Nagrinėjant pirmykštės bendruomenės irimą, šalia gamybinių jėgų vystymo pažinimo tarybinėje archeologijoje daug dėmesio skiriama turtinės nelygybės atsiradimo ir šio reiškinio raidos tyrinėjimams (Moopa X. A., 1953, c. 112, 116). Lietuvos archeologai taip pat jau gana seniai, remdamiesi kapų medžiaga, stengiasi pasekti turtinės nelygybės pasirodymą. Nuo 1953 m. jie atkreipė dėmesį į tai, kad jau nuo pirmųjų m. e. amžių mirusieji Lietuvoje buvo laidojami su nevienodu įkapių kiekiu, kad kartais skiriasi ne tik jų kiekis, bet ir kokybė (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1955, p. 124; Kulikauskas P., 1957, p. 28, 34). Paminėtini II a. mergaitės kapas iš Kurmaičių, Kretingos r., IV a. moters kapas Nr. 7 iš Upytės, Panevėžio r., IV a. pabaigos moters kapas Veršvų dvigubame kape, V a. moters kapas Nr. 98 Veršvuose (Kaunas) su sidabriniais papuošalais, taip pat I m. e. tūkstantmečio vidurio su žirgu palaidoto vyro kapas Nr. 35 Reketėje, Kretingos r. Šie kapai ir kiti radiniai liudija, kad jau pirmaisiais m. e. amžiais Lietuvoje gyvenusiose bendruomenėse atsirado turtingesnių jos narių, galinčių mirusiuosius palydėti į „aną pasaulį“ su daugiau ir geresnių papuošalų, ginklų. Bendruomenės skilimas į turtingesnius ir neturtingesnius atsirado tik išsiskyrus individualiam šeimų ūkiui, taigi jau irstant pirmykštei bendruomenei.

Pastaraisiais dešimtmečiais įvairiuose kraštuose vis daugiau dėmesio kreipiama į vadinamuosius kunigaikščių kapus. Taip archeologinėje literatūroje vadinami kapai, kurie skiriasi laidosena (mirusysis dažnai laidojamas didesniame ir aukštesniame pilkapyje, kartais atskiroje kapinyno dalyje, jam kasama didesnė duobė negu eiliniam mirusiajam, kartais joje daroma kamera – „kambarys“ ir t. t.) ir įkapėmis (Godłowski K., 1960, p. 101; Okulicz J., 1970, p. 466-468). Įkapės skiriasi ne tik kiekiu ir kokybe (būna brangiųjų metalų), bet ir tuo, jog pasitaiko įvežtinių (Okulicz J., 1970, p. 467) bei su magija ir religinėmis apeigomis susijusių daiktų (Kietlińska A., p. 104-105).

„Kunigaikščių“ kapai įvairiuose kraštuose pasirodė ne vienu laiku, ir tyrinėtojai juos interpretuoja gana įvairiai. Pavyzdžiui, kadangi seniausiuose „kunigaikščių“ kapuose Lenkijoje nėra ginklų, kai kurie tyrinėtojai laiko juos su keltų kultūra susijusių žynių kapais (Kietlińska A., 1960, p. 104–105). Tuo tarpu vėlesni – III–IV a. – šie kapai Lenkijoje kartais laikomi jau stambių genčių sąjungų vadų kapais (Lowmiański H., 1963, p. 409).

Baltų genčių gyventuose plotuose „kunigaikščių“ kapų aptinkama IV–V a. paminkluose. Iki šiol archeologinėje literatūroje dažniausiai minimi 2 tokie kapai iš Suvalkų apskrities Šveicarijos pilkapių Nr. 2 ir Nr. 25. Pilkapyno Š pakraštyje buvusiame 21 m skersmens pilkapyje Nr. 24, 1×1,3 m dydžio duobėje 1956 m. aptikti sunykę vyro griaučiai galva į šiaurės vakarus. Ant mirusiojo krūtinės gulėjo 2 lankinės žieduotosios sidabru puoštos segės ir šalia jų – 2 žalvariniai pincetai, prie kairio šono – dviašmenis kalavijas, pentinis kirvis bei diržo pėdsakai. Diržas ar kalavijo makštys buvo papuoštos žalvarine briedžio figūrėle ir 2 apskritomis žalvarinėmis plokštelėmis, padengtomis sidabrine paauksuota ornamentuota skarele; diržas turėjo sidabrinę sagtį. Ant kairio dubens gulėjo geležinis pusrutulio formos antskydis, ant kojų – geležiniai pentinai, o kairėje pusėje prie kojų, prie kalavijo galo – puošnių kamanų liekanos. Tuo tarpu kairėje pusėje prie galvos buvo padėtos vienanarės žirklės, o duobės galvūgalyje skersai – 2 imoviniai ietigaliai ir prie jų buvo antrų puošnių kamanų liekanos (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okulicz J., 1958, p. 23-31, 46-55, lent. 1–9).

