Ramunė Jankauskienė (Tursaitė) gimė ir augo Utenoje, tačiau vasaras praleisdavo pas senelius, tiek pas tėvo, tiek pas mamos tėvus. Jie gyveno gretimuose kaimuose ir visai netoli vieni nuo kitų, tad mergaitei tereikėdavo su savo mantele pereiti tiltą per upelę. Kad nebūtų skriaudos, ji vieną savaitę praleisdavo pas vienus senelius, kitą – pas kitus. Šiame straipsnyje pateikiame moters pasakojimą apie mamos tėvus Regalus iš Kišūnų (Užpalių sen.).

Tremtinio duona

Apie Regalų tremtį pasakojome 44-ame ir 49-ame „Utenos dienos“ numeriuose, tad šįkart tik priminsime, kad juos ištrėmė dėl partizano sūnaus, brolio. R. Jankauskienė atsiminė močiutės pasakojimą, kad kai juos vežė, namie liko užmaišyta duona. Tremiamuosius pirmiausia atvežė prie Vyžuonų dvaro, suvarė į gilią daubą (iš čia vėliau vežė į Utenos geležinkelio stotį).

„Mes sėdim šitoj pievoj, moterys rėkia, vaikai rėkia… Tokia sumaištis, nesupranti, kur tu esi, kas čia daros… Buvo labai baisu, nesuvokiau, kas manęs laukia. Tik galvojau, kaip vaiką išsaugot (buvo nėščia – aut. past.). Žiūriu, Barbora Masiulienė (giminaitė – aut. past.) atvaro. Arklys žaliom putom apėjęs, prakaitas bėga, lyg vandeniu apipiltas. Tiek žąslai įtraukti, tiek varyta! Duoną maiše atvežė iškeptą…“ – močiutės žodžiais kalbėjo anūkė.

Dešrelių ilgio žarnos

Tiek pas vieną, tiek pas kitą močiutę vasarą pašnekovė ragaudavo ubagynės – cukrumi pasaldinto vandens su prismulkinta duona. Kartais skystimą pagerindavo Kamajų barankomis. Janina Regalienė gamindavo labai skanią šaltieną. Apskritai, mėsą gaminti ji mokėjo. Anūkei pasakojo, kad tremtyje rusės ateidavo pas ją mokytis įvairių receptų – jos nemokėjo, pavyzdžiui, paruošti rūkymui mėsos, nes paprasčiausiai nesulaukdavo ir kol paršelis užaugs paršu… Kišūnų močiutė pasakojo, kad kartą Sibire mokyklos direktorius atėjo lankyti vaikų, ir šeimininkė jį pavaišino parūkytomis kiaulienos dešrelėmis su bulvių koše. Svečias liko sužavėtas mėsa ir paprašė, kad pamokytų, kaip tas dešreles pagaminti. Lietuvė neatsisakė ir, kai rusai paskerdė paršelį, nuėjo. Močiutė buvo užsiminusi, kad reikia žarnas išvalyti, tad rusai jas jau buvo išsivalę, tačiau žarnas sukarpė sprindžio ilgio gabaliukais – kokio dydžio dešreles valgė, tokio dydžio ir žarnas paruošė… Rusams buvo įprasta paskersti ne daugiau 40 kilogramų paršelį – susirenka visas kaimas, geria, puotauja ir iškart viską suvalgo. „Po kelių dienų niekas nieko neturi. Tada atsisėdusios ruskės vandenį geria, iš kažkur dar cukraus gauna užkąsti. Ir valgydavo valgydavo saulėgrąžas. O mes, lietuviai, mokėjom prakust – mes ir ant akmens įsikūrėm…“ – tikino J. Regalienė.

Pradžia buvo labai sunki. Po atvykimo dešimtą dieną gimė dukra, senelis buvo išsiųstas pjauti miško (žiemą sniego buvo iki pažastų). Gyveno barakuose, duonos suaugę žmonės gaudavo po 200 gramų per dieną, senelis savo davinį atiduodavo vaiką žindančiai žmonai. Žinoma, tokio juokingo davinio moteriai neužteko – ji greitai prarado pieną. Tada eidavo prašyti pas ruses karvės pieno. Gautą pieną supildavo į indus, maišydavo su vandeniu, įmerkdavo pagaliuką. Kai sušaldavo, tą ledo ir vandens mišinį išsukdavo, suvyniodavo į skepetą ir laikydavo šaltai. Prieš maitindama vaiką, atskeldavo gabalą, ant ugnies atšildydavo ir maitindavo.

Šimtakilometriniai paršeliai

Vėliau, kai tremtiniai persikėlė gyventi į gyvenvietę, apsistojo pas rusus. „Labai tvarkingi žmonės, bet iš tikrųjų – vargšai. Nemokėjo jokių ūkio darbų. Daug ko mokėsi iš tremtinių lietuvių, kurie sumanūs, darbštūs buvo. Sugebėjo net ir daržus pasisodinti, pastatus pasistatyti, gyvulių įsigyti“, – pasakojo R. Jankauskienė, negalėdama atsistebėti savo močiutės pasiryžimu ir drąsa, mat ji viena, mažai mokėdama rusų kalbą, per taigą pėsčiomis nuėjo į Irkutską. Ten turguje nupirko tris paršelius (vieną kaimynams Gūroms) ir maiše laimingai parsinešė namo. Spurdančius paršelius kartas nuo karto kokioje pievelėje paleisdavo, paganydavo, pati kojas pailsindavo. „Močiut, kaip tu nebijojai?“ – stebėjosi anūkė. „O kai nori vaiką išmaitint, ką moteris turi daryt? Darai viską, kas neįmanoma“, – atsakė avantiūrai pasiryžusi močiutė, per taigą sukorusi 200 kilometrų.

