Važiuodami keliu Kaunas–Zarasai–Daugpilis ir už Vaikutėnų (Utenos sen.) pasukę į kairę šiaurėn link Sudeikių bei padardėję žvyrkeliu 250 m, kairėje pusėje išvystumėte Vaikutėnų piliakalnį. Šiandien ant pilies kalno tylu ir ramu, o kadaise, vietinių gyventojų teigimu, žiemą čia sukiodavosi pulkas vaikų, kuriems didžiausia pramoga būdavo čiuožimas rogutėmis. Vasarą irgi netrūkdavo veiksmo – per šventes pėsti ar ratuoti ant piliakalnio traukdavo Vaikutėnų bei aplinkinių kaimų žmonės. Čia skambėdavo muzika, degdavo laužai, veikdavo lauko prekyba. Trumpam pamiršę rūpesčius žmonės linksmindavosi, šokdavo, džiaugdavosi bendryste.
Liko viena
Ilgamečių netoli Vaikutėnų esančio Degučių kaimo (Utenos sen.) gyventojų Bronislavos ir Pranciškaus Motiejūnų kieme „Utenos dienos“ žurnalistes lojimu pasitiko jų ištikimas sargas. Apuostęs ir apskalijęs viešnias keturkojis galiausiai leido peržengti senos medinės trobos slenkstį. Laukujes duris atvėręs šeimininkas mandagiai pasiūlė užeiti į vidų.
Degučių kaime, kurio pavadinimą, manoma, galima sieti su tarpukario metais čia veikusia degutine, gimusi, augusi ir vaikus auginusi Bronislava atskleidė, kad iš keturių seserų liko tik ji viena, pagrandukė.
Skindavo žibuokles
„Prieš kelias dienas palaidojau netoliese gyvenusią paskutinę savo seserį Stefaniją Kalinauskienę. Ji buvo vyriausia, 1925 metų gimimo, – pasiguodė guvi senolė. – Vis dar negaliu susitaikyti su netektimi – vos tik suskamba telefonas, man atrodo, kad skambina Stefanija.“
Pokalbiui pasisukus apie Vaikutėnų piliakalnį Bronislavos veide suspindo šypsena. Moteris prisiminė, kaip vaikystėje su mokytoja ir klasės draugais eidavo čia skinti žibuoklių, kiškio kopūstų. 1940 metais Vaikutėnų mokyklą baigusi pašnekovė pasakojo, kad visas pulkas vaikų bėgdavo prie piliakalnio pasitikti savo mokytojų – sutuoktinių Rudokų. „Kai buvau mažutė, mokytojas veždavosi mane į mokyklą pasisodinęs ant dviračio”, – šypsojosi Bronislava.
Nepaisė draudimų
1935 metais pasaulį išvydusi degutiškė teigė tris klases baigusi valdant pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, o ketvirtą jau prie ruso. „Atsimenu, kaip mes, mokiniai, slapta nukabinę nuo sienos Stalino atvaizdą grąžinome į vietą iki tol čia kabėjusį Smetonos portretą, – apie vaikystės išdaigas pasakojo Bronislava. – Prie ruso buvo uždrausta kalbėti rytinę maldą, bet, vos tik mokytojas įžengdavo į klasę, mes atsistodavome ir imdavome garsiai melstis, o jis sprukdavo į mokytojų kambarį.”
Bombardavo Uteną
„Utenos dienos” kalbinta Degučių kaimo senbuvė sakė puikiai atsimenanti visus Antrojo pasaulinio karo, kurio metu, anot jos, nukentėjo ir Vaikutėnų piliakalnis, baisumus. „Tris naktis neišlindome iš slėptuvės, kurią iškasė jaunimas. Kareiviai viską sunaikino, užmušė mūsų kumelę. Dieve, kaip buvo baisu, – į kraupius prisiminimus nugrimzdo pašnekovė. – Vieną vakarą sviedinys sprogo prie pat mūsų slėptuvės, kurioje slėpėsi visas kaimas. Išlindę puolėme bėgti laukais. Užlipę ant kalno matėme, kaip bombardavo Uteną. Miestas skendo liepsnose.“
Užsikasdavo maisto
Bronislava pasakojo, kad žmonės dėl bado duobėse užsikasdavo rugių ar lašinių, tačiau kareiviai eidami viską išknisdavo. Senolė stebėjosi, kad ant Panomakalnio radę puodynę taukų ir muštukę grietinės jie iki dugno viską ištuštino. „Karo metu ir kareiviai alkani buvo”, – žmonai paaiškino įdėmiai jos pasakojimo klausęsis iš Plipų (Daugailių sen.) kilęs Pranciškus.
„Bėgdami vokiečiai paplentėse degino namus. Duok Dieve, kad dabartiniams vaikams netektų matyti tokių baisumų”, – vylėsi garbaus amžiaus Degučių kaimo gyventoja.
Džiugina laisvė
Aštuoniasdešimties metų ribą peržengusi pašnekovė sakė, kad jaučiasi laiminga gyvendama atkūrimo 100-metį švenčiančioje laisvoje Lietuvoje. Motiejūnai užaugino tris vaikus – Dalią, Ritą ir Saulių, kurie padovanojo jiems keturis anūkus ir tiek pat anūkių. Degutiškių širdis džiugina ir du proanūkiai – berniukas ir mergytė. Bronislava prasitarė, kad viena jos anūkė, gyvenanti Olandijoje, sumainė aukso žiedus su rumunu.
Piliakalnis – traukos centras
Degučių senbuvė su šypsena veide sakė, kad vaikystėje jai būdavo labai įdomu užlipti ant Vaikutėnų piliakalnio, mat iš aukštai galėdavo matyti Utenos miestą. „Praeitis nuplaukė kaip upeliu, – atsiduso pašnekovė. – Nors ant piliakalnio nebuvau jau daug laiko, man labai malonu prisiminti viską, kas su juo susiję.”
Šviesaus mąstymo Bronislavos teigimu, sovietiniais metais pilies kalnas buvo tikru vaikutėniškių ir aplinkinių kaimų gyventojų traukos centru. Joninių naktį, liepsnojant laužams, žmonės ieškodavo čia paparčio žiedo, trypdavo šokių aikštelėje. „Švogeris grodavo, mes šokdavome, ridendavomės nuo kalno. Kaip būdavo ramu… Gaila, kad dabar nebėra tokių suėjimų, išmirė žmonės, nebeliko su kuo bendrauti”, – apgailestavo degutiškė.
Kalbinti Vaikutėnų gyventojai, mažai ką papasakoję apie šalia jų kaimo esantį piliakalnį, teigė, kad jau daug metų rengti šventes ant pilies kalno draudžiama.
Autorės nuotr.