1957 m. tyrinėto 18 m skersmens pilkapio Nr. 25 centre, duobėje, galva į šiaurės vakarus gulėjo žirgo griaučiai su dvinariais žąslais ir sagtimis, 2 m į Š nuo pirmos, antroje 1,2×2 m dydžio duobėje supiltos sudeginto žmogaus kaulų liekanos, o tarp jų buvo sidabrinė lankinė segė, 2 gintaro karoliai, Damasko plieno dviašmenis kalavijas, emaliu puošta apskrita plokštelė ir vienanarės žirklės (Antoniewicz J., 1961, p. 8–10, 16-19, lent. 5; 1962a).

Pirmasis kapas datuojamas IV a. pabaiga, antrasis – V amžiumi. Abu vyrai palaidoti su žirgais ir jų apranga, vietinės gamybos papuošalais (lankinėmis segėmis), įrankiais ir ginklais (kirviu, ietigaliais). Įkapės brangios (sidabrinės ar sidabru puoštos segės, sagtis, žirgo kamanos). Šalia vietinių gaminių yra ir importinių, pvz., Damasko plieno dviašmenis kalavijas, emaliu puošta plokštelė ir kt. Abiejuose kapuose rastos žirklės, pilkapio Nr. 2 kape – ir pincetai bei šukos. Kai kurie tyrinėtojai pastaruosius daiktus sieja su tam tikromis apeigomis.

Nemaža bendrų bruožų su minėtais Šveicarijos pilkapių „kunigaikščių“ kapais turi 1970 m. Taurapilyje, Utenos r., ištirtas pilkapio Nr. 5 kapas (Tautavičius A., 1972b, p. 47, 5 pav.). Šio kapo medžiaga iki šiol tebėra visa nepaskelbta, jo radiniai panaudoti tik aptariant V–VI a. Lietuvos gyventojų ryšius su Romos provincijomis (Tautavičius A., 1972a, p. 129–135; Werner J., 1977). Jie įdomūs ir svarbūs to meto socialiniams procesams tirti. Straipsnio tikslas ir yra paskelbti visą šio paminklo medžiagą ir išnagrinėti ją jau minėtu aspektu.

Taurapilio pilkapynas buvo Tauragno ežero pietiniame krante, apie 600 m į rytus bei pietryčius nuo plačiai žinomo piliakalnio (1 pav.), rytinėje kaimo laukų dalyje. Jį sudarė 2 grupės, buvusios per 200–300 m viena nuo kitos. Pirmąsias žinias apie paminklą paliko J. Šnapštys-Margalis, 1910 m. rudenį vieną dieną kasinėjęs šį pilkapyną ir po to atsiuntęs į Lietuvių mokslo draugiją 3 pentinius siauraašmenius kirvius, kelis peilius, įmovinius ietigalius ir antskydį (Iš Lietuvių Mokslo Draugijos, 1910; dabar radiniai yra IEM, inv. Nr. AR 82: 1–5). Kartu jis parašė į spaudą nedidelę korespondenciją apie šiuos radinius (Snapštys, 1910). Joje nurodoma, kad pilkapiai nuo XX a. pradžios ardomi – lupami iš vainikų akmenys statyboms, o sampiluose kasami bulviarūsiai. Neišliko duomenų, nei kiek čia būta pilkapių, nei kokio aukščio buvo sampilai tuo metu. Taip pat nežinoma, kurią pilkapių grupę kasinėjo J. Šnapštys-Margalis.

