Tauro ragana, Slibino guolis ir kitos istorijos
ProjektaiTauro ragana, Slibino guolis ir kitos istorijos
2019 liepos 24, Trečiadienis 10:45

Tauro ragana, Slibino guolis ir kitos istorijos

Tauro ragana, Slibino guolis ir kitos istorijos
  • Kristina STALNIONYTĖ
  • 10 foto

Vaikystėje maniau, kad Tauragnus įkūrė Tauro ragana, kasnakt šokanti ant šluotos ir šėliojanti po apylinkes iki aušros. Ten, kur temstant suspindėdavo mėnulio takas, ji atsispirdavo nuo vandens auksine klumpe. Pakilusi švilpė su vėjais nuo kalnelio ant kalnelio, lėkė slėniais, kartais čiūžteldama iki debesų. Tauro ragana, saugojusi piliakalniuose paslėptus lobius, persmeigdavo visus naktibaldas savo krištoline akimi. Nuo aušros lig sutemų ji tūnodavo giliausiame Lietuvos ežere, pindama vainikus iš lūgnių ir šukuodama žolių kasas. Tauro ragana kišenėje turėjo šilko skarą, kurią ištraukusi bemat paskleisdavo miglą ant krantų, kad niekas jos nepamatytų.

Raganos nėra

Siaubingas liūdesys apėmė sužinojus, kad raganos ežere nėra. Pasak legendų, ten guli slibinas – didžiulis, ilgas, piktas sutvėrimas, prieš daugybę amžių kritęs nuo narsių karių ginklų. Ežeras ir atsirado nugrimzdus slibinui, kuris buvo toks sunkus ir ilgas, kad žemė neišlaikė. Jo kūnas smego pamažu keldamas kalvas, gilindamas slėnį, kol pilvą, žvynus ir ausis užliejo prasisunkę požeminiai vandenys. Bet žemė vėrėsi ir slibinas grimzdo dar giliau. Būtų nugrimzdęs iki žemės vidurio, jei užpakalis nebūtų atsitrenkęs į kažką kietą. Pasturgaliui bumbtelėjus, virš slibino suraibuliavo ratilai ir nusistovėjo 62 m skaidraus vandens sluoksnis.

Slibino išdaigos

Utenos rajonui priklausantį Tauragnų miestelį nuo Utenos skiria 17 kilometrų. Prie jo telkšo ne tik Slibino guolis, bet ir daugiau ežerų. Sako, besigindama nuo karių pabaisa tuos ežerus išmušusi uodega. Viens, du, trys – kur pažvelgsi nuo kalvos, ten išvysi ežerėlį, o karštą vasaros dieną ir tuzinus plikų, į saulę atsuktų pilvų. Kaip reikiant atšilus visi paplūdimiai apgulami. Jų netrūksta: tas – smėlėtas, anas – žolyte nuklotas, dar kitas – lyg minkštas skujų kilimas pušų paunksmėje kvepia sakais. Vienuose įrengtos poilsio aikštelės, kiti paplūdimiai laukiniai. Tik klok patiesalą ir vartykis prieš saulę, skaičiuodamas debesėlius.
Nors nuožmus ir piktas, slibinas bent vieną gerą darbą padarė, kad nusipelnytų atilsio svetimam krašte... Pasakojama, kad atklydusį į Tauragnus paskanauti gražių mergelių jį pasitiko pulkas narsių karių su ietimis. Puolamas slibinas, trinktelėjęs uodega į vieną pusę, išmušė vieną, trinktelėjęs į kitą pusę – kitą, trinktelėjęs į trečią pusę – trečią ežerą.
Į didžiausią poilsiavietę, vadinamą Tauragno slėniu, nuo automobilių stovėjimo aikštelės veda beveik šimtas laiptelių. Iš viršaus matyti visas Tauragnas ir apačioje nutiesti takai. Nulipus žemyn galima pasižvalgyti nuo dviejų pontoninių lieptų. Yra ir trečias – prie jo galima rišti valtis bei baidares. Pakrantėje įrengtos kelios pavėsinės, laužavietės, suolai ir stalai pritraukia nemažai poilsiautojų, o tinkamai išdėstytos šiukšliadėžės bei atokiau sumontuoti lauko tualetai padeda palaikyti tvarką. Daugeliui patinka mušinėti kamuolį smėlėtoje tinklinio aikštelėje, vaikus sunku iškrapštyti iš žaidimų zonos. Sutemus poilsiavietėje įsižiebiantys šviestuvai vasarą leidžia ilgai vakaroti negalvojant apie valandas.

Kanklių magija

Kodėl Slibino guolį žmonės ėmė vadinti Tauragnu, aiškina kitas padavimas, kuriame pasakojama, kad vieną vakarą prie ežero užklydo kunigaikštis Rigimantas su karžygių būriu. Naktį karžygiams sumigus, jų kanklininkas ėmė taip gražiai kankliuoti, kad iš girių atbėgę raguoti taurai sužavėti prigulė paklausyti. Paryčiais melodija nuščiuvo, o taurai, norėdami klausytis jos ir kitąnakt, parodė kanklininkui patogų urvą įsikurti su visa kariuomene. Rigimanto kariai urve pastatė šventyklą dievams ir pilį, kurią taurų garbei pavadino Taurapiliu, o ežerą – Tauragnu. Iki šiol pasakojama apie Taurapilio kalne esantį urvą, iš kurio tylią naktį girdėti kankliaus muzika.
Nors ne naktis, užsikariu ant kalno pasidairyti, kur galėtų būti slaptasis urvas. Archeologų duomenimis, ant piliakalnio tikrai stovėjo viena iš Lietuvoje ilgiausiai išsilaikiusių medinių pilių. Pusiasalyje suformuotą I tūkst.–XV a. viduriu datuojamą piliakalnį nuo sausumos skyrė daugiau nei dešimties metrų aukščio pylimas ir juosė su ežeru sujungtas 200 metrų ilgio griovys. Kai dar nebuvo kelių, gyva pilių siena sulaikydavo į Vilnių žygiuojančius priešus, bet pilys kartu buvo ir ženklai, kuria kryptimi reikia eiti. Užėmę pilį, kalavijuočiai pasičiupdavo iš jos įkaitų, kad parodytų kelią iki kitos pilies, o išvydę tikslą, įkaitus nuskandindavo pelkėse. Užėmus kitą pilį istorija kartodavosi. Taip viena po kitos skindami lietuvių pilis priešai žygiuodavo pirmyn.
Taurapilio papėdėje buvęs senasis Tauragnų miestelis kartu su kitomis sėlių žemėmis 1261 metų karaliaus Mindaugo raštu atiteko Livonijos ordinui. Nusileidusi žemyn patrepsiu kojomis tai vienoje, tai kitoje vietoje, bandydama įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė prieš septynis amžius. Hermano Vartbergiečio surašyta kronika mini baisius 1373 ir 1375 metų Livonijos ordino žygius į Tauragnų apylinkes. Netrukus po jų, 1387 metais, Tauragnuose atsirado pirmoji bažnyčia, o šių apylinkių žemes su žmonėmis Jogaila priskyrė Vilniaus vyskupui. Deja, nepraėjus nė pusei amžiaus, Livonijos ordinas 1433 metais Taurapilį sudegino.

Istorijos iš po žemių

Vaikštinėdamas ant žemės žmogus nė nenutuokia, ką mindo savo kojomis. O štai archeologams viskas daug aiškiau. Jie darbuojasi ne tik kastuvu ir šepetėliais, bet ir specialiais prietaisais, atskleidžiančiais daug požeminių mįslių. Pasitelkę visokius tyrinėjimų būdus, prie kalno buvusios gyvenvietės vietoje archeologai rado keramikos, tinko, geležies gabalų, iškasė netgi stiklo šukių, patvirtinančių, kad čia stovėjo bažnyčia. Kas bendro tarp stiklo šukių ir bažnyčios? Ogi tai, kad paprasti žmonės stiklo gaudavo pačiupinėti tik sapne. Bet štai bažnyčių langai spindėdavo.
Vertingiausias Taurapilio radinys nesusijęs su stiklu – tai V a. kunigaikščio pilkapynas, aptiktas už pusės kilometro nuo piliakalnio. Dėl brangių įkapių archeologai spėja, jog mirusysis buvo kilmingas karys. Keisčiausiai jiems atrodo svetimų kraštų daiktų rinkinys – tokius daiktus V a. nešiojo aukštakilmiai žmonės vidurio Dunojaus baseine. Žmogelis tik pamirksės akimis išgirdęs tokį faktą, o archeologams tai nauja mįslė – jiems svarbu žinoti, šie daiktai vado atsivežtas grobis ar laimikis nukovus V a. Lietuvos teritorijoje plėšikavusį kitatautį. Turtuolio pilkapį supusiuose karių kapuose įkapių kur kas mažiau, tad ir mįslių mažiau. Jos netrukdomos snaudžia pilkapyje.

