnų apylinkių apgyvendinimo istorija dar tebėra netyrinėta ir nepažįstama.

Neabejotinų ir gausių žmonių gyvenimo pėdsakų Tauragnų apylinkėse esame aptikę iš vėlesnės nei akmens amžius epochos – bronzos amžiaus. Prieš pradedant aptarti konkrečias vietas vėlgi būtina bent glaustai susipažinti su pačia epocha, kuri iki šiol lieka pati paslaptingiausia Lietuvos proistorėje. Nuo lietuviškos archeologinės terminijos XX a. ketvirtąjį dešimtmetį susiformavimo iki šiol bronzos amžius Lietuvoje dažniausiai vadintas žalvario amžiumi. Už Lietuvos ribų tiek Europoje, tiek visame pasaulyje šis žmonijai svarbus laikotarpis visur vadinamas bronzos amžiumi pagal tuo metu populiariausio metalų lydinio – bronzos – pavadinimą. Bronza yra vario ir alavo lydinys, o žalvaris – vario ir cinko lydinys, priešistorinėse epochose naudotas gana retai dėl cinko negausumo, sunkesnio jo išgavimo ir apdirbimo. Kadangi Lietuvoje nėra nė vieno iš šių metalų rūdos telkinių, visi jie buvo įvežami iš svetur (Vidurio ir Pietų Europos ar Skandinavijos) ir, jei atsižvelgsime į labai menką to laikotarpio tarpgentinės prekybos apimtį, buvo reti ir brangūs. Iki šiol Lietuvoje rasta vos apie 300 metalinių dirbinių iš bronzos amžiaus, tarp kurių iš Tauragnų apylinkių nėra nė vieno. Bronzos amžiui Lietuvos archeologai skiria maždaug tūkstantmečio trukmės laikotarpį, einantį po akmens amžiaus (1500–500 m. pr. Kr.). Tolesnis laikotarpis archeologinėje literatūroje vadinamas ankstyvuoju geležies amžiumi (500 m. pr. Kr.–iki Kristaus gimimo). Šis pavadinimas Lietuvos archeologinėje literatūroje atsirado irgi tarpukario laikotarpiu, archeologijos kaip mokslo gimimo laikais, ir atspindi daugiau ketinimus integruotis į Vakarų Europoje įprastą geležies amžiaus periodizaciją nei į vietines realijas. Vakarų Europoje maždaug nuo IX a. pr. Kr. gyvavo stipri keltų kultūra, archeologiškai dalijama į ankstesnę La Teno ir vėlesnę Halštato kultūras su smarkiai išplėtota geležies gavyba ir panaudojimu. O visoje Lietuvoje iš viso ankstyvojo geležies amžiaus turime gal apie 10 smulkių geležinių daiktelių, kurių dauguma kilę iš Vakarų Lietuvos. Taigi tuo metu geležis buvo, ko gero, retesnis metalas negu bronza. Lietuvoje ji masiškai paplito tik nuo II amžiaus, o iki tol gyventojų materialinė kultūra buvo daug kuo panaši į akmens amžiaus laikotarpio, tik beveik nustotas naudoti titnagas. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių šį žmonijos priešistorės laikotarpį reikia vadinti bronzos amžiumi, tai ir daroma šiame straipsnyje. Tauragnų apylinkėms jį vientisą daro ir viena čia egzistavusi kultūra.