Tik 1970 m. birželio mėn. Lietuvos TSR MA Istorijos instituto žvalgomoji archeologinė ekspedicija apžiūrėjo pilkapyno liekanas. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. ir 1971 m. liepos mėn. Lietuvos TSR MA Istorijos instituto ir Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejaus ekspedicija jas ištyrė. Iš abiejų grupių ištirta 14-os pilkapių vietos ir iškasta dar 12 įvairaus dydžio perkasų, bandant rasti suardytų pilkapių vietas (tyrinėjimų ataskaita yra Lietuvos TSR MA Istorijos instituto archeologijos skyriaus rankraštyne, byla Nr. 303, o radiniai – IEM, inv. Nr. AR 540 : 1–52, ir Utenos kraštotyros muziejuje, inv. Nr. 3417–3421).

Vakarinė pilkapių grupė

Ši grupė nedidelė, yra ant siauros rytų–vakarų kryptimi pailgos kalvos, kuri viršuje siekia apie 180 m ilgio ir 30–40 m pločio; šlaitai siekia 6–8 m aukščio. Pietinis statesnis, leidžiasi į nedidelę Girtuoklės pelkę. Rytinį kalvos galą nuo toliau į rytus esančios didelės aukštesnės kalvos skiria siauras slėnis, kuriuo kadaise iš Girtuoklės pelkės į Tauragną tekėjo mažas upelis. Šiaurinis šlaitas nuolaidesnis, leidžiasi ežero link, kuris yra maždaug per 300 m. Vakarinis kalvos galas jungiasi su toliau į vakarus nuo jos esančia aukštuma.

Kalvos paviršiuje buvo žymu 6 ar 7 ryškesni ar vos išsiskirią pakilimai, kai kur iš velėnos kyšojo dideli akmenys. Stambiausi 2 pilkapiai buvę beveik greta kalvos centre; rytiniame jos gale – dar 3 smulkesnių pilkapių žymės, o vakariniame – kitų 2 ar 3 pilkapių pėdsakai.

Žmonių pasakojimais, 1910 m. šią grupę kasinėjęs J. Šnapštys. Jis radęs žmonių ir arklių kaulų (pats J. Šnapštys apie arklių kaulus neužsiminė). Vietiniai vyrai paskui irgi bandę kasinėti ir aptikę žmonių, arklių kaulų, „auksinių žiedų, net laikrodžių“. Radiniai neišliko, išsimėtė per karus. Žmonės kapus vadina milžinkapiais, teigia čia esant palaidotų karių.

1938 m. kaimui skirstantis į vienkiemius, ši pilkapių grupė pateko į valstiečio Balčiūno sklypą. Smėlinga kalva, jos viršus ir šiaurinis šlaitas imti arti, bet akmenys kliudė dirbti lauką. Susikūrus kolūkiui, nederlingas sklypas kurį laiką stovėjo nedirbamas, o vėliau kolūkis dalį akmenų išrinko ir bandė pilkapių užimamą plotą arti. Viršuje kai kur dar žymu vagos. Arė ir sėjo kelerius metus, vėliau metė, nes kliudė akmenys, o ir dirva labai nederlinga.

Kalvos viršuje ištirtos visos pilkapius primenančios vietos; aiškinantis paviršiuje nepastebimų pilkapių vietas, iškastos kelios perkasos.

Rasti 8 pilkapių ryškesni ar menkesni pėdsakai (2 pav.). Tik dviejuose – Nr. 5 ir 6 – aptikti nesuardyti kapai, o likusieji perkasti ir daugiau ar mažiau suardyti kasinėtojų mėgėjų. Visuose pilkapiuose, kuriuose pavyko rasti ryškesnių kapų pėdsakų, aptikti vyrų kapai. Vyrai laidoti nedeginti, kartu su nedegintu žirgu, ginklais. Šie kapai vadinti karių kapais. Iš jų turtingumu išsiskyrė grupės centre buvusio pilkapio Nr. 5 kapas. Pilkapis didžiausias iš visų čia išlikusių.

