ProjektaiAlbinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas
2017 kovo 01, Trečiadienis 09:22

Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 14 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

Prieverpstės byloja iš praeities...

A. Šileika nuo pat vaikystės užsiima neeiline ir nedažnai sutinkama, labai daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujančia tautodailės sritimi – prieverpsčių drožyba. Prieverpstė (kuodelnyčia, kavarato lentelė, ratinio lentelė, varptelė) – tai verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas linų ar vilnos pluošto kuodelis. Dažnai ji būdavo gausiai dekoruota įmantriais raižiniais, kurių kiekvienas turi savo prasmę. Tais laikais prieverpstės turėdavo ne tik praktinę paskirtį, bet ir simbolinę reikšmę – būdavo laikoma, kad jos neša namams sėkmę ir laimę, o jaunuoliai savo išrinktosioms dažnai dovanodavo prieverpstes kaip ištikimybės ir meilės simbolį.
Nors verpimo rateliai su visomis prieverpstėmis seniai ilsisi muziejuose, pašnekovas savo veiklos nelaiko nepraktiška. Anot drožėjo, jis sulaukia nemažai užsakymų išdrožti prieverpstes vestuvėms, jubiliejams ar tiesiog kaip suvenyrą užsieniečiams, daug kas šiais liaudies kūriniais puošia interjerą. Todėl jo darbai pasklidę po visą pasaulį – nuo Pietų ir Šiaurės Amerikos iki Azijos ar Australijos, o ką jau šnekėti apie Europą.
Tautodailininkas pasakojo, kad tautinį paveldą atitinkančios prieverpstės gamyba turi gana griežtas taisykles, kurių privaloma laikytis. Atliktas darbas turi būti atitinkamo dydžio, prieverpstės drožiniai, figūros taip pat turi atitikti lietuvių liaudies simboliką ir tradicijas, todėl vietos improvizacijoms lieka nedaug. Tačiau kūrėjas prisipažino, kad kartais mėgsta nukrypti nuo taisyklių ir kurti savo malonumui. Žinoma, toks darbas negali būti pristatytas konkursams ir skirtas tik grožėtis.
Polinkį ir gabumus šiam menui A. Šileika atrado dar vaikystėje – paskatintas mokytojo ir liaudies meistro Juozo Mackevičiaus. Jau tada skynė laurus konkursuose, nes išsyk išsiskyrė iš savo bendraamžių kruopštumu ir smulkmenišku, švariu darbu. Taip šis pomėgis liko iki šiol ir užima visą kūrėjo laiką, likusį nuo darbo ir šeimos. O tai ne tik pačių prieverpsčių, rankšluostinių drožimas, bet ir kelionės po visą Lietuvą ir ne tik, dalijant savo žinias ir patirtį norintiems išmokti šio subtilaus meno.

Įmantriausiais raštais dabinta

Kūrėjas prisipažino, kad įkvėpimo kūrybai semiasi iš viso supančio pasaulio, bet įdomiausia atrasti medyje jo unikalumą, matyti jo pokyčius. „Medis vienoje vietoje miršta, kitoje – atgyja mano kūriniuose“, – džiaugėsi tautodailininkas. Dažniausiai po sunkios darbo dienos tarnaujant Lietuvos policijoje prie medžio lentelės prisėdantis pašnekovas sakė, kad šis darbas jam padeda atsipalaiduoti, pamiršti sunkumus, mintys tada skrieja laisvai, o rankos darbuojasi kurdamos grožį iš medžio.
Prieverpstės dirbamos iš liepos arba beržo, o pačiam kūrėjui mielesnė liepa, kuri yra minkštesnė ir paslankesnė tautodailininko sumanymams. Nors geram drožėjui, anot pašnekovo, joks medis nėra kliūtis – tereikia gerai pagaląsto, aštraus peiliuko ir, žinoma, darbščių, kantrių rankų.
Gamtą labai mylintis ir jai neabejingas tautodailininkas sakė, kad dažnai įkvėpimo savo kūriniams randa ir čia. Juk simboliai, vaizduojami prieverpstėje, dažnai vaizduoja stilizuotus augalus, gyvūnus, neretai keturiuose apskritimuose įamžinami metų laikai. Taip pat gali būti išdrožiami dangaus kūnai – saulė, mėnulis ar žvaigždės. Prisipažino, kad motyvų kartais randantis ir savo vaizduotėje, kuriant, planuojant drožinių maketus, bet vis tiek viską priderinantis taip, kad neprasilenktų su tautodailės raštais.
Gausūs ir tankūs prieverpsčių raštai išrėžiami daugiausia giliu kontūru, taip pat prieverpstės būna išpjaustytos kiaurapjūviu ir reljefine-gilumine technika. O pažvelgus į meistro darbus belieka tik stebėtis – iš kur toks kruopštumas, smulkmeniškumas, virstantis įmantrių raštų grožybe. Tiesa, A. Šileika neslėpdamas kalbėjo, kad tenka kartais ir jam, patyrusiam drožėjui, suklysti. O tada jau visas darbas perniek – tenka nebaigtą prieverpstę išmesti arba taisyti, klijuoti, bet tai jau – ne visai kokybiškas kūrinys.
Anot A. Šileikos, prieverpstės gali būti dažomos, tačiau tai tenka daryti iš ąžuolo žievės natūraliai išgaunamais dažais. Tautinį paveldą atitinkantys kūriniai negali būti nei lakuojami, nei dažomi jokiais šiuolaikiniais medžio impregnantais. Tačiau pats kūrėjas tikino, kad jam gražiausios nedažytos, natūralios prieverpstės, nes sendamas medis vis tiek patamsėja ir įgauna savotišką, tik jam būdingą atspalvį ir raštą.

Suspėti tenka visur...

A. Šileika teigė, kad laiko stengiasi rasti viskam – ir šeimai, ir darbui, ir kūrybai, ir edukaciniams užsiėmimams bei parodoms. Sakė planuojantis viską taip, kad nė viena sritis neliktų nuskriausta. Prie medžio tvirtino prisėdantis dažniausiai vakarais, kai visi suminga ir namuose jau ramu, nors prisipažino, kad kartais tenka bet kurią net ir dieną atsiradusią laisvą minutę išnaudoti, kad ir maketo kūrimui. Pačios prieverpstės drožinėjimas, anot jo, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, gali užtrukti nuo dienos iki dviejų savaičių. „Svarbiausia atsiduoti malonumui, kuris apima drožiant“, – pridūrė tautodailininkas.
Šiems metams jau numatęs daugybę parodų ir edukacinių užsiėmimų, pašnekovas sakė viską susidėliojantis taip, kad suspėtų visur – taigi kiekviena minutė kruopščiai suplanuota. A. Šileika prisipažino, kad labiausiai dėl aktyvios tautodailininko veiklos tenka nukentėti šeimai – žmonai, dukrai bei sūnui, ir patikino, kad stengiasi laiko trūkumą kuo nors kompensuoti.
A. Šileika sakė, kad daugelis žmonių laisvą laiką leidžia veltui, o štai jo gyvenime kažko trūktų, jei nebūtų šios veiklos, kad ir kokios kartais intensyvios. „Aš taip gyventi nemokėčiau ir negalėčiau“, – šnekėjo tautodailininkas.
Kūrybinių pauzių turėjęs nebent dėl tinkamos žaliavos nebuvimo, tautodailininkas sakė, kad tokių momentų, jog nenorėtų kurti, jo gyvenime nebuvo. „Kiekvieną dieną norisi prisiliesti prie medžio, atiduoti jam savo mintis, nuotaiką, kuria tuo metu gyveni“, – svajingai dėstė pašnekovas.
O štai dirbti visiškoje tyloje meistras nemėgsta – droždamas klausosi jaunystės laikų muzikos, nors neniekina ir šiuolaikiškos. Paklaustas, kokį kūrybos momentą mėgsta labiausiai, tautodailininkas net nesuabejojo – pačią pabaigą, kai jau gali pasigėrėti visiškai užbaigtu kūriniu.

Dienos išvardijimui neužtektų...

Daugybės apdovanojimų ir įvertinimų sulaukęs drožėjas kaip pačius reikšmingiausius jam pačiam įvardijo kelis: 2014 metais pelnytą LRT televizijos „Jorio“ apdovanojimą, skirtą už tautodailininko veiklą ir puoselėjamą tautinį paveldą, 2016 metais įteiktą meno ir kultūros premiją, įsteigtą Utenos rajono savivaldybės už Aukštaitijos tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą, ir medalius bei padėkas, gautus už pavyzdingą tarnybą Lietuvos policijoje. O štai daug kitų įvertinimų būtų galima vardyti ir vardyti – tam neužtektų net dienos.
„Išsikovoti vietą pasaulyje šiais laikais nėra taip lengva, – atsiduso pašnekovas. – Ypač man, nuo kūdikystės augusiam be tėvų. Didžiuojuosi, kad ją radau, ir dabar galiu savo darbais garsinti Lietuvą visame pasaulyje.“
Tiesa, vieno iš labiausiai trokštamų apdovanojimų – aukščiausio tautodailininkų įvertinimo „Aukso vainiko“ – A. Šileika kol kas dar nėra pelnęs, bet, kaip pats juokavo, anksčiau ar vėliau tikrai viliasi gauti. „Reikia tikėtis ir tam tikslui dirbti, gal iki senatvės ir pavyks“, – šypsojosi ir tuoj pat pridūrė, kad vis tik ne tai jam svarbiausia. Kur kas svarbiau – išlaikyti lietuvių liaudies tradicijas. Ir apgailestavo, kad medžio drožėjų lieka vis mažiau, nes senieji miršta, o jaunimas nenoriai perima šį amatą.
Pasiteiravus, kodėl tautodailininkui norisi dalytis savo patirtimi ir žiniomis, jis atsakė, kad tikriausiai todėl, kad augo tarp senų žmonių ir buvo mokomas, jog tai, ką gavo pats, turi perduoti ir skleisti toliau kitiems. „Juk tik taip ir galiu sulaukti įvertinimo bei dėkingumo iš kitų, matyti, kad tavo kūryba yra svarbi ir reikalinga žmonėms ir Lietuvai. O labiausiai tikiuosi, kad kam nors mano žinios pravers“, – tikino drožėjas ir paaiškino, kad žinių skleidimas, kaip ten bebūtų, nėra pigus malonumas, kainuojantis ir laiko, ir papildomų išlaidų. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5156
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:41256
Šį mėnesį apsilankė:166479
Viso (nuo 2015-02-16):6578431
Šiuo metu naršo:
135
2017-10-20