Ant Sylio ežero kranto, tarp Gaidžių ir Antilgės kaimų (Daugailių sen.), apdainuotas poetų, aprašytas rašytojų stūkso didingas Antilgės piliakalnis, visai neseniai (2016 metais) kasinėtas archeologų. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria nuostabūs ežero ir aplinkinių vietovių vaizdai, o šalia gyvena žmonės, nuo vaikystės menantys piliakalnį kaip savo gyvenimo dalį.

Vietoje apkasų…

Archeologai, prieš porą metų kasinėję Antilgės piliakalnį, spėjo, kad jis kaip gyvenamoji vieta egzistavo skirtingais amžių tarpsniais – I tūkstantmetį prieš Kristų, I–II a., o pats piliakalnis V–VII a. po Kristaus buvo ne gyvenamoji vieta, bet labiau vieta, skirta pasislėpti nuo pavojaus.
Šiandien šio piliakalnio šlaitai ir dalis viršūnės apaugę medžiais, krūmynais, avietynais, plika tik pati aikštelė. Apsižvalgius nuo kalno viršūnės atsiveria vaizdas į tolį, matosi kelios sodybos. Tiesa, iš toli sunku suprasti, ar jose gyvenama visus metus, ar tik vasarą. Piliakalnis šiandien stovi daugiau ar mažiau pamirštas, retkarčiais kažkieno aplankomas, tačiau, regis, palikęs gilų pėdsaką žmonių atmintyje.
Antilgės kaime gyvenanti aštuoniasdešimtmetė Veronika Musteikytė, galima sakyti, pati mus, žurnalistus, surado. Močiutė stovėjo šalia vieškelio ir laukė atvažiuojančios autoparduotuvės. Paklausta apie piliakalnį, prisiminė, kad jos vaikystėje priešais pilies kalną buvo Miškinių (tiesa, senolė nežinojo, ar jie garsiųjų Juknėnų Miškinių giminės) sodyba, iš kurios pas jos tėvus ateidavo samdinė Marytė Miškinytė, prižiūrėdavusi jiedvi su seserimi. „Tie Miškiniai buvo labai geri žmonės ir artimi draugai, – sakė garbaus amžiaus moteris. – Pas juos mes labai dažnai būdavome, todėl beveik kasdien nueidavome iki piliakalnio ten pabūti, pavaikščioti. Piliakalnis tada buvo labai gražus, su kepure šiton (Antilgės – aut. past.) pusėn.” Ta kepurė, arba pylimas, anot močiutės, buvo labai gera pavėsinė. „Už to beržyno, – mostelėjo ranka V. Musteikytė, – ežeras, toliau – Brinkliškių vieškelis, kuriuo karo metais ėjo visos kariuomenės. Ėjo ir pro mano sodybą besidriekiančiu vieškeliu.” Kaip pasakojo senolė, ant tos kepurės sėdėdami kareiviai apšaudydavo abu vieškelius.
Iš tų pačių Miškinių namų, anot pašnekovės, buvo kilusi ir Verutė Miškinytė, tarnavusi vienuole Utenoje. „Ji visus mano amžininkus Utenoje ir privedė prie Pirmosios Komunijos, ir sutvirtino, ir išlydėjo su visom komunijom, – sakė V. Musteikytė. – Ji visą gyvenimą gyveno Utenoje ir buvo palaidota ten, kur visos vienuolės.” Moteris prisiminė, kad Miškinių namuose buvo ir trys broliai, kurių asmeniškai ji nepažinojo, nes jie buvo vyresni. Vieną iš jų bėgantį nušovė prie Sylio ežero, kiti irgi žuvo.
Sovietiniais laikais, anot pašnekovės, ant piliakalnio vykdavo šokiai, bet ji jų nemėgdavo, todėl pasislėpdavo su knyga kur nors šalia tėvų sodybos.

Partizanų takais

Senelio sodyboje Lukošiūnuose (Tauragnų sen.) gyvenantis aštuoniasdešimtmetį gruodžio mėnesio pabaigoje minėsiantis Juozas Dambrava prisiminė, kad ant piliakalnio sovietmečiu vykdavo gegužinės. Nemažą žemės plotą – 24 hektarus – užimanti garbaus amžiaus vyro sodyba, esanti nelabai toli piliakalnio, anot jo, buvo atkelta iš „ulyčios”, kai kaimai Smetonos laikais buvo skirstomi į vienkiemius. „Seniau buvo daug jaunimo – mūsų kaime gyveno apie dvidešimt gyventojų, dabar tik trys esame likę, –į prisiminimus nugrimzdo senolis. – Antilgė taip pat buvo didelis kaimas – daug jaunuolių, merginų. Tai bent gegužinės tada būdavo!” J. Dambrava sakė, kad paauglystėje ir su slidėmis važinėdavo nuo kalno. Prisiminė ir V. Musteikytės minėtą Miškinių, kuriuos po karo, anot jo, ištrėmė į Sibirą, sodybą, ir brolius Miškinius, kurių vieną, išėjusį partizanauti, stribai nušovė šalia Sylio ežero. Ištremtieji, anot pašnekovo, buvę kažkada sugrįžę į savo gimtąsias vietas, verkė apimti prisiminimų. Bet, pasak vyro, tremtiniai jau susituokę su svetimtaučiais, todėl jų vaikai sunkiai bekalba lietuviškai.
Beje, neramiais karo ir pokario laikais, J. Dambravos teigimu, per jų sodybą nuo vieno ežero iki kito – nuo Ilgio iki Peštikio – driekėsi partizanų takas, kuriuo jie traukdavo kiekvieną naktį. „Laimė, kad niekas neįkišo liežuvio, – atsiduso pašnekovas. – Laimė, kad niekas neužklupo partizanų, per mūsų kiemą einančių.” J. Dambrava prisiminė, kaip kartą, jo tėvui būnant netoli klojimo, nuo Tauragnų pusės atėjo stribo Dubavo kompanija – keturi žmonės vienas paskui kitą. Vienas jų, Meidus iš Rukšėnų kaimo (Tauragnų sen.), pamatė kopėčias, pastatytas kaminui krėsti, kažkas jam nepatiko – nusikeikė ir norėjo sušaudyti tėvą kulkosvaidžiu. Tėvas pradėjo raudot ir prašyt – pasigailėjo.
Taip pat pašnekovas pasidalijo vaikystėje girdėta legenda, kad seni žmonės pasakojo, jog anksčiau ant kalno stovėjo bažnyčia, kažkada prasmegusi po žeme. Senolis tikino girdėjęs, kad neseniai kasinėję archeologai ant piliakalnio rado įvairių radinių, kurie patvirtino, jog kadaise ten tikrai gyveno žmonės.

Rašytojų mylimas

Juknėnų bibliotekos bibliotekininkė, A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkė Rimanta Gaidienė sakė girdėjusi, kad Antilgės piliakalnis sovietmečiu ir anksčiau buvo juknėniškių mėgstama vieta, ypač ten burtis mėgdavo jaunimas – pasikurdavo laužą, vakarodavo. „Dabar jaunimo daug mažiau, todėl ir ant piliakalnio tyku, – svarstė pašnekovė. – Šalia piliakalnio anksčiau buvo ir maudykla, bet dabar niekas iš Juknėnų ten nebeina maudytis, ji užaugusi krūmokšniais – visiškas „šabarkštynas”.
Muziejininkės teigimu, piliakalnį labai mėgo ir rašytojai Antanas Miškinis bei Pulgis Andriušis. P. Andriušis, kai kėlė sodybą į vienkiemį iš gatvinio Gaidžių kaimo, pats pasirinko vietą namui prie ežero, nes iš ten atsiveria gražus vaizdas. „P. Andriušis labai mėgo vasaroti ir tuo laiku, kai mokėsi Kaune, veždavosi čia savo draugus, su kuriais lipdavo ant piliakalnio, – teigė R. Gaidienė. – Taip tikriausiai darydavo ir A. Miškinis, kuris ateidavo maudytis į maudyklą šalia piliakalnio.” P. Andriušis, kaip sakė moteris, labai laukė, kad būtų nutapytas vaizdas, atsiveriantis nuo jo sodybos, bet taip ir nesulaukė. Anot pašnekovės, ant šio piliakalnio yra buvęs ir rašytojas Petras Cvirka.

Minimas kūriniuose

Iš Gaidžių kaimo kilęs ir kurį laiką ten gyvenęs rašytojas, vertėjas, žurnalistas, esperantininkas P. Andriušis (Fulgencijus Andrusevičius – aut. past.) itin vaizdingai aprašė gimtąsias vietas daugelyje savo apysakų. Kai kur minimas ir Antilgės piliakalnis, kurį jis vadina Sylio piliakalniu.
P. Andriušis, apysaka „Snaudalis dirvonėlyje”: „Iki juostos įbridęs, riogso Piliakalnis pašiaušta smėlio kakta. Kaip ir kiekviename, taip ir Sylio piliakalnyje, sako, tokį tylų lyg šiandien sekmadienį skradžiai žemių nugarmėjusi bažnyčia. Sako, tenai varpas ir dabar per pakylėjimą nenurimsta gelmėse, šaukdamas žmones atgailauti. <…> Išnyksta toliai drebančiame dienovidyje. Iš užu piliakalnio iššoka vieškelis, kuriame net dulkės tingi pasikelti, nesulaukdamos nei vėjo, nei žlegančios raštuotos lineikos.”
P. Andriušis, apysaka „Naktis parugėje”: „Ir tuomet įvyko kažkas nepaprasta. Nuo Piliakalnio, iš anapus ežero praplyšo oras:
–Moč, kur palikai maišį-i-i?
–Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.
Per daug jau buvo vienu kartu duota darbo Sylio ežerui, skardžiams ir prieupiams, kad jie pajėgtų tiksliai pakartoti Antano Pamalaišio ir jo žmonos Viktutės taip vėlybą pasikalbėjimą. <…>
Taip. Pamalaišys turi bėdų. Atsikėlęs sodybą iš kaimo, daug kentėjo. Kirmėlė užkirto avelę, paskui nugaišo karvė, o svetimi kareiviai durtuvais subadė sūnų partizaną. Apylinkės moterys net ėmė šnekėti, girdi, kolionijai pasirinko nešvarią vietą. Ardamas norago palyčia iškelia pažaliavusių sagtelių, sudegusių kryžiukų ir nešventintų kaulų.”

Eglė Kirilauskaitė
* * *
dyla rūko lininis audeklas
virš balto vandens
gegužės žiedlapių prikritusio ežero
kurio paviršiumi plaukia
aukurais ir perkūno akmenimis išrašyta muzika

tai mes
laumių vaikų vaikai
ką tik įšventinti
ant piliakalnio
dainuojame sutartinę

Autorės nuotr.