A. Paškevičienė: „Gražiausia – Dievo sukurta moteris“
2019 lapkričio 18, Pirmadienis 11:01

A. Paškevičienė: „Gražiausia – Dievo sukurta moteris“

A. Paškevičienė: „Gražiausia – Dievo sukurta moteris“
  • Lina NARČIENĖ
  • 22 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Besišypsanti, svajojanti, patogiai įsitaisiusi ant žirgo ar puošnia aristokratiška suknele pasidabinusi damutė kiekvienam į ją žvelgiančiam gali padovanoti pliūpsnį gerų emocijų, praskaidrinti niūrią rudenišką dieną. Antrąją savo personalinę parodą Leliūnuose esančiame Vytauto Valiušio keramikos muziejuje atidariusi uteniškė menininkė Aurina Paškevičienė gausiam draugų, jos kūrybos gerbėjų būriui pristačiusi tapybos darbus ir interjero lėles, pabrėžė, kad jai svarbiausia į kūrybą įpūsti jausmo. „Man gražiausia – Dievo sukurta moteris. Viena sparnuota, kita karūnuota... Mes kiekviena savo viduje turime tą nepaprastą moterį, tačiau ne visuomet galime atsiskleisti taip, kaip norime“, – taip apie savo kūrybą kalbėjo parodos autorė, pridūrusi, kad josios moterys neretai yra pakylėtos aukščiau nuo žemės.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba? Ar visa tai užkoduota genuose?

Viskas prasidėjo nuo vaikystės: tai tam tikras amžiaus tarpsnis, kai piešimas man buvo labai svarbus. Jaučiau, kad šis užsiėmimas padeda išreikšti save. Man, uždaroko būdo asmenybei, tuomet labiau patiko ne po laukus lakstyti, o daugiau sėdėti palinkus prie popieriaus. Prisimenu, kad piešti labai patiko ir lankant vaikų darželį. Mano piešinėliais papuošdavo grupę, o auklėtojos nuolat kartodavo, jog Aurina gali nutapyti tą bei aną. Galiu didžiuotis, kad turėjau nuostabų mokytoją Vytautą Petronį. Tai žmogus, išauginęs Aukštaitijos dailininkus. Kurti jis skatino visus ir svarbiausia, neužgesino kiekvieno jauno žmogaus noro. Atvirkščiai, jį nuolat kurstė. Nesakyčiau, kad tėveliai mane išskirtinai skatino kurti, tačiau jiems visuomet būdavo gražu, ką jų vaikai daro. Mano tėtis viską mokėjo: jis buvo žemaitis, 13-as vaikas vargingoje šeimoje, tad jiems patiems tekdavo pasidaryti visus darbus. Tėvelis buvo auksinių rankų meistras. Mama taip pat mėgo rankdarbius: gyvendama Sibire ji turėjo nemažai išsiuvinėtų staltiesių, pagalvėlių, kitų grožybių.
Aš gimiau jau nebe ne Sibire, o Molėtų rajone. Mama jau buvo grįžusi, tėtis atvyko kiek vėliau. Mano gimimo diena buvo ypatinga: pasaulį išvydau Naujųjų metų naktį. Švenčiančiame anuomečiame kolūkyje, pasak mano bobutės, rasti negirtą vairuotoją buvo neįmanoma misija. Kol močiutė visus kiemus apibėgusi surado vieną blaivą žmogelį, o mano mamą į ligoninę teko vežti arkliu.

Gimėte išskirtiniu laiku: senųjų ir naujųjų metų sandūroje? Ar gimus ypatingą metų dieną netrukdo švęsti gimtadienių?

Džiugu, kad manęs pasveikinti nepamiršta draugai. Tačiau vaikystėje buvo šiek tiek nuoskaudų: visi susirinkusieji puldavo vieni kitus sveikinti su artėjančiais Naujausiais metais, o aš dažniausiai likdavau nuošalyje (juokėsi). Tačiau mane visuomet prisimindavo tėveliai.

Tapyba Jums – kaip terapija ir saviraiškos laisvė. Kaip visa tai atsispindi kūryboje?

Labai keista kalbėti apie savo kūrybą. Tiesiog tapau tą, ką jaučiu, kas yra mano galvoje. Mintys ateina savaime: pasiimi drobę ir gimsta mintis. O kartais būna staigmenų – pradedi vieną darbą, o rezultatas būna visai kitoks. Visa tai neretai ir mane pačią nustebina. Kai kuriems mano tapyba patinka, tačiau, suprantama, ne visiems. Daugeliui gali atrodyti, kad mano kūriniai per saldūs. Daug pagyrimų sulaukiu iš moterų – jos didžiausios vertintojos.

Jūsų kūriniuose yra nemažai pasakų motyvų. Kodėl Jums pasakos tokios svarbios?

Visa tai galbūt atkeliavę iš vaikystės. Buvau skaičiusi labai daug pasakų. Mano močiutė jas taip pat mėgo skaityti. Ji sakydavo, kad liaudies pasakose rasdavusi daugybę gerų ir gražių dalykų. O dailės mokykloje gindamasi diplominį darbą komisijai pristačiau iliustruotą knygą, tad pasakų buvimą šalia savęs jaučiau nuolat. Kadangi vasaras praleisdavau kaime, kur supo vien gamta, turėjau visišką laisvę. Nebuvau suvaržyta: galėjau džiaugtis tuo, kas mane supo. Tai gėlių žiedai, medžiai, ropojantys vabaliukai... Visa tai, tikriausiai, mane dar labiau įkvėpė menui. Galėjau ne tik džiaugtis tuo, bet ir matytus vaizdus sudėti į kūrinius.

Kodėl dažniausiai iš paveikslų žvelgia moterys?

Galbūt todėl, kad Dievulis nieko gražiau už jas nesukūrė. Jos pakylėtos, svajingos, kai kurios piktokos. Tai veikiausiai priklauso nuo mano nuotaikos. Dažnai mano kūrybos darbuose galima rasti moterų su sparnais – tai tarsi mistinės būtybės, galbūt atėjusios iš pasakų. Tarp mano kūrybos vertintojų yra ir vyrų. Nors kartais atrodo, kad jiems gyvenime rūpi visai kitokie dalykai, nustembu, kai žvelgdami į paveikslus pasako savo nuomonę arba juos nuperka. Nesidomėjau, kam jie juos dovanoja... Gal savo vaikams, nes turiu ir mažiesiems skirtų kūrinių.

Esate labai užimta. Ar kūrėjui lieka laiko savo pomėgiams?

Mėgstu keliauti, tačiau tam laiko neturiu labai daug ir negaliu skirti. Labai mėgstu pamirkti kokioje nors šiltoje jūroje, o vasarą renkuosi poilsį Lietuvoje – ji didelė ir graži.

Esate pasinėrusi ne tik į tapybą, bet ir į lėlių gaminimą? Kokią vietą šios grožybės užima Jūsų gyvenime?

Lėlės pasaulyje daromos labai seniai. Pirmieji žmonės jas darydavo iš molio ir šiaudelių. Maždaug prieš 15 metų labai stipriai atgimė lėlių gamyba. Nors daugeliui atrodė, kad kiekvienas tai galime. Labai gražus tas noras kažko nauja pabandyti. Mano pusseserė Edita Kušleikienė lėles daryti pradėjo viena pirmųjų rajone. Dažnai ją aplankydavau, stebėdavau, koks grožis gimsta jos rankose. Labai norėjau pabandyti ir aš. Dabar jaučiuosi serganti šia liga. Man labai mielas pats darbas, o paskui taip gera pasidžiaugti savo kūrybiniu rezultatu. Prisimindama pirmąją lėlę dažnai juokiuosi: ji man dabar atrodo buvusi tokia baisuoklė. Didžiausia mano kūrybos vertintoja mano mama, pamenu, tuomet pasakė savo kritišką nuomonę apie ją. Tačiau lėlės ilgainiui tobulėjo.
Daugiausia laiko atima lėlės puošimas: pati siuvu ir mezgu drabužėlius, o dabar bandau nuvelti iš vilnos. Tai nauja technologija, jai įvaldyti reikia laiko. Pradžia nėra lengva. Rūbeliai miniatiūriniai, tad reikalauja daug kruopštaus darbo. Man atsisveikinti parduodant su jomis nėra sudėtinga, nes žinau, kad jos atras naujus namus ir mylinčius šeimininkus.

Aurinos Paškevičienės asmeninio archyvo, Vytauto Ridiko nuotr. ir video

 

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1415
Vakar apsilankė:9489
Šią savaitę apsilankė:28955
Šį mėnesį apsilankė:117081
Viso (nuo 2015-02-16):11879273
Šiuo metu naršo:
91
2019-12-12
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!