Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis“, niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių“. Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

Muzikalumas – paveldėtas

V. Trainys 1941 metų žiemą gimė tuometinės Mockėnų apylinkės (dabar – Utenos seniūnija) Puodžių kaime. Tėvų meile dalijosi su pusantrų metų jaunesniu broliu. Pašnekovas teigė, kad savo muzikalumą veikiausiai paveldėjo iš tėvo, kuris kartą ar du per metus pagrodavo trieile Peterburgo armonika. „Anuomet kaime nebuvo kada linksmintis, daug laiko atimdavo žemės ūkio darbai. Šv. Aloyzo atlaidų, birželio mėnesio viduryje vykdavusių Biliakiemyje, proga pas mus, daugiausia trimis arkliais, atvažiuodavo svečiai, – pasakojo muzikantas. – Atsimenu, tėtis su draugais pasistatydavo butelį samanės, nes tada valdiškos degtinės nebuvo, ir grodavo.“
Paklaustas, kada pradėjo griežti armonika, V. Trainys apgailestavo, kad kažkas pradangino nuotrauką, kurioje jis įamžintas sėdintis ant kėdės ir nesiekiantis kojomis grindų, bet jau grojantis. Armonikininkas sakė galįs spėti, jog tada jam buvo penkeri ar šešeri metai. Besimokydamas trečioje klasėje pašnekovas savo muzika jau linksmino mokyklos išleistuves šventusius septintokus.

Jautėsi bajoru

„Utenos dienos“ kalbintas muzikantas tikino, kad niekas groti jo nemokė. Esą per muzikos pamokas sužinojo, kaip smuiko raktą raityti ir natas ant linijų piešti. Nors V. Trainys nemoka groti, daugelio įsitikinimu, kur kas paprastesniu dumpliniu muzikos instrumentu – akordeonu, jis be niekieno pagalbos sugebėjo prakalbinti rusišką dvieilę armoniką.
„Tėtis savo instrumentą nuo manęs „kavodavo“, kad nesuplėšyčiau. Aš paslapčia pasistatydavau ant stalo kėdę ir nusikeldavau nuo palubėje įtaisytos lentynos armoniką, kuri man, vaikui, labai rūpėjo, – vaikystės išdaigas prisiminė V. Trainys. – Šešiolikos metų jau grojau šokiuose. Galima sakyti, buvau pagrindinis keturių kaimų – Puodžių, Alių, Šeduikių ir Biliakiemio – „muzikontas“. Vyresnio amžiaus muzikantai, V. Trainio teigimu, valandėlę pagroję pasukdavo namų link, o jis jaunimą linksmindavo iki pat pabaigos. Pašnekovas tikino, kad būdavo pikta, kai išsiskirsčius šokėjams likdavo vienui vienas ir neturėdavo su kuo pareiti į namus. Tiesa, jaunajam muzikantui ūpą pakeldavo solidus atlygis – 15 rublių už vakarą (labiau patyrę muzikantai gaudavo 25 rublius). „Armonikierius“ juokavo, kad turėdamas savų pinigų jautėsi tikru bajoru – nuvažiavęs į miestą galėdavo smaližiauti ledais ar limonadu, įsigijo išsvajotą laikrodį.

Kainavo karvę

Supratęs, kad jo vyresnėlis sūnus yra gabus ir ketina eiti muzikanto keliu, V. Trainio tėvas pas salakonus (taip buvo vadinami Salako gyventojai) armonikų meistrus užsakė jam naują instrumentą. Puodžiuose augęs muzikantas sakė ir šiandien gerai atsimenantis dieną, kai tėvas dviračiu parvežė gražuolę Peterburgo trieilę armoniką, kuri tada kainavo tiek, kiek gera karvė.
Anot pašnekovo, ilgainiui „peterburgska“ armonika tapo nebemadinga, žmonės ėmė labiau vertinti rusų kilmės jos „sesės“ skambesį. Sovietiniais metais rusiškos armonikos melodijomis V. Trainys papuošdavo įvairius „balius“, kelis kartus grojo vestuvėse. „Peterburgo armoniką antram gyvenimui prikėlė etnomuzikologai Rima ir Raimondas Garsonai, prieš du dešimtmečius pradėję domėtis liaudies muzikantais ir jų įvaldytais instrumentais, – tikino V. Trainys. – Aš išmokiau groti Peterburgo armonika R. Garsoną, o jis savo žinias jau spėjo perduoti keliems žmonos vadovaujamos Utenos muzikos mokyklos folkloro studijos vaikams.“