Anot pašnekovės, net šieno gabenimas Sibire buvo nepalyginamai sudėtingesnis nei Lietuvoje. Gaudavo žolės nusipjauti kažkur už upės, tarp intakų. Nušienaudavo žolę, išdžiovindavo, bet parvežti galėdavo tik užšalus upei, nes kitokios galimybės paimti pašarą nebuvo.

Vis dėlto Sibiro gamta, nors ir atšiauri, taip pat buvo ir dosni. Regalus nuo bado gelbėdavo daugybė įvairiausių grybų, uogos, iš kurių virdavo uogienę, kedro riešutai. Nors vasara tęsdavosi tik kiek daugiau nei mėnesį, ji buvo karšta, o kadangi drėgmės netrūko, augalai augdavo tiesiog valandomis.

Sunki tremties pradžia, kai teko pažvelgti ir badui į akis, paliko savo pėdsaką tremtinių sąmonėje. Jau grįžę į Tėvynę ir turėdami apsčiai maisto, jie svečius permaitindavo, o kai pašnekovė mamai kone papriekaištavo, kad tiek maisto nereikia, ši atsakė: „Aha, vaike, nematei tu bado!“ Kai nuvažiuodavo pas močiutę, jau persikrausčiusią į Svėdasus, ši, pripuldavusi prie šaldytuvo, prie šaldiklio, rodydavo: „Va, mes visko turim!“

Kraštas, kur obuoliais kvepia…

Pasak R. Jankauskienės, Sibire vakarais lietuviai susirinkdavo kokioje troboje. Pasikalbėdavo apie Lietuvą, pasidalydavo žiniomis, gautomis iš Tėvynės, dainuodavo lietuviškas, patriotines dainas. Vienas dėl viso pikto saugodavo už durų.

Pašnekovei mama pasakojo, kad ji, kaip vaikas, Lietuvą įsivaizdavo kažkur toli, lyg kraštą už užuolaidos, kur kvepia obuoliais, duona, kur gyvena labai šilti žmonės… Kad ir kokia graži ir dosni buvo Sibiro gamta, labai rūpėjo pažvelgti į Lietuvą. Ir kai važiavo traukiniu namo, vaikas laukte laukė, kada nukris ta uždanga ir pakvips obuoliais…

Pašnekovės mama pasakojo ir apie jai įstrigusį kaimo žmonių gerumą. Tremtinius kaimynai parvežė iš Duokiškio (Rokiškio r.) – subėgo kaimo moterėlės su krepšiais, per laukus visos sudundėjo pas Regalus: „Gal neturit kokio patalo? Gal kokio rankšluosčio reikia?..“ O pirmiausia, žinoma, rūpestis vaikus pamaitinti, juk jų daug, visi išvargę po kelionės. Tarp gerųjų moteriškių buvo ir būsima pašnekovės močiutė iš Vygėlių (tėvo motina), atnešusi lašinių paltį, kiaušinių, duonos kepalą…

Rusai labai gailėjosi, kai Regalai susiruošė į Tėvynę, nemažai jų atėjo išlydėti tremtinių, prašė parašyti, kaip jiems ten seksis. Regalai dar galvojo, kad teks grįžti į Sibirą. Šeimos palaikų. Ir iš tikrųjų juos parvežė. R. Jankauskienė atsiminė, kokios sunkiai valdomos emocijos užplūdo Regalus išvydus sunkvežimį su Angelės Regalienės palaikais. Į laidotuves suplūdo visa giminė.

Pašnekovė pabrėžė Regalų giminės betarpišką bendravimą, brolišką (seserišką) pagalbą tiek žodžiu, tiek pinigais, tiek kitais būdais. Pavyzdžiui, kai susirgo močiutė, prie jos slaugymo prisidėjo visi. Moteris taip pat akcentavo, kad Regalų giminėje susitikimai iki šiol niekada neapsieina be dainos, kuri įskiepyta nuo mažų dienų.

Jaunos varlos ir mokslininkas katinas

Savo močiutę J. Regalienę anūkė vadina tautosakos lobynu, pas ją ne kartą lankėsi kraštotyrininkų ekspedicijos. Šios moteriai buvo svarbios, senoji jaunuosius tildydavo: „Cit, varlas, dabar man netrukdykit – pas mane mokslininkai atvažiavo!“ Net Regalų katinas kalbininko Aldono Pupkio garbei buvo pavadintas Pupkiu. Pašnekovės teigimu, nors giminė nieko nėra užrašiusi iš močiutės paporinimų, ji įsitikinusi, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas tikrai turi išsaugojęs surinktą medžiagą.

R. Jankauskienė atsimena, kaip jai, vaikui, buvo įdomu klausytis močiutės pasakojimų apie tremtį, kitus dalykus. Ši močiutė, nors patyrusi tremtį, buvo labai šneki. Ji ir verpė, ir mezgė, ir dainavo, ir duoną kepdavo, ir į kolūkį suspėdavo. Buvo valdingo būdo.