Keramikei Žydrūnei Pažusienei gyvenimas tikrai nepagailėjo sunkių išbandymų. Palaidojo tėvelį, sesę, du savo per anksti gimusius vaikus, močiutę ir visai neseniai – vyrą. Gal todėl iš linksmos bei energingos moters teliko tik šešėlis liūdesio sklidinomis akimis. Ir gal dėl to dabar, vos pravėrusi savo dirbtuvės duris, jas ir vėl uždaro… Bet norisi tikėti, kad gal ne dabar, gal vėliau, bet būtinai kada nors iš naujo gyvenimo džiaugsmu suspindės Žydrūnės akys, rankos kurs grožį iš molio ir ryškiomis glazūros spalvomis sutviskės nuostabūs keramikos dirbiniai. O kol kas moteris ramiai dirba mylimą darbą – moko neįgalius vaikus ir suaugusiuosius lipdyti iš molio ir taip padeda šiems gyvenimo nuskriaustiems žmonėms turtinti savo vidinį pasaulį, atrasti ramybę.
Smagi vaikystė, padūkusi jaunystė
Gyvenimas, kaip visi upės upeliai, teka į didelį tikslą, o štai prasideda dažniausiai kokiu nors nedideliu iš po žemių trykštančiu šaltinėliu. Ž. Pažusienės gyvenimo upelis ištryško ir iš pradžių tekėjo čia pat, Utenoje. Tekėjo ramiai, smagiai pasišokinėdamas per dugno akmenėlius. Čia baigė aštuonias klases, lankė dailės mokyklą. Ir susižavėjo keramikės amatu. Galima sakyti, sekė brolio pėdomis, nes jis paskatino Žydrūnę lankyti dailės mokyklą. Brolis pirmas įstojo studijuoti keramikos amato, o sesuo po to išvažiavo paskui jį į Kauną. Bet galima įžvelgti ir dailės mokyklos mokytojo Remigijaus Repšio (dabar jau amžinatilsį) įtaką, kuris sugebėjo sudominti būtent keramikos menu. O tada jau kaip ta upė – giliai vagą išrėžusi atkakliai tekėjo pirmyn, savo pasirinkto tikslo link…
Kaip prisiminė keramikė, jau vaikystėje kartu su broliu mėgdavo kurti iš plastilino. Tik dingdavo ūpas ir kildavo ginčų, kai mama liepdavo visą purvą po kūrybinių dirbtuvių nukrapštyti. Toks amatas, matyt, ne šiaip sau traukė jau nuo pat ankstyvos vaikystės pamėgusią lipdyti Žydrūnę. Meniškumo, kūrybiškumo gyslelė, kaip spėjo moteris, greičiausiai paveldėta iš tėvo, kuris mėgo drožinėti. O ir senelis, mamos tėvas, buvo talentingas baldžius, suręsdavęs baldus be vinių taip, kad net smarkiai trinktelėti į žemę nesubyrėdavo.
Abu su broliu baigė studijas tuometinėje Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas). Kaip prisimena pašnekovė, įstoti į šią mokyklą tuo metu buvo tikrai sudėtinga, norinčių būdavo apie dvidešimt į vieną vietą. Stojant dėstytojai dar siūlė jai rinktis kitą profesiją – gintaro apdirbimą, nes pastebėjo Žydrūnės kruopštumą ir polinkį į detales, bet moteris jau žinojo savo kelią – tai darbas su moliu. Studijų metu, kaip prisipažino Žydrūnė, jos niekas daugiau nedomino, jokie mokslai, dalykai – tik keramika, menai…
Po studijų dar metus su trupučiu gyveno Kaune, dirbo porceliano gamykloje „Jiesia”. „Naujojoje Jiesioje” teko klijuoti dekoles (piešinius) ant porcelianinių lėkščių, puodukų. „Senojoje Jiesioje” dirbo su keramika – piešdavo, dailindavo puodus, retušuodavo, valydavo siūles. „Padūkusi, nerūpestinga jaunystė, – prisiminė Žydrūnė. – Yra tekę ir tik ką iš formų ištrauktomis lėkštėmis mėtytis – labai gerai prie sienos lipdavo. Visko buvo.”
Bet svarbiausia – moteriai nerūpėjo vienodi, monotoniški darbai. Ji svajojo kurti, norėjosi polėkio, kūrybinės laisvės, nepriklausomybės.