Komandos „įžaidėjas“

R. Garsonienės vadovaujamoje kapeloje „Muzikontai iš pa Utenas“ ne vienus metus grojantis V. Trainys sakė, kad su šiuo kolektyvu išmaišė kone visą Lietuvą, koncertavo kaimyninėje Lenkijoje ir Belgijos sostinėje Briuselyje. Per nacionalinę televiziją kiekvieną penktadienį rodomos kapelų varžytuvės „Duokim garo!“ pašnekovui – puikiai pažįstama patirtis. „Grojimas kapeloje man reiškia didžiulę atsakomybę, nes privalau pradėti kiekvieną kūrinį. Aš – kaip koks įžaidėjas, nuo kurio priklauso visos komandos sėkmė. „Ant dūšios“ nuolat guli abejonė: o jei nepataikysiu? – atviravo V. Trainys. – Stebėdamas per televizorių „Duokim garo!“, kartais savęs neatpažįstu – atrodo, lyg būčiau suparalyžiuotas. Jaudulys daro savo… Man daug geriau yra groti Molėtuose, Širvintose ar Kaune nei Utenoje ir „gare“. Taip jau yra, kad savi žmonės labiausiai „špilkuoja“, ieško, prie ko prikibti.“ Daugiau kaip dešimt kartų televizinėse kapelų varžytuvėse dalyvavęs muzikantas tikino pasižadėjęs sau daugiau į panašius projektus kojos nekelti, mat turėjo rimtą pagrindą suabejoti žiūrovų balsavimo skaidrumu.
V. Trainys – nuolatinis savo mokinio R. Garsono organizuojamos respublikinės Peterburgo armonikų šventės, kuri šiemet Utenos kultūros centre bus surengta spalio 8 dieną, dalyvis.

Šlovės nesivaiko

Uteniškiui liaudies muzikantui nuolat šypsosi sėkmė Molėtuose vykstančiame tarptautiniame konkurse-varžytuvėse „Armonikierių duetai“, į kurį suvažiuoja kelios dešimtys šalies armonikininkų. Pašnekovas tikino, kad grodamas duete su Lietuvoje gerai žinomu armonikos virtuozu molėtiškiu Algimantu Mieliausku be konkurencijos nuskina pergalę. V. Treinio teigimu, jiedu yra puikiai susigroję.
Paklaustas, ar sunki muzikanto dalia, netrukus 75-metį švęsiantis pašnekovas papurtė galvą. Jo įsitikinimu, skundžiasi tik tie, kurie groja „iš reikalo“. „Niekas manęs nevertė groti, tokį kelią pasirinkau pats. Ši veikla yra įdomi, – nedaugžodžiavo armonikininkas. – Garbės man nereikia – nesu iš tų, kurie lenda visur, kad tik parodytų save.“

Vaikų muzika nesudomino

V. Trainys „Utenos dienai“ atskleidė, kad nei sūnus, nei dukra jo muzikalumo nepaveldėjo, ir juokavo, jog atžalos, ko gero, net neskiria polkos nuo valso. Rodydamas į seną fotografiją muzikantas sakė, kad jam kelis sykius teko groti su netrukus pilnametystės sulauksiančiu anūku, kuris ankstyvoje vaikystėje mėgdavo mušti Kalėdų Senelio atneštus būgnus.
Su kadaise tėvo dovanota Peterburgo armonika vis dar grojantis uteniškis pats jos remontuoti nesiryžta – drąsiai patiki kaimynystėje gyvenančiam meistrui. Kai prastai jaučiasi ar būna nervingas, V. Trainys armonikos tikino nė nepaliečiantis. Ne vieną dešimtmetį menantis muzikos instrumentas ilsisi juodame lagamine su ratukais, kurį šeimininkas be vargo nusigabena į koncertus ar repeticijas.

Mokėsi „kriaučiauti“

Pašnekovas, kurį armonika lydi visą gyvenimą, užtikrino, kad duonos iš muzikos niekada nevalgė, mat beveik visur groja „už ačiū“, ir prisipažino, jog didžiausias jo gautas honoraras siekė 250 litų. Laimei, jau beveik penkis dešimtmečius V. Trainys turi žemišką profesiją – taiso siuvimo mašinas. Jam teko dirbti pameistriu didžiausioje Baltijos šalyse siuvimo įmonėje „Lelija“, kadaise Vyžuonų gatvėje veikusioje „Tulpėje“ ir iki šiol gyvuojančiame „Utenos trikotaže“.
„Mano pirmoji profesija – siuvėjas. Kaime tais laikais nebuvo kito darbo, už kurį galėtum gauti padorų atlygį. Puikiai prisimenu, kad žmogus, mokęs mane „kriaučiauti“, per savaitę pasiūdavo du vyriškus kostiumus, kurie kainavo po 100 rublių, – kalbėjo siuvimo mašinų remontu daug metų užsiimantis muzikantas. – Netapau siuvėju, labai jau „marūdnas“ darbas. Žinoma, sau pasitaisau, ką reikia, kitam nenešu.“

Niekada nepasiduoda

V. Trainys pasakojo, kad kartą vienas turgaus prekeivis atvežė jam kelias vokiškas siuvimo mašinas, kurias nepatenkinti pirkėjai grąžino kaip „neinančias“. Ilgametę patirtį turintis meistras tikino iš pradžių spyriojęsis, tačiau galiausiai sutikęs apsiimti iki tol nematytus Vokietijoje gamintus įrenginius remontuoti. „Šiaip ne taip aš jas visas „išmūčyjau“. Šitas darbas mane traukte traukia. Būna, kad naktį sapnuoju neveikiančią siuvimo mašiną ir mąstau, kaip galėčiau ją pataisyti. Galiu ir kelias dienas prie vienos sėdėti, kol suprantu, ko jai trūksta, – su žiburiu akyse apie mėgstamą veiklą kalbėjo pašnekovas. – Dar nebuvo taip, kad nepataisyčiau. Mane labiausiai domina sudėtingi galvosūkiai.“

Valento Trainio asmeninio archyv. ir autorės nuotr.

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios