2019 vasario 28, Ketvirtadienis 11:20

Tautodailininkė savo dirbinius puošia ir lietuviškomis vytelėmis

Tautodailininkė savo dirbinius puošia ir lietuviškomis vytelėmis
  • Lina NARČIENĖ
  • 17 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Daugiau nei prieš 27 metus iš vytelių pinti krepšius ir kitus buities reikmenis išmokusi uteniškė Danutė Pleitienė šio pomėgio šiandien pamažu turi atsisakyti. Po intensyvaus ir varginančio darbo su vytelėmis moteriai pradėjo skaudėti rankas, laukia operacija. Tačiau vietoje nenustygstanti moteris savo laisvalaikio pomėgį stengiasi užpildyti kita veikla – mezga ar neria kitus rankdarbius. Kartu su vyru Romualdu mėgstanti keliauti uteniškė labiausiai bijo užsidaryti namuose: šiandien ji svajoja aplankyti ne vieną šalies kampelį ar paviešėti gražiausiame Ispanijos mieste.

Kaip jūs galite apibūdinti save, kaip kūrėją?

Labai mėgstu dirbti, o veltui sėdėti negaliu, nes man nuobodu ir labai neįdomu. Aš galiu nuolat kurti, kažką daryti, ne tik tuo pati pasidžiaugti, bet ir kitiems parodyti. Esu veikli moteris nuo mažų dienų. Galbūt tam įtakos turėjo genai: toks buvo ir mano senelis, nes mamos ir tėtės nemačiau, mat pokario metais juos žiauriai nužudė. Augau pas savo dėdienę, tačiau svetimuose namuose jutau didelę skriaudą, tad anksti išėjau į žmones...

Kada atsirado polinkis kurti?

Labai seniai, nuo mažų dienų. Tai buvo įgimta: dar maža būdama megzdavau, pasisiūdavau reikalingų drabužių. Kadangi neturėjau nei mamos, nei tėčio, viską teko pačiai išmokti. Sukūrusi šeimą taip pat stengiausi siūti ir megzti, nes anuomet juk pirkti nieko nebuvo.
Aš, matydama pintus daiktus, visuomet būdavau sužavėta. Prieš 27 metus dar nebuvo tiek daug pynėjų. Kartą nuvykome į Kauną, kur veikė didelė įmonė – joje dirbo nemažai pynėjų. Visą dieną praleidę toje įmonėje matėme, kaip tas vyteles merkia ir naudojant įvairias formas gražiai pina. Grįžus namo norėjosi įgytas žinias taikyti praktiškai, tad laukuose prisipjoviau vytelių. Jas virinti leido tuomečiame Utenos trikotažo fabrike. Apdirbimo technologijos buvo siaubingos: jas tekdavo nužievinti, tada merkti į specialius katilus. Taip vargau ilgus metus. Tik paskui Kazlų Rūdoje vyteles imta auginti – tuomet pradėjau pirkti jau gatavas.

Ar savo dirbiniais puošiate namus?

Turiu šiek tiek, tačiau labai nedaug. Mėgstu dovanoti kitiems, o namus dažniausiai dabinu kitų kūrėjų darbais. Turiu kelis man labai svarbius paveikslus: vieną pirkau Palangoje, kitą iš uteniškės tautodailininkės, o trečią dar mokykloje besimokydama nutapė mano anūkė. O savo namuose turiu savo rankomis pintą krepšį vazoninei gėlei, dėžučių įvairiems niekučiams sudėti, keletą pintų saulučių.

Ar Jūsų gyvenime išsipildė visi troškimai?

Taip, džiaugiuosi savo šeima, anūkais. O svajonių juk visuomet yra: norisi dar kažką pamatyti, išvažiuoti į kitas svečias šalis. Tačiau šiuo metu sveikata neleidžia, gal ir lėktuvu nelabai galėčiau skristi. Abu su vyru renkamės poilsį netoli namų, nuvykstame prie Baltijos jūros. Labai norėčiau aplankyti Barseloną, labai gražų miestą. Dabar norisi daugiau pailsėti, pakeliauti, aplankyti vietas, kuriose dar nebuvome.
Turime sodo namelį, kurį labai gražiai susitvarkėme, tad ten dažnai nuvažiuojame, puoselėjame gėlynus, tad ir veiklos netrūksta. Kuriant grožį aplanko nenusakomas malonumas.

Ar gyvenate mugių ritmu?

Anksčiau gyvenau. Dažnai vykdavau prekiauti į Kaziuko muges. Per tris mugės dienas Vilniuje susitikdavau labai daug žmonių, pasikalbėdavome, pasižiūrėdavau kitų dirbinių, tuo pačiu ir savo kūrinius kitiems parodydavau. Kelis pastaruosius metus aš tose mugėse jau nebedalyvauju.
Krepšiais prekiaudavau ir Utenos turguje, nepraleisdavau progos dalyvauti ir mūsų mieste vykusiose mugėse kartu su mūsų krašto neįgaliaisiais.

Kurie dirbiniai populiariausi tarp pirkėjų?

Esu pripynusi daugybę mažesnių ar didesnių krepšių, dėžučių, kurie labai populiarūs. Kartais mugėse nupirkdavo apie 300 dirbinių. Mano, kaip ir kiekvieno kūrėjo, darbai išskirtiniai: niekuomet nekopijuoju kitų, o savo pintus daiktus padabinu lietuviškuose pabaliuose surinktomis raudonomis vytelėmis. Tai teikia subtilumo, o pintines dar paįvairinu įvairiais raštais. Mažytes pintinaites žmonės pamėgo pirkti Velykoms: į jas sudeda margučius ir nešasi į bažnyčią.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video, Danutės Pleitienės asmeninio archyvo nuotr.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7500
Vakar apsilankė:6391
Šią savaitę apsilankė:13892
Šį mėnesį apsilankė:174530
Viso (nuo 2015-02-16):9856892
Šiuo metu naršo:
128
2019-03-26
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!