Keramikės kelias
Ir štai grįžo brolis iš armijos ir pasikvietė Žydrūnę grįžti į Uteną bei kartu atidaryti įmonę. Sėkmingai abu vystė verslą – gamindavo ir parduodavo keramikos gaminius pagal užsakymus, turėjo net parduotuvę atidarę. Čia būdavo galima įsigyti kavos servizų, čenachinių, vazų, komplektų cepelinams. Deja, pradėjo nebesutarti su įmonės bendraturčiais, išsidalijo ir išdraskė įmonę.
Po to, kaip prisipažino, dirbo daug kur – Utenos vaikų globos namuose, Utenos socialinės globos namuose (vadinamieji senelių namai) atidarytoje keramikos studijoje, ten ėjo studijos vedėjos pareigas ir mokydavo suaugusiuosius dirbti su moliu. Kaip aiškino pašnekovė, čia atsiųsdavo žmones mokytis keramikos amato ir iš darbo biržos. Ypač jai įsiminė viena istorija, kai teko mokyti gaminti vazas vieną moterį, kuri sakė, kad jai tikrai nieko neišeis. Žydrūnei buvo savotiškas iššūkis priversti mokinę pasitikėti savimi ir išdrįsti pabandyti. Ir džiaugėsi, kad toji vėliau net pati nustebo, kad, pasirodo, sugeba lipdyti ir netgi labai neblogai.
Šį darbą keramikė mėgo ir mylėjo, bet teko išeiti dėl šeimyninių aplinkybių. Vėliau dar teko dirbti Jaunimo mokykloje, Dailės mokykloje ir visur keramike, kol galiausiai apsistojo ties dabartiniu darbu – Utenos specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre. Čia moko neįgalius vaikučius ir suaugusiuosius to, ką sugeba geriausiai – kurti grožį iš molio.
Kai sužimba džiugesiu vaikų akys
Kaip papasakojo Žydrūnė, šiame darbe tenka pabūti viskuo: ir mokytoja, ir prižiūrėtoja, ir mama. Vaikai šiame centre mokomi įvairių amatų – siūti, pinti, lipdyti iš molio. Jiems tai ir užsiėmimas, ir savotiška terapija. „Sveikiems vaikams tai būtų puikus paruošimas gyvenimui, – dėstė moteris. – Šiems vaikučiams siuvimas gal kada nors ir pravers, o štai keramika… Juk tai gana brangus, nemažai investicijų reikalaujantis užsiėmimas – reikia pirkti molį, glazūrą, įrankius, turėti degimo krosnį.”
Taip ir lieka, pasak pašnekovės, šie užsiėmimai specialiosios mokyklos vaikams tarsi savotiškas užsimiršimas, sielos gydymas. „Kaip aš sakau, jei lipdai – tu susikaupi ir darai tai, kas tau patinka, – aiškino moteris ir pridūrė, jog niekada neverčia mokinių lipdyti, jei jie to nenori. – Būna, sėdi vaikas mėnesį–du. Sėdi, žiūri, stebi ir nieko nedaro. O tada jau kai pradeda lipdyti, tai nebenori sustoti. Būna, net prašosi, kad priimčiau į užsiėmimus ne savo valandomis. Aš visada sutinku, jei tik yra vietos.” Anot keramikės, vieni vaikai visai neblogai lipdo, kiti tik rutuliukus daro – lavina pirštukus. O jei kas nors pavyksta – kiek būna džiaugsmo!..
Kaip prisiminė Žydrūnė, kai dar centre vykdavo pamokos, būdavo duodama daugiau valandų užsiėmimams, tuomet galėdavo skirti daugiau laiko kūrybai, mokyklai puošti. Moteris pasakojo, kad visą valgyklos salės sieną išpuošė iš medžio plokštės išpjautais medžiais, juos nusagstė obuoliais, žiedais, gėlėmis. Paveikslais nukabino koridorių sienas. Kaip prisipažino, taip norėjosi užpildyti mokyklos erdvę, kad vaikams būtų jauku kaip namie.
Paklausta, ar buvo išskirtinių, įsimintinų vaikų, kurie pasižymėjo ypatingais gabumais, Žydrūnė trumpai susimąstė. Ir atsakė, kad jie visi jai vienodi, ji neišskiria jų nei pagal gabumus, nei pagal tėvų piniginės storį ar dar kokias nors kitas savybes. Juk svarbiausia – tobulėjimas. O tobulėti, anot moters, padeda savo klaidų pripažinimas ir sugebėjimas sulamdyti, sugadinti tai, ką padarei netinkamai, kad galėtum vėl visko imtis iš naujo ir padaryti geriau.
„Taip ir gyvenime, – prisipažino keramikė. – Niekada netaisau sudužusių daiktų. Jei suklijuoji sudužusį daiktą, tu uždarai duris kažkokiam naujam dalykui, kuris turėjo ateiti į tavo gyvenimą.”
Krapštukė, mėgstanti daryti viską
Moters namuose juntama sklandanti keramikos – vieno seniausių amatų ir meno formos – dvasia. Nors detalėmis neperkrauta, bet namai išpuošti pačios Žydrūnės rankomis gamintais praktiškais dirbiniais – štai ant virtuvės stalo nutūpė pailsėti bitutė – cukrinė, ant spintelės puikuojasi pūstašonės čenachinės, svetainė saikingai papuošta žvakidėmis, vazomis, skulptūrėlėmis, ant sienų puikuojasi originalūs keraminiai paveikslai, lizdą suka keraminės kregždės. Keramikė prisipažino, kad nemėgsta apsikrauti nereikalingais daiktais, viskas turi būti funkcionalu ir naudojama pagal paskirtį.
Žydrūnės gyvenime buvo periodas, kai darė beveik vien papuošalus, bet mėgsta ji gaminti viską. Ypač patinka iššūkiai, naujovės – viskas, kas originalu, nebandyta. „Nesutramdomas mano būdas – esu skorpionas, gimiau Šuns metais”, – šyptelėjo moteris ir prisipažino, kad pasiekia visko, ko užsibrėžia. Taip išmoko ir pinti, ir tapyti.
Žydrūnė puoselėja tradicinės keramikos papročius, nes, anot jos, įsirengti juodajai keramikai degti reikalingos krosnies ji neturi tinkamų sąlygų. Atlieka gaminius įvairiomis lipdytinės keramikos technikomis – lipdo, kočioja tarp rankų (išeina suskeldėjęs molis), gaminiui formuoti naudoja įvairius įrankius. Turi ir žiedžiamąjį ratą. „Buvo laikas, kai norėjau kažką daryti, kurti, bet neturėjau finansinių galimybių. Dabar turiu galimybes, bet stabdo kiti dalykai – matyt taip lemta”, – svarstė pašnekovė.
Keramikė pasakojo, kad lipdymas iš molio – tai ilgas, kantrybės reikalaujantis procesas, kuris pirmiausia prasideda nuo žaliavos – molio, tinkamo paruošimo. „Jis turi būti ne per skystas ir ne per kietas”, – aiškino pašnekovė. Nulipdytas gaminys paliekamas džiūti, po to degamas krosnyje. Vėliau jau puošiamas – dengiamas įvairiaspalve glazūra. Galiausiai dar kartą degamas krosnyje.
Keramikė anksčiau yra rengusi parodas, dalyvaudavo įvairiose mugėse. Tačiau pastarąjį pusmetį tik sandėliuoja anksčiau sukurtus spalvingus kūrinėlius – sagas, auskarus, seges, vazeles, lėkštutes. Visgi paprašius papasakoti, kuris momentas visame ilgame kūrybos procese nuo „žalio” molio iki gatavo kūrinio labiausiai patinka, Žydrūnės akyse vėl sužibo gyvos ugnelės ir ji prisipažino, kad labiausiai mėgsta liesti molį. „O pats gražiausias momentas man, kai molis pradeda džiūti, keisti spalvą ir pasidengia margaspalvėmis dėmėmis, – neslėpė keramikė. – O kita įdomi akimirka – kai jau ištrauki iš krosnies galutinį gatavą produktą. Toks tada nenusakomas jausmas apima prieš pamatant – ar pavyko, ar nesutrūko, ar išėjo taip, kaip norėjosi… Panašiai kaip marginant kiaušinius – niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas.” O štai glazūruoti, prisipažino pašnekovė, mėgsta ne visada – priklauso nuo nuotaikos. „Tačiau šiuo metu rankos nieko nekyla daryti, – liūdnai ištarė moteris. – Atidarau dirbtuvės duris, pasižiūriu ir vėl uždarau.”
Dabar Žydrūnės gyvenimo upė, galima sakyti, įstrigo klampioje pelkėje ir teka labai pamažu, vos judindama susidrumstusius vandenis. Rasi, sukunkuliuos dar sraunios srovės, prasiverš, ištrūks iš sukausčiusios rimties ir vėl toliau tekės smagia, energinga tėkme tolyn per gyvenimo laukus.