Bronzos amžiaus palikimas Tauragnų apylinkėse yra ankstyvieji piliakalniai bei paskiri radiniai, pamesti juose gyvenusių gyventojų – akmeniniai kirvukai. Dalis jų, ypač titnaginiai, gali būti priskiriami ir akmens amžiaus pabaigai (III tūkstantmečiui pr. Kr. – II tūkstantmečio pr. Kr. pirmosios pusės), tačiau dauguma kirvelių yra iš bronzos amžiaus. Vis dėlto akmeninių kirvelių iš Tauragnų apylinkių žinoma nedaug. Šiandien turima duomenų vos apie 24 buvusio valsčiaus teritorijoje aptiktus kirvelius, iš kurių net 21 dabar saugomas muziejuose. Tai labai nedaug, nes, pasak P. Tarasenkos, dar XX a. pradžioje kai kuriose Aukštaitijos vietose tų akmeninių kirvukų žmonės turėjo dešimtimis. Akmeniniai kirvukai daugiausia pamesti greičiausiai ūkinių darbų metu (kertant mišką) arba išmesti kaip sudužę, nebetinkantys darbui (rasti 5 jų fragmentai). Tauragnų apylinkės bronzos amžiuje, matyt, apgyventos buvo negausiai, gyventojų kiek daugiau radosi tik laikotarpio pabaigoje. Kaip ir kitur, akmeniniai kirvukai identifikuoja ankstyvuosius piliakalnius arba neįtvirtintas gyvenvietes (pastarųjų Tauragnų apylinkėse iki šiol nežinoma). Tai Añtilgė, Kálviai, Papiŕčiai, Sėlė. Tokiems piliakalniams būdavo parenkamos atskiros kalvos su nemažomis plokščiomis viršūnėmis. Piliakalnių šlaitai būdavo dirbtinai pastatinami, aplink aikšteles įrengiami medžių ir žemių įtvirtinimai, palei kuriuos rikiuodavosi mediniai gana paprastos konstrukcijos pastatai, kurių stogas rėmėsi į įkastus stulpus. Aikštelės viduryje paprastai būdavo paliekamas erdvesnis kiemas. Nors Tauragnų apylinkėse nėra tyrinėtas nė vienas toks piliakalnis, apie jų vidinį išplanavimą nemažai žinoma iš kituose regionuose tyrinėtų piliakalnių. Visi jie dabartinėje Rytų Lietuvoje, Šiaurės Vakarų Baltarusijoje ir Pietryčių Latvijoje priklauso vadinamajai brūkšniuotosios keramikos kultūrai, pavadinimą gavusiai nuo specifinius brūkšnelius turinčių lipdytų puodų, juos įgavusių lyginant suformuotą puodo paviršių žolės gniūžte. Ši kultūra stabiliai egzistavo nuo II–I tūkstantmečio pr. Kr. ribos maždaug iki II a. Tai paskatino daugelį tyrinėtojų joje ieškoti baltų protėvių, tačiau iki pat paskutinio laiko brūkšniuotosios keramikos kultūros baltiškumui galutinai įrodyti trūksta svarių argumentų. Atrodo, kad vieną tokį argumentą gali pasiūlyti Tauragnų apylinkės. Viena iš gyvenviečių vadinama Séla (kalbininkų sunormintas vardas skamba Sélė), – tai jau senokai siejama su išnykusia baltų gentimi sėliais. Tačiau ką bendra gali turėti labiau į šiaurę nuo Tauragnų (dabartiniuose Zarasų, Rokiškio rajonuose bei Latvijos Augšzemėje (teritorijoje iki Dauguvos) gyvenę sėliai su senaisiais Tauragnų apylinkių gyventojais? Atrodo, kad sėliais save vadino brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojai, ir štai čia palei Tauragnus tas etnonimas kažkaip išliko persikėlęs į vietovardį.