Pilkapis Nr. 5. Kaip jau minėta, jis buvo grupės centre, kiek arčiau kalvos šiaurinio krašto. Žemės paviršiuje išlikęs 50–60 cm aukščio ir 14–15 m skersmens pakilimas, kurio pietvakarių kraštas beveik susiliejo su greta buvusio pilkapio Nr. 4 išskleistu sampilu. Paviršiuje, pietiniame krašte, matyti kelių išlindusių akmenų viršūnės.

Buvo tiriamas 14×15 m dydžio plotas. Po plona velėna ėjo maišytas žvyro sampilas, kai kur pastebėta degėsių dėmių. 60–70 cm gylyje pilkapio pagrinde aptiktas kelių centimetrų storio smulkių juodų suodžių sluoksnelis. Jame rasta ir keletas šlako gabaliukų.

Pagrinde šviesiomis dėmėmis ryškiai išsiskyrė 8 bulviarūsių kontūrai, rodantys, kad pilkapio sampilą suardė bulviarūsiai, po to jis dar išskleistas ariant (3 pav.). Galimas daiktas, sampile buvo kapas, nes rasti keli pavieniai žmogaus kaulai.

Sampilo pakraščiu sudėto apie 12 m skersmens (iš vidaus) akmenų vainiko išliko tik fragmentai (4 pav.). Geriau jis išsilaikęs šiaurės rytų, rytų, pietų ir pietvakarių krašte. Ant nejudinto žemės paviršiaus dėti stambūs akmenys, daugiausia 40–65 cm skersmens, o kai kurie – 70–90 cm aukščio. Pailgi akmenys vainike statyti vertikaliai. Todėl jis tarsi sudarė akmeninę 60–90 cm aukščio sienelę apie sampilą. Sampilas turėjo būti iškilęs virš vainiko, vadinasi, siekė daugiau kaip 1 m aukščio ir kartu su juo buvo apie 13,5 m skersmens. Pietryčių ir pietvakarių ketvirtyje sampile apie 30–40 cm aukščio pagrindo buvo primesta iki 20–30 cm skersmens akmenų. Atrodo, jais bandyta sustiprinti irstančius sampilo pakraščius.

Kapas. Kiek į šiaurę, šiaurės rytus nuo centro pilkapio pagrinde išsiskyrė netaisyklinga keturkampė apie 4 m ilgio iš šiaurės rytų į pietvakarius kapo duobė; pietvakarių galas apie 2,8 m pločio. Tuo tarpu šiaurinis, šiaurės vakarų kraštas kiek išlenktas į šiaurę. Pietiniame kampe iškastas bulviarūsis. Duobė kapui kasta, jau degėsiais išbarsčius pilkapiui skirtą vietą. Ji užpildyta šviesia kiek maišyta žeme.

Giliau duobė truputį mažėjo: 1,1 m gylyje jos šiaurės rytų galas buvo 2 m pločio. Dar giliau, kietesniame akmeningame grunte, dar labiau siaurėjo, ypač iš pietinio krašto. Dugnas pasiektas šiauriniame krašte 1,45–1,5 m, pietiniame – 1,6 m gylyje. Jis taip pat netaisyklingas: šiaurinis kraštas buvo 3,2 m ilgio, pietinis – 2,6 m. Vakarinis galas – apie 1,45 m pločio, o rytinis – 1,6 m. Duobės dugne, ypač pietryčių krašte, žemė buvo tamsesnė. 1,4 m gylyje šiaurinėje dalyje aptikti žirgo, o 1,5 gylyje pietinėje dalyje – žmogaus griaučiai (5 pav.).

Mirusysis paguldytas aukštielninkas, galva į vakarus. Rankos sulenktos stačiu kampu, sudėtos kiek aukščiau juosmens, kojos ištiestos ir suglaustos, pėdos kiek išskėstos (6 pav.). Griaučiai 40–50 metų vyro.

Prie viršugalvio padėtas ir į jį šonu rėmėsi masyvus akmeninis galąstuvas. Netoli dešinio peties, beveik prie žastikaulio, gulėjo žalvarinė lankinė segė. Ant kairės rankos vidurinio piršto uždėtas sidabrinis įvijinis žiedas. Prie kairio šono, ties dubens kaulais, padėtas kotu kojų link pentinis siauraašmenis kirvis, kurio pentis siekė nugarkaulį.