Tauragnų lobis

Anksčiau turtingesni žmonės, sprukdami nuo priešų, mėgdavo užkasti pinigus keraminiuose puoduose. Deja, dažniau užkasdavo, nei pasiimdavo. Vieniems pakišdavo koją mirtis, kitiems – atmintis. Būdavo, kad kas nors kitas lobį išsikasdavo. Likusius pamirštus lobius į dienos šviesą iškelia archeologai arba ūkininkai. Pavyzdžiui, 1987 metais Tauragnų apylinkėse bulves sodindamas Alvydas Puodžiukas savo sklype rado du noragus ir sudaužytą puodą su į odą įvyniotomis monetomis.
Pasak Utenos kraštotyros muziejuje dirbančio archeologo Daliaus Riboko, kartu su komanda į muziejų parvežusio 1 703 Tauragnų lobio monetas, laimikis buvo ypač įvairus: rasta Žygimanto III Vazos grašių, Gustavo II Adolfo šilingų, lietuviškų Žygimanto IV Vazos dvidenarių ir dar daug pinigėlių iš įvairių kraštų. Lietuvos ir Lenkijos valstybės monetos šiame lobyje sudarė mažumą. Kartu su monetomis gulėję du nenaudoti geležiniai žagrės noragai – įrodymas, kad to meto žmogui noragai irgi buvo vertingas turtas. Pagal vėliausiai nukaltas Tauragnų lobio monetas spėjama, kad jis paslėptas 1651 metais. Į šį ir kitus lobius galima žvilgtelėti tik akies krašteliu – dalis jo yra Utenos kraštotyros muziejuje, kita dalis – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Didžioji dalis lobio saugoma archyvuose.

Žolėmis kvepiantis miestelis

Taurapilis įamžintas Tauragnų herbe, vaizduojančiame ant piliakalnio besiganantį raudonragį taurą. Dabartinis miestelis įsikūręs už pusketvirto kilometro nuo piliakalnio. Ką galima rasti jame? Vyšnių sodą, liepų alėją ir muziejų, kurio vadovė Gražina Grašienė pasitinka lauke virdama žolelių arbatą. Šliūkšteli dosnų samtį į Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamo Vytauto Valiušio nužiestą puodelį ir vedasi vidun. Anksčiau pastate veikė Teofilio Tilvyčio muziejus, o dabar ši vieta lyg inkaras mintims į ano meto tauragniškių gyvenimą. Edukacijų salėje drobine prijuoste pasipuošusi Gražina supažindina su vienos garsiausių XX a. žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės moksliniu ir literatūriniu palikimu. Muziejaus ekspozicija primena ir baisius 1940 ir 1941 metus. Tuomet, dar neprasidėjus sovietų ir vokiečių karui, dešimtys tauragiškių pateko į lagerius arba buvo ištremti į Sibirą.

Suakmenėjusi Mokų šeima

Ne tik Slibinas nuskendo Tauragno ežere. Jo dugne guli ir akmeniu pavirtusi Moko žmona Mokienė, o suakmenėjęs Mokas su Mokiuku iki šiol lieja ašaras rymodami miškingame krante. Prie Šeimaties kaimo liūdinčius nelaimėlius kasdien aplanko nemažai žmonių, o gidai savo žodžiais prikelia liūdną legendą. Tiesa, ji kur kas jaunesnė ir už Slibiną, ir už kanklininką. Milžino Moko akmenyje vos įžiūrimai iškalti 1860 metai.
Pasakojama, kad į žemę įsmigęs 6 metrų ilgio ir 4 metrų aukščio Mokas kadaise buvo žmogumi. Nusivylęs kaimynų bukumu ir tingumu, jis sumanė persikelti į kitą Tauragno krantą ir ten apsigyventi. Sūnui ir žmonai Mokas liepė plaukiant neatsigręžti. Žmona nepaklausiusi atsigręžė ir nuskendo, o Mokas su sūnumi perplaukė ežerą. Abu gailėjosi Mokienės – taip krimtosi, kad iš sielvarto pavirto akmenimis. O Mokienė, gulėdama ežero dugne, iki šiol krečia šunybes – plėšo žvejų tinklus, nutraukia meškerių valus. Kad išsipildytų svajonė, Moką su Mokiuku reikia paglostyti ir apeiti tris kartus – taip byloja legenda.

Etnografiniai kaimai

Slibino guolis ir dalis Tauragnų seniūnijos priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Į Tauragnų apylinkes patenka ir parko teritorijoje atsidūrę etnografiniai Varniškių, Šiaudiniškio, Vaišnoriškės, Strazdų, Šuminų kaimai. Trys pastarieji – lyg muziejai po atviru dangumi. Seniausiuose raštuose šie kaimai minėti kitais vardais, juose išliko trobų, kluonų ir daržinių iš XIX a. Dabartiniai Strazdų ir Šuminų pavadinimai kildinami iš čia XVIII a. gyvenusių girininkų, kurių pareigos buvo perduodamos iš kartos į kartą, pavardžių.
Šuminų kaime, kurio žmonės ir dabar turi Šuminų pavardę, 1972 metais buvo filmuojamas režisieriaus B. Bratkausko vaidybinis filmas „Tadas Blinda". Vaišnoriškės garsėjo smukle, bitininkais ir medumi, o Strazdai – klojimo teatru ir kultūrine veikla. Senųjų laikų dvasią galima pajausti Strazduose užėjus į dūminę trobą, kurios krosnies ugniakuras sulipdytas ant medinio, moliu apdrėbto pagrindo. Tačiau apie kaimus – kitąsyk. O dabar suku atgal prie Slibino guolio – negaliu atsispirti maudynėms. Šio ežero vanduo toks tyras, kad pasėmus į delną norisi atsigerti. Ak tas troškulys, pažadintas karštos vasaros dienos...

Utenos kraštotyros muziejaus archyvo ir autorės nuotr.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Aldona Tartilienė: „Mokyklos reikia visiems“

    Rugsėjo mėnesį „Utenos dienos“ organizuotus my­limiausios mokyklos rinkimus laimėjo Utenos Kra­šuonos progimnazijos Tauragnų Eugenijos Šimkū­naitės skyrius. Jame mokosi tik dvylika 1–4 klasių mokinių. Pagrindinė mokykla 2010 metais tapo pra­dine. Anot vienintelės Tauragnų mokyklos mokyto­jos Aldonos Tartilienės, ugdymo įstaigos reikia ne tik vaikams ir jų tėvams, bet ir miestelio bendruomenei, jos likimas rūpi netgi emigrantams.

  • Gražiausias rajono miestelis – šalia slibino guolio įsikūrę Tauragnai

    Liepos mėnesį „Utenos dienos" skaitytojai rinko gražiausią Utenos rajono miestelį. Balsų sulaukė visi aštuoni mūsų rajono miesteliai: Daugailiai, Kuktiš­kės, Leliūnai, Saldutiškis, Sudeikiai, Tauragnai, Už­paliai ir Vyžuonos. Redakciją pasiekė daugiau kaip 600 kuponų. Gražiausiu Utenos rajono miesteliu tapo Tauragnai, surinkę net 257 balsus ir daugiau nei dvigubai aplenkę antroje vietoje likusius Daugai­lius (114 balsų). Trečią vietą užėmė Leliūnai (93 bal­sai). Kaip ir visiems laimėtojams, uždavėme Taura­gnų miestelio gyventojams 19 klausimų.

  • Žiezdrių kaime gyvena laumės ir velniai (II)

    Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

  • Tauragnų krašto piliakalniai

    „Nuo Taurapilio kalno matosi tolimos, žavėtinai gražios apylinkės, išmargintos nesuskaitomais kalnais, kalneliais, ežerais – ežerėliais blizgą, mirgą neužmatomoj tolumoj."
    Buračas, 1933, p. 224.
    Dovilė BALTRAMIEJŪNAITĖ
    Gamtos ir žmogaus kurtame kraštovaizdžio paveiksle išsiskiriantys piliakalniai – baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės istorijos liudininkai. Tolimais atgarsiais piliakalnių įvykiai atsiliepia iki šių dienų sklandančiuose padavimuose ir legendose, o archeologiniai tyrinėjimai leidžia tiesiogiai prisiliesti prie sudėtingos, taikių periodų ir kovų paženklintos mūsų istorijos atspindžių. Kaip reikšmingos atminties vietos piliakalniai šiandien svarbūs tautinės savimonės puoselėjimui ir išsaugojimui?

  • Sprendžiamas Tauragnų seniūnijoje esančių akmenų su dubenimis likimas

    Neseniai Tauragnų seniūnijos seniūno Alvydo Danausko kvietimu, Tauragnų miestelyje ir jo apylinkėse lankėsi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kontrolės skyriaus vedėja Donata Šimkūnaitė ir vyr. valstybinis inspektorius Robertas Motuzas, kurie, dalyvaujant Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio skyriaus vyr. valstybiniam inspektoriui Romualdui Mikulėnui, seniūnui Alvydui Danauskui ir prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, apžiūrėjo kelis valstybės saugomus mitologinius objektus – akmenis su dubenimis.

  • Tauragnus garsina ne tik unikali Vyšnių žydėjimo šventė

    Kas gali būti įstabiau nei pavasarinį svaigulį skleidžiantis vyšnių žydėjimas, kurį tauragniškiai įprasmino jau penktą kartą vykusia Vyšnių žydėjimo švente. Kartu praėjusį šeštadienį Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriuje paminėta ir Tauragnų krašto bendruomenės, sulipdžiusios tvirtą korį, 15 metų sukaktis.

  • Tauragniškius pakerėjo romantinės melodijos

    Spalio 28-os vakarą Tauragnų kultūros namų salėje vos tilpo visi romantinį žanrą pamėgę žiūrovai. Jau vienuoliktus metus organizuojamas romantinių dainų vakaras „Po Tauragnų dangum" kasmet sulaukia išskirtinio dėmesio, o salės erdvės tampa per ankštos vis daugiau dalyvių bei žiūrovų sutraukiančiam renginiui.

  • Tauragnų krašto bendruomenės pirmininkei Danguolei Trimonienei – garbingas titulas

    Kiekviena Tauragnuose vykstanti šventė kažkuo ypatinga: kūrybinga ir naujų iniciatyvų nestokojanti šios seniūnijos bendruomenė svečiams kaskart dovanoja įdomią ir originalią programą. Kaip pastebėjo praėjusį šeštadienį, per Jonines, į Tauragnų kraštiečių šventę atvykęs garbus svečias kraštietis Alvydas Jauniškis, kiekvienas renginys išties stebina savo išmone. Štai pavasarį surengtoje Vyšnių žydėjimo šventėje Tauragnuose dėl prasto oro nespėjusias pražysti vyšnaites moterys padabino... popieriniais žiedais. Vaizdinguose Tauragnuose daugybę metų vykstanti Kraštiečių šventė sutraukia daug su šiuo miesteliu susijusių žmonių bei svečių, dovanoja malonių akimirkų.

  • Vyšnių žydėjimo šventė Tauragnuose vyko... be vyšnių žiedų

    Praėjęs savaitgalis pagaliau pasitiko malonia šiluma ir saulėtu oru, o Tauragnų krašto bendruomenė šį pavasarišką gegužės šeštadienį minėjo keturioliktąjį savo gimtadienį ir Vyšnių žydėjimo šventę, deja, be šių vaismedžių žiedų, nes vėluojant pavasariui vyšnios dar nebuvo spėjusios prasiskleisti. Nepaisant to, išradingi tauragniškiai medelius pražydino popieriniais žiedais, pasitiko visus, saviškius ir svečius, su puikia nuotaika ir įvairiomis atrakcijomis, o šventės dalyviai patys dainavo, šoko, vaidino, klausėsi romantiškų dainų bei vaišinosi dilgėlių sriuba ir vyšnių pyragu.

  • Ant Velykų medžio – rekordinis skaičius margučių

    Tauragnų miestelio centre pravažiuojančiųjų ir praeivių akį traukia papuoštas Velykų medis. Kelis metus iš eilės prieš didžiąsias pavasario šventes puošiamas medis šiais metais apkabintas net 1 200 margučių.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6364
Vakar apsilankė:16123
Šią savaitę apsilankė:59432
Šį mėnesį apsilankė:67222
Viso (nuo 2015-02-16):11829414
Šiuo metu naršo:
163
2019-12-06
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!