Maždaug nuo III–IV a. Tauragnų apylinkių apgyvendinimas esmingai keičiasi. Brūkšniuotosios keramikos kultūra čia, kaip ir visoje kadaise buvusioje didžiulėje jos apimtoje teritorijoje, sunyksta, o pietinę jos dalį užkloja vadinamoji Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Pavadinimą ji yra gavusi nuo būdingų laidojimo vietų – pilkapių. Tai maždaug nuo 5 iki 15 m (kartais dar didesnių) skersmens iki 2 m aukščio (paprastai būna žemesni, nes sampilai amžių būvyje suplokštėjo) apvalūs kauburiai, ties pagrindu apjuosti stambiais akmenimis (jie paprastai vos kyšo iš žemės), duobėmis ar net ištisiniu grioviu. Paprastai vienoje vietoje pilkapių būna po keliasdešimt ar net keli šimtai, nors retkarčiais pasitaiko grupelėmis ir iki 10 sampilų (greičiausiai tai didesnių sunaikintų pilkapynų liekanos). Pilkapynai žymi buvusias atskiras gyvenvietes, kurių vietos iki šiol tebėra nežinomos. Tauragnų apylinkėse šiandien žinoma esant 15 pilkapynų su 383 išlikusiais pilkapiais. Paprotys laidoti pilkapiuose Rytų Lietuvoje buvo išplitęs maždaug iki XII a. Konkretūs laidojimo papročio kitimo niuansai bei patys pilkapynų radiniai yra išsamiai aptarti šioje knygoje skelbiamame A. Tautavičiaus straipsnyje (reikia pažymėti, kad Taurapilio kunigaikščio kapas yra išimtinis radinys) ir čia plačiau kartojami nebebus. Galima tik paminėti naujausius 1999 m. Jono Balčiūno atliktus tyrinėjimus suardytuose Tauragnų (Šimkūnų) pilkapiuose, kur geriau išlikusiame degintiniame kape rastas geležinis įmovinis trumpa lauro lapo formos plunksna 14,3 cm ilgio ietigalis, geležinis 19,8 cm ilgio įtveriamasis peilis, geležinio pjautuvėlio fragmentas. Šis kapas datuotas V–VIII a. Greta rasta ir atsitiktinių dirbinių iš kitų suardytų kapų: 2 pentiniai siauraašmeniai kirviai, įmovinis ietigalis nežymiai profiliuota plunksna, žalvarinės apyrankės dalis. Sprendžiant pagal Tauragnų apylinkių pilkapynų tyrimų medžiagą bus pabandyta atkurti tik bendruosius bendruomenių gyvenimo bruožus I tūkstantmečio antrojoje pusėje. Medžiagos iš Tauragnų apylinkių tam pakanka, nes, kaip jau buvo minėta pradžioje, iki šiol plačiau yra tyrinėti net 4 pilkapynai (Minčia, Taurapilis, Vyžiai, Želmeniškės), kur ištirtas 41 sampilas. Tai tik dalis iki šios dienos išlikusių pilkapių (iš viso šiuose pilkapynuose išliko 234 sampilai – 61% iš bendro išlikusių sampilų skaičiaus). Jokių duomenų nėra, kiek jų galėjo būti iš viso. Visi šie 4 pilkapynai skirtingi. Mažiausiame nuodugniai ištirtame Želmeniškės pilkapyne buvo vos 7 sampilai, todėl dar negalime spręsti, kad tai visas buvęs pilkapynas, nes tyrimų metu išlikusių sampilų aplinkoje nebuvo ieškoma sunaikintų pilkapių vietų. Taurapilio pilkapyne ištirta visų žemės paviršiuje vizualiai pastebimų pilkapių vietos – iš viso apie 20, tačiau didžiuliai tarpai tarp jų irgi nebuvo tyrinėti, nors žinoma, kad čia dviejose pilkapių grupėse buvo nemažai pilkapių. Visi šie pilkapynai priklausė skirtingoms bendruomenėms, egzistavusioms kiek skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Minčios pilkapynas (135 išlikę sampilai) susideda net iš 6 pilkapių grupių, nutolusių viena nuo kitos per 150–800 m maždaug 2,5×1 km dydžio plote. Šiuo atveju dėl labai menko ūkinių darbų metu suardytų sampilų skaičiaus tyrinėjimų vos dviejose grupėse (iš viso ištirta vos 6% iš žinomo sampilų skaičiaus) netgi neįmanoma pasakyti, vienai ar daugiau bendruomenių šis pilkapynas priklausė ir kokia jo raida amžių būvyje. Tik Vyžių pilkapynas yra gana kompaktiškas, ir skirtingose jo vietose tyrinėti sampilai (15% nuo viso pilkapių skaičiaus), atrinkti pagal dabartinį žalojimo kriterijų, yra gana reprezentatyvūs. Tad remdamiesi šiuo pilkapynu galime plačiausiai kalbėti apie juos palikusių žmonių bendruomenę.

Pagal knygą parengė Daiva ČEPĖNIENĖ