Prie dešinio šono gulėjo geležinis dviašmenis 91 cm ilgio kalavijas su medine rankena, įdėtas į medines, greičiausiai oda aptrauktas, sidabriniais paauksuotais apkalais apkaustytas makštis. Jis, matyt, buvo padėtas prie šono, iš dalies ant mirusiojo kartu su diržu kalavijui prikabinti, nes abipus geležtės, žemiau makštų angos, gulėjo po puošnią sidabrinę paauksuotą sagtį. Kalavijo smaigalys – šalia dešinio blauzdikaulio, apie 26 cm nuo pėdos kaulų ir maždaug 15 cm žemiau kelio. Rankenos galas gulėjo ant sulenktų rankų kaulų apie 28 cm nuo smakro kaulo.

Šalia kalavijo ir prie pėdų kaulų rasta dar keletas dirbinių. Antai 15–16 cm aukščiau kelio bei 12 cm žemiau dubens kaulų kalavijo išorinėje pusėje (8 cm nuo šlaunikaulio) įkote galvos link padėtas 18 cm ilgio peilis su rankena. Per 5 cm nuo peilio įkotės į dubens pusę, iš dalies po kalaviju gulėjo žalvarinė žiedinė įvija, o prie rankenos, šalia kalavijo, į galvos pusę – žalvarinis pincetas plačiomis žnyplėmis. Į kalavijo rankeną rėmėsi ant juosmens padėto geriamojo rago angos kraštas, apkaltas ornamentuota sidabro plokštele. Jis rėmėsi ir į dešinės rankos kaulus. Po kalavijo rankena gulėjo sidabro vamzdelis (rago rankenos papuošimas?).

Prie dešinio mirusiojo šono buvo padėtos 2 ietys. Šalia dešinės kojos pėdos kaulų išliko jų geležiniai įmoviniai ietigaliai. Vienas iš jų gulėjo apie 5 cm nuo pirštų kaulų, antrasis – prie jo iš išorės.

Mirusysis palaidotas su nedideliais masyviais žalvario pentinais. Kairės kojos pentino spyglys iškritęs. Pentinai pritvirtinti siaurais dirželiais, kurių išliko ovalios sagtelės su 2 ilgais siaurais galų apkalais bei keliolika apskritų apkalėlių. Jie nedidele vinute buvo prikalti prie dirželio. Visų apkalų paviršius klotas sidabro plokštele.

Tarp pėdų kaulų gulėjo geležinis kūgio formos antskydis viršūne žemyn. Prie jo rytinio krašto aptikta 4,2 cm skersmens žalvario grandelė turbūt skydui pakabinti ir maža ovalinė žalvario sagtelė. Antskydis buvo prikaltas prie medinio skydo žalvarinėmis vinutėmis su mažomis keturkampėmis piramidės formos galvutėmis. Ant jo liko atsispaudusio storo marškonio audinio pėdsakų. Tai rodytų, kad mirusiojo kojos buvo užklotos storu lininiu audiniu ir ant jų padėtas skydas.

Šalia mirusiojo iš šiaurės ant kairio šono, galva į vakarus paguldytas žirgas. Jis gulėjo nugara į mirusįjį, galva ant šono, snukiu į šiaurę. Pakaušio kaulai per 42 cm nuo žmogaus kaukolės, o užpakalio – per 25 cm nuo žmogaus kairio blauzdikaulio. Žirgo užpakalinės kojos beveik ištiestos, lygiagrečios, rėmėsi į šiaurinį duobės kraštą apie 1 m nuo jos šiaurės rytų kampo. Atstumas tarp kanopų tik 10 cm. Priekinės kojos per kelius kiek sulenktos, ir dešinė taip pat rėmėsi į duobės kraštą per 85 cm nuo užpakalinių kojų. Griaučiai palyginti gerai išlikę; jie jauno (dvejų metų) gana stambaus žirgo (ištyrė Lietuvos veterinarijos akademijos doc. V. Barauskas). Aprangos daiktų prie griaučių nebuvo. Čia daug mažiau negu šalia žmogaus griaučių ir tamsios žemės.

Parengė Daiva Čepėnienė

Projektą „Utenos krašto atspindžiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas