Spalio mėnesį Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta žurnalisto Svajūno Sabaliausko sudaryta knyga „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę”, sukvietusi pilną konferencijų salę neužmirštamos artistės talento gerbėjų.

Įspūdis – nepakartojamas
Retas kūrėjas, dar būdamas gyvas, pelno legendos vardą, nes tam reikia išskirtinio talento ir visus pakerinčių darbų. Nors kartais pakanka ir vieno… Taip nutiko Kauno dramos teatro aktorei Rūtai Staliliūnaitei, 1972 m. šio teatro scenoje režisieriaus Jono Jurašo pastatytame spektaklyje „Barbora Radvilaitė” pagal dramaturgo Juozo Grušo pjesę sukūrusiai pagrindinį Barboros Radvilaitės – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos, Lenkijos karalienės, vaidmenį, kuris savo grožiu ir įtaiga įaugo į jį mačiusiųjų sąmonę ir atmintį, užgoždamas visus išlikusius autentiškus XVI amžiuje gyvenusios moters atvaizdus. Kaip britai turi savo širdžių karalienę princesę Dianą, taip lietuviai turi savo grožio ir moteriškumo ikoną – Barborą Radvilaitę Rūtos Staliliūnaitės veidu, konkuruojančiu net su garsiąja Aušros Vartų Marija, kurios atvaizdas buvo naudojamas kuriant šį neeilinį savo drąsa vaidinimą, žadinantį lietuvybę. Po cenzūros įsikišimo Marijos atvaizdas dingo, tačiau į sceną įnešamų tuščių rėmų erdvę užpildė taurus ir kilnus sceninės Barboros veidas. Režisierius buvo priverstas išvykti į Ameriką, o spektaklis beveik dešimtmetį buvo vaidinamas perpildytose salėse. Laimingi – kas jį matė… Šių eilučių autorei taip pat nusišypsojo laimė 1978-ųjų vasario mėnesį pamatyti legendinę Barborą. Įspūdis – nepakartojamas.

Knygos sudarytojas – teatro žmogus
Šiuo metu Airijoje gyvenančiam ir kuriančiam žurnalistui ir meno vadybininkui Svajūnui Sabaliauskui teatras nėra svetimas. Prieš išvykdamas į užsienį jis dirbo Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalies vedėju. Kaip prisipažino uteniškiams, darbas valstybės įstaigoje kartais pasirodydavo kiek nuobodokas, todėl užpildydamas laisvo laiko spragas jis parengė ir 2011 m. išleido dvi knygas: „Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką” ir „Šiaulių dramos teatras nuo 1931 m. rugsėjo 23 d.”. Iki darbo Šiauliuose įvairių Kauno leidinių redakcijose darbavęsis vyras buvo pažįstamas ir su laikinosios sostinės teatro primadona R. Staliliūnaite, buvusia viena artimiausių ir tikriausių anapilin iškeliavusio Šiaulių teatro aktoriaus P. Piauloko draugų. S. Sabaliauskas pripažino, kad jį nustebino tiesiog mistinis šių išskirtinių aktorių, vadinusių save broliu ir sese, ryšys. „Kitą dieną po Prano laidotuvių Rūtai buvo diagnozuotas vėžys”, – skaudžiomis bendravimo su R. Staliliūnaite akimirkomis dalijosi jis.
Negailestinga liga netrukus pasiglemžė artistės gyvybę, ir S. Sabaliauskas jautė galįs imtis dar vienos knygos, tačiau ilgai abejojo sėkme, nors buvo gavęs pusės metų Kultūros ministerijos stipendiją šiam darbui. Įveikti abejones jam padėjo apsilankymas Pašušvyje (Radviliškio r.), kur miestelio kapinėse, pačios aktorės sutvarkytoje šeimos kapavietėje, šalia tėvų atgulė balta urna su jos palaikais. Tiesiog atėjo supratimas, kad „knyga tikrai bus”. O į šią kelionę autorių pakvietė keistas sapnas, kuriame jiedu su artiste vaikščiojo po pievas ir užsuko į namelį be grindų. Sapnuotojo nuostabą nutraukė Rūtos žodžiai: „Ne ten manęs ieško…” Knygos sudarytoją labiausiai paveikė tai, kad apsilankius Pašušvyje, „sapne matytas namelis buvo kaip tikras”.
2014 m. pradžioje leidykloje „Obuolys” išleista knyga „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora” Vilniaus knygų mugėje tapo perkamiausia knyga. Per pirmas dvi valandas buvo parduota daugiau kaip 300 egzempliorių, teko skubiai atvežti daugiau. Išpardavus visą tiražą, teko leisti pakartotinai. Šiuo metu yra išleista apie 4 tūkst. egzempliorių.

Vakaro viešnia – ir populiari dainininkė
Atsiminimais apie scenos legendą dalijosi ir kita viešnia – praeityje garsi ir populiari estrados dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė, kuri kartu su R. Staliliūnaite 1957 m. pradėjo mokytis Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos teatro skyriuje. Po šių studijų bendramokslių keliai išsiskyrė: dainininkė tęsti mokslų išvyko į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, o Rūta įstojo į Vilniaus konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Dainininkė kolegę prisimena kaip gabią ir muzikalią studentę, labai gerą skaitovę. N. Tallat-Kelpšaitė sakė, kad tą pastebėjo ir pripažino visi, „tačiau tuomet dar negalėjome nuspėti, kad ji ne tik bus gera aktorė, bet ir pasieks tokių aktoriaus meistrystės aukštumų, kuriomis žavimės iki šios dienos”.

Leidinio viršelyje – pati Rūta
Knygos sudarytojas prisipažino, kad būtų buvę lengviausia, o skaitytojams – aiškiausia, jei ant knygos „(…) Aš esu Barbora (…)” viršelio būtų visiems iki skausmo pažįstamas R. Staliliūnaitės Barboros Radvilaitės vaidmenyje atvaizdas, tačiau galiausiai pasirinktas jau vyresnės besijuokiančios artistės atvaizdas, kuris sulaukia nemažesnių pagyrų. Ypač jį, kaip tikrą ir neretušuotą, gyrė aktorė Virginija Kochanskytė, pasidalijusi ir atsiminimais apie kolegę. Be jos atsiminimų, knygoje surinkta daugiau kaip 50 R. Staliliūnaitę pažinojusių kolegų, rašytojų, režisierių, dailininkų, fotografų, gimtinės žmonių atsiminimų apie vieną iškiliausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, publikuojama daug įvairių nuotraukų. Meninę knygos vertę ir materialią jos kainą didina kompaktinė plokštelė su įrašyta R. Staliliūnaitės skaitoma lietuvių poezija.
Baigiant norisi dar kartą grįžti prie to, nuo ko prasidėjo šis pasakojimas, – Barboros Radvilaitės, ir pacituoti poetės Aldonos Puišytės žodžius: „Iš tiesų įstabioji aktorė Rūta Staliliūnaitė buvo ne mūsų grubaus laiko gyventoja. Elegantiška, jaučianti savo talento vertę, ji buvo tarsi iš kito amžiaus atėjusi. Iš dvasios aristokratų genties, senosios dvasios aristokratijos Sesuo. Visa tai atsispindėjo jos elgsenoje, kalboje, net veido bruožuose. Jei tikėčiau reinkarnacija, sakyčiau, kad ji buvo antrąsyk gimusi Barbora Radvilaitė. Vienąsyk pasakiau, jog ji panaši į karalienę Barborą. Džiugiai nusijuokė: „Eik jau… Negali būti…” Parašiau jai skirto eilėraščio dedikacijoje Reginos vardą pirmąjį, nes to pageidavo pati Rūta. Rodos, taip buvo įrašyta jos metrikuose. O Reginos vardas lotynų kalba reiškia karalienę. Iš tiesų tada lemtingai skamba tie trys dedikacijos žodžiai: „Karalienei Rūtai Staliliūnaitei”. Ji buvo paženklinta jau nuo gimimo karalienės vaidmeniui. Nesuvokiamas jos likimo slėpinys…”