Režisierius ir dailininkas Raimundas Kunickas Utenos kultūros istorijoje paliko reikšmingą pėdsaką – sukūrė iki šiol veikiantį lėlių teatrą „Zuikis Puikis”. 1974 metų gruodžio mėnesį buvo parodytas pirmas šio teatro spektaklis – I. Poprovskio „Katinėlio Motiko nuotykiai”. 1978 metais kolektyvui buvo suteiktas „Zuikio Puikio” liaudies teatro vardas – tai buvo didelis įvertinimas ir aktoriams, režisieriui, ir pačiai Utenai. