„Paraič nama“

Vilija JURĖNIENĖ (buv. Mišinytė)

Gimė 1925 m. lapkričio 13 d. Utenos apskrityje, Utenos valsčiuje, Gedimino kaime. Lankė Utenos parapijos vaikų darželį ir Utenos kaimo pradžios mokyklą.
1939 m. įstojo į Utenos valstybinę gimnaziją.
1945 m. įstojo į Kauno valstybinio universiteto Filologijos fakultetą.
1949 m. sujungus Vilniaus ir Kauno valstybinių universitetų Filologijos fakultetus, persikėlė studijuoti į Vilnių. Rašydama diplominį darbą „Tarybinė vaikų literatūra” (darbo vadovė Meilė Lukšienė) susipažino su Vilniaus valstybinio dailės instituto dėstytoju, Valstybinės leidyklos „Vaga” vyriausiuoju dailininku Eduardu Jurėnu.
1950 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Tris mėnesius pagal paskyrimą dirbo Pagėgių vidurinėje mokykloje, bet, ištekėjusi už E. Jurėno, grįžo į Vilnių.
1959–1960 m. dirbo Lietuvos valstybiniame dailės institute.

1960–1992 m. dirbo Lietuvos dailininkų sąjungoje.
Užaugino tris dukteris: Audrą Ramintą ir Salviniją. Turi tris anūkus Audrių, kristupą ir Julių ir proanūkę Liepą.
2006 m. pradėjo lankyti II amžiaus universiteto Literatūros fakultetą.
2009 m. jos rašinys „Deklamacijos” tapo II respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso nugalėtoju.
2010 m. išleido knygą „Dėžutė su senais laiškais”.
2012 m. jos rašinys „Sanialis Juozapas” apdovanotas V respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso diplomu.

Sanialis Juozapas

Augdama turėjau tik vienų sanialį, katrą vardas buva Juozapas, ir dvi babutias – Karalinų ir Julijonų, ba kitas sanialis Aliaksandras numiria, kai da manį un svietą niabuva. Babutia Karalina tuoža numiria, kai buvau suvis maža, ba jas pačias ir niaatamianu. Atamianu tik viažėčias su babutias Karalinas grabu išsukunt iš mūsų kialiutias ir raudančius tėtį ir momu.
Mana sanialis Juozapas buva pravuornas, ciakavas žmogus, svietą matys, Dvinski buvįs ir Karaliaučiuj. Dvinskan tai anas iš pa Utianas nuviaidava pėsčias, a va Karaliaučiun savą mažųjų miargotį Liudvisių un daktarus viažia ratuosna inskinkys savą širmųjų kumialį. Anas na dūšias mylėja procių, savą galvijus, katruos kialtavam vadina, bitialas, šuniokų Tuzikų ir mum su broliu tuoža mylėja. Mylėja tai mylėja, alia su tuo mylėjimu ir klapatą buva davaliai. Mūsų sanialis buva suvis niapadabnas un kitų mūsų ulyčias vaikų sanialius. Niapadabnas, užtat kad buva bia tuolką pabažbnas, pabažniasnis nia tik už savą duktiarį, žintų, mūsų tėvus, alia ir už babutį, savą pačių. Un pomiatias ataminia visus potiarius, visas litanijas, karunkas, visas ražunčiaus tajamnicas, visas stacijas ir visus Dievą prisakymus. Ku ti babutiai su juo suslygint, ba ana tik potiarius makėja. Par sanialį bia potiarių pria stalą nia atsisėsi, a gavėniaj pasnikas strošnas ir da vakarais iš kantičkas giadodava, ir babutiai liepdava. Jau kaip mum su broliu būva nusbodi šitie sanialia potiariai, niaduok Dievia, aik anys smalon. Daug klapatą ir galvas sopias su šituo sanialia pabažnumu turėja ir mūsų moma, ja duktia, ir šitas klapatas jų mūčija kožnų niadėliu.
Par mum un kvartyras gyviana Utianas valsčiaus raštininkas ponas Kliamansas Zaranka, nia tik niažanotas alia ir cicilikas, anat sanialia „biazbožnikas”, katras sanialiui Juozapui buva kaip pašinas subinėj – niai pats išsitrauksi, niai kam parodysi. Tikra Dieva karonia. Sanialis musėt myslija, kad jam, kaip katalikui, priguli na amžinas prapulties ratavot šitą ciciliką dūšių ir starojas žmogus iš visas macias. Starojas tai starojas, a tuolką iš šitas staronias nikakią niabuva. Mūsų kvartirantas kožnų niadėlių iš šitas sanialia staronias provydava tijatrus, ba un mum aidamas iš bažnyčias užiajis sanialis tik pradarys duris išgirsdava:
– Dėdia Juozapai, tai jau dabar tamsta švintas – šitiek čėsą bažnyčiaj pratupėjai ir kliaboną maliodijų prisklausiai. Dabar jau tamsta ir valgyt niabianorėsi, – pradėdava savą tijatrų mūsų kvartirantas ponas Kliamansas Zaranka.
– Kakiuos paibalius tamsta prasmisliji iš dyką buvimą? Kaip tai valgyt niabianorėsiu? Bia valgią žmogus gyvint niagali ir pracavot macias niaturi, – su kvartirantu sporidava mana sanialis.
Bala niamati šitą valgymą! Geriau, tamsta, pasakyk, kų šiundiai kliabonas par pamokslų pasakia? – taliau trotidava sanialį ponas Zranka.
– Daug kų pasakia. Pasniką liepia dabot, niakūrit, arielkas niagiart, potiarius kalbėt, spaviadin priait, kamunijų prijimt. Sakia už dviajų niadėlių bus atlaidai, sviatimų kunigų privažiuos – bus, kam spaviadoja. Barias unt tų, katria tik vialykinias spaviadas aina. Niavalna šitiaip, raikia tris kiaturis rozus un miatų spaviadotis, – rimtai susklapatyjįs, dabodamas un savą žintų ir un mum, sakydava sanialis.
– Dėdia Juozapai, apia bobas anas nieką niasakia, znočijas muožna un susiedkas nuviait? – niadaturėdamas iš juoką klausdava sanialą ponas Kliamansas Zaranka.
– Kaip tai muožna un sviatimas? Griekas smiartialnas. Žianytis raikia, turėt savą pačių ir visakas bus muožna. Apia sviatimas ir pamislyt griekas, – sakydava sanialis.
– A tai kol kliabonas gyviana su sava gaspadini Untuosiu, ana gi jam sviatima? – niaduodava pakajaus sanialiui, iš juoką niat pilvų susijėmys ponas Zaranka.
– Kų čia dabar išsimisliji? Matai, jam kliabonas gyviana su gaspadini. Liažuvis tamstai nudžius. Gaspadinia kliabonui viarda zupį, zacirkų, bulbas, arbotų, katlietus, bundialas kiapa, miargas su biarnu daboja, pria procias myga, kad durniaus niavaliotu, kliabanijas žlugtų vialėja, a nia glupstvam užsijama, – karščiuodavas sanialis Juozapas.
– A tamstas pati ar niaviarda bulbų su zacirku, ar niavialėja žlugtą? Ir zacirkų viarda, ir žlugtų vialėja, tai kuo ana skirias na kliaboną gaspadinias Untuosias? – taliau trotija mūsų sanialį cicilikas ponas Zaranka.
Sanialis ir atsisėda, ir atsistoja, a ją žundus išmuša raudoni plėmai. Mūsų moma apskabina sanialį ir praša apspakajit, ba na takias strašnas niarvacijas ir apoplekcijų muožna apturėt. Sanialis momos niaklauso ir, gindamas kliabonų, gūzdina mūsų cicilikų ponų Kliamansų Zarankų ir piaklu, ir vialniais, ir pačiu Liucipiarium, katras smaloj virdamas ciciliką dūšių piačių kūrians biaržiniam malkam, kad karščiau diagtų.
Niasistrošina mūsų kvartirantas niai piaklas, niai vielnių, niai Liucipiariaus, nia ukvatija anas ir dungun. Jam tik sanialia tijatras unt liažiuvią.
– Dėdia Juozapai, sakai, kad Dievas visa kų mata ir visa kų girdi, sakai, kad žmogaus iškadija, tai kol anas laidia un lauką tavą bulbam supūt, kol anas laidia griausmui tavą juodmargį karvį užmušt? Kų anas dunguj darią, kai tau šitiaip ją raikėją? Musėt su apaštalais „durnių” kartom lošia? – niatstoja na sanialia mūsų kvartirantas.
– Kaip švinta žiamia tamstų niašioja, pakaros ponas Dievas! Matysi, tamsta, dungų kaip savą ausis, švintas Piatras ir pra vartus niainslais, ba anas tam ir pastatytas, kad tvarkas dabotų, – taliau gūzdina mūsų kvartirantų sanialis.
Moma atadaro šėpas durialas, išima valiarijoną lašiukus ir užlašinus unt cukraus paduoda sanialiui, katram niat apatinia lūpa atvėpus iš niarvacijos, ir praša ana:
– Kad locka, aik tėtia nama galvijų girdyt ir babutiai padėt paršų papianėt.
Sanialis sunkiai stojas na suola, pasijama kiapurį ir aina pra duris, niat niadabodamas un mūsų kvartirantų cicilikų.
– Dėdia Juozapai, niaklausyk bobų, tamsta, man pasakyk, kaip ti išeina su Marijas švintumu. Ana gi bia šliūbą vaikų instaisia, tai kol ponas Dievas jas niapakaroja? Kitom niavalnia, griekas, a Marijai kol nia griekas? – niapalaidžia sanialia cicilikas. Sanialiui Juozapui zlastis niat kvapų atajama, pagatavas prilupt mūsų kvartirantų, alia moma išstumia jį pra duris ir pra lungų pamatam, kaip anas paknapstom kurianamą, kad babutiai visakų piarsakytų. Ko tik niaprisiaidava išklausyt babutiai apia ciciliką tijatrų ir sanialia niarvacijų. Iškadija mana moma babutias, alia niekuo jai pamačyt niagalėja.
Va mana tėtiai tai, misliju, iš šitų tijatrų būva davaliai juoka, anas tik mamos bijodamas sakydava, kad ir jam iškada sanialia.
Kiek niaprašydava moma mūsų kvartirantą, kad anas paliktų pakajuj jas tėvų, ba žmogus na takią susklapatijimą gali ir dūšių Dievui ataduot. Kvartirantas jai prižadėdava daugiau sanialia Juozapą niatrotit, alia kur tau, anas savą žodžių nigdi niaslaikia ir šitie tijatrai būdava par mum kožnų niadėlių, kai sanialis aidamas iš bažnyčias nama užiaidava mūsų prilunkyt. Pasibaigia anys tadu, kadu mūsų kvartirantas, Utianas valsčiau raštininkas, cicilikas ponas Kliamansas Zaranka buva iškialtas kitan valsčiun.

Kad būč niažianotas

Vienų rozų, važiuojunt maną tiavų prilunkyt iš savą priesiagas, prisijakiau iki pilvą sopias. Iš juoką niat nia rozų apsraudojau. Nigdi nepamislijau, kad maniškis taks štukorius. A štukavojimas prasdėja na glupstas, kai važiuodami pakialėj pamatiam naujai numaliavotų gryčių. Numaliavota ana buva navatnai: sienas žalias kaip žala, sūsparas rudas kaip žiamia, a stogas raudonas kaip pinavijas kvietkas. Niasupruntu, kas ti susdėja mana prisiagai, kad pamatys šitų gryčių pasakia:
– Tu žinai kų aš dabar pamislijau, vat kad šitam nami gyviantų niašpiatna miargiota, a aš būč da niažianotas, atvažiuoč piršlėm, – nuskvatoja maniškis.
– Čia dabar kas da štukas? Atsrada matai jaunikis! Padabok, in kų tu padabnas, baigi kupran susmiast, paausiai pražili, piršlėm, matai, insnarėja, svietą pabaiga, – pasakiau sunkiai suturėdama juokų.
A jam šitas štukavojimas matias tiaip pasdaboja, kad manįs suvis neklausydamas balsiai mįslija.
– Vat, kad bū niažianotas, tai pačiam vidurvasarį, niadėlias priavakarį invažiuoč ulyčian, insukč atčlaiman, kur tėvas liuikų traukia, ir išlipč iš mašinas.
– Ai, kaks svečias niabuvialis! – niat liuikų iš burnas išsitraukys nusdyvytų tėvas.
Aš, pasrėdys poniškai, su naktaizu, išvaksuotais kamašais, priainu pria tėvą, paduodu runkų ir sakau:
– Gražiai gryčių numaliavojat ir sodų, daboju, niamažų turit.
Starojamias iš paskutinia, ir mana bobas nia tinginias. Tik padabok, tamsta, ir daržai nuravėti, ir bulbas gražiai sužėli, – džiaugtus žmogus. A žmogus, matas, akuratnas, nia kaks pijokas, tuoža nia pria tinginią.
– Bobas, traukit iš šėpas bažnytinius parėdus, kad gražias pasrodytumiat, ba brungaus sviačią sulaukiam! – garsiai šūktelas tėvas.
Iš gryčias išeitų močia ir lietų tėvui svečių kamaran viast, ba ti nia taip karšta ir musių nėr. A kamara didiala, stalas baltu skatierti užutiastas, lova poplatia, pilna paduškų prikrauta, unt sienas ziarkalas ir švintųjų abrazdai sukabinti. Močia unt stala sudiatų tarielkas, vidalčius, a duktia atniaštų uzbonų kvasą, šviažiai prapjautų kindziukų, džiavintų sūrį ir kavalkų ruginias duonas.
– Ku čia sumislijat, raikia sviačių pamylėt na dušias! Galvų gaidžiokui kirskit – bus ir zupias ir miasas šviežias.
– A tu, Saliamut, – lieptų miargiotei, – lėk sodan, abalių alyvinių prikrėsk, tik dabok, kad minkšti būtų, ir traskaukų paraškyk, mačiau yra nuspėjusių.
Su motiariškiam, manį persprašys, išeitų in ačlaimą ir tėvas, ir pusbalsiu protintų savą bobas:
– Kų jūs sau mislijat, sukatias kaip apatinia girnapusia, nemuožna suprast katron pusian. Jūs čia man štukų neprovykit. Šitakia laimia unt kialią niasmėta. Starokimias visi. Matat pačias, kad žintą man gvoltu raikia, a ir aliamutei pats čėsas tiakėt, susians miarga ir ku tadu darysma. Šitaks jaunikis pastropija: ir mašinėlį turi, ir čiarkialas niakiloja, ir žmogus jau miatuos, nia kaks snarglius. Pats čėsas jam žianytis, kiek gi anas gali laukt ir ku gi laukdamas sulauks, jaunyn žmonias niaina. Tu, moč, miargiotį prijamnumą pamokyk, maž tadu labiau anas jų pasdabos, – vis labiau insjausdamas štukavoja mana pats.
Moč, kai sviačiui lovų klosi, abiajas duknas na gryčias nukialk, vienas pasklajimui, kitas – apsklajimui, tiagu pamata, kad niabiedni mias ir miargiota mūs vienatūra. Mirdami viskų jai paliksma, graban nieką niainsdėsma, dabokit man, kad visakas būtų akuratnai padaryta, ba galvas abiem nusuksiu, – šniakėja ir šniakėja savim patiankintas mana prisiaga.
Aš jau ir juoktis niabiaturėjau macias.
Kai nuvažiavam un tėvus ir jiem papasakojau šitų istorijų, anys tuoža juokias, a mana moma pasakia:
Nu ir balamutas mana žintas! Alia tik niasuprantu, kol apia dukterį, nu miargiotį, kaip ir niabuva šniaktas? Visas šniaktas – tik apia tėvų, močių ir kindziukų…

Švintą Joną vaiduoklis

Mana sanialią Juozapą pirkia ir atčlaimas stavėja nia tik paviaškialėj, alia ir tarp dviajų pakriūčių. Šitom pakriūtiam iš paviarsmių tiakėja upialas, katras atčlaimi susjungdava ir tadu jau par pievas nutiakėdava Krašuonas upian. Mūs, nu mana tėva, pirkia ir atčlaimas būva suvis niapadabni un sanialia Juozapą, ba anys stavėja un kalną ir par atčlaimų niatiakėja niai kakias upialas. Sanialia pirkia buva su gonkam, gialtanai numaliavota ir su gialažiniu kaminu un stogą. Mūs pirkia tuoža buva gialtanai numaliavota, alia nia tiaip gialtanai kaip snialią Juozapą, ir bia gonkų. Ja sodas buva pilnas abialų, grūšių ir požecnikų, a un atčlaimą stavėja cielas diasėtkas bičių avilių. Visi aviliai „varšavski”, gialtanai, mialynai ir žaliai numaliavoti, kaip kakia kvietkai. Ačiū viešpačiui, par mum bičių niabuva. Jau kaip mias su broliu ir mūsų tėtia, nu sanialia žintas, bijojam šitų bičių, niaduok ponia Dievia, aik sau piaklan. Kųsdava suvis niadabodamas, kad mum sopa ir kad inkundus žundan pasdarydavam niabiapadabni un savi. Navatna, alia sanialia bitias suvis niakkųsdava, anas must žinoja, kad sanialis jas bia tuolka myli. Atamianu, rozų nuviajus un sanialius, pirkiaj niaradau babutias. Ana būva išiajus rasodas ravėt. Žinojau, kad babutias rasoda ir traskaukas auga pria sanialia Juozapą bičių, katrų bijojau smiartialnai. Bijojau tai bijojau, alia traskaukų vistiek ukvatijau. Apsvyniojau galvų kvartuku ir nieką nematydama vietaj traskaukų stačiu galvu upialan inlakiau. Išgirdus raudunt, atalakia babutia ir kaip šlapių vištų išsitraukia iš undenia. Apspakajijau tik babutiai didialį pyragų abišalį starai miadum aptiapus.
Na mūsiškią atčlaimą sanialią Juozapą atčlaimas skyrias nia tik pakriaušiam, upialam ir bitiam, alia ir tuo, kad ja atčlaimi stavėja Švintą Joną Krikštytąją kryžius. Mialynai numaliavotas, su gialažiniu dungčiu un Kristaus ir Švintą Joną galvų anas stavėja paviaškalėj, a vieškialiu žmonias iš Utianas ir aidava, ir važiuodava pra niamiaikščių, Puodžių ir Griūčių ūlyčias iki patias Biliakiemia. Vis mislydavau, kol tik un sanialią Juozapą atčlaimą stovi kryžius, a niai par mum, niai pas susiedus nėra niai kakių kryžių. Rozų su sanialiu aidama pra Švintų Jonų, paklausiau sanialią:
– Saniali, kol tik par tavį vienų un atčlaima kryžius stovi?
Sanialis Juozapas patylėja, patylėja, atsdūsa ir pasakia:
– Taip priguli, vaikiala. Anas čia stovi na sianų čėsų. Mana tėvas Tamošius sakia, kad jį čia pastatia ją tėvas, znočijas, mana sanialis Baltramiejus.
– Saniali, sakai, sianas, tai kol anas naujai numaliavotas? – nusdyvijau dabodama un kryžių.
Prisiaina maliavot, ba kryžius miadinis – raptum sutrūnys ir pakryžius, a šitą musėt tik ir laukia vaiduoklis, – pasakia sanialis.
– Kaks da vaiduoklis, saniali? – niat išsižiojau niasuprasdama.
Tikras vaiduoklis, vaikiala, jį savą akim matia mana sanialis Baltramiejus. Matai, vaikiala, šitoj pakriaušiaj vainas būta. Ruskis su prancūzu vajavoja, iš strielbų palyja, niat dūmai rūka ir daug prancūzų užumušia, katruos šitoj pakriaušiaj ir pakavoja. Pirmas vaiduoklį, pasrėdžiusį tik baltais apatiniais marškiniais, pamatia diedas Mataušas iš Griūčių ulyčias. Anas būva bia šinialiaus, bia šalbierkos ir bia kaškieta. Diedas Mataušas tiaip piarsgunda, kad niaatamina, niai kaip nama paraja, niai kaip lovan atsigula. Anas cielų niadėlių kojų iš pirkias niakėla, – pasakaja sanialis Juozapas.
Man niat plaukai piestu un galvas atsistoja, strošna būva ir tan šonan padabot. Sanialis sakia, kad visi susiedai piarsgunda ir stariojas patumsi iš pirkias ir nosių niabiakišt. Vaiduoklis niaišgūzdina tik maną sanialią Juozapą sanialią Baltramiejaus, katras niabijoja ir paties Liucipiariaus. Alia išsigunda ir anas, kai rozų patumsy išiajis atčlaiman un savą raikalą, pamatia vaiduoklį iš upialas undianį siamiunt. Piarsmainys inlakia pirkian ir dvi niadėlias paslikas pragulėja. Daugiau patumsy ir un savą raikalą niabiaidava. Mučijas Baltramiejus Maciulevičius tol, kol un kliabonų priėja vialykinias spaviadias. Už pakūtų jam buva liepta toj vietaj pastatyt Švintą Joną Krikštytoją kryžių. Cielus miatus žmogus statia šitų kryžių. Raikėja ųžalą, maliavas, cviakų, bliakas dungčiui ir žmagaus, mokunčią iš pliauskas išdrožt Jėzų Kristų ir švintų Jonų Krykštytajų. Kryžius tai nia stalas, nia suolas, nia rėčka ir nia liesnicas, čia suvis kitas raikalas. Pastatia, kliabonas pašvintina, a susiedai suviajį pagiadoja „Pulkim un kialių”. Na tas adynas vaiduoklis prapuola, kaip balan inlakia. Daugiau niekas ją su baltais apatiniais ir naščiais niabiamatia. Nu ir kas, kad niabiamatia, bijot vis tiek bijoja. Niažinau, kaip vyrai, maž anys ir niabijoja, alia bobas ir vaikai kaip bijoja tiaip ir bijoja. Mana moma ir jas sasuo Amiliutia ją bijoja ir dienų, ir naktį. Pa vienų un kalną jų ir su kuolu niekas niabūtų užvarys. Pa tiaisybiai, nia mažiau bijojau ir aš pati. Sarmata, alia nieka niagaliu padaryt, ba ir dabar tiabiabijau. Kai prisieina patumsy užlipt un šitą kalną, tai nia tik runkas ir kojas driaba, alia ir širdis daužas, atroda iš krūtinias iššoks. Lakiu kaip aviala vadiagon inkirpta, niat viaškialis dulka.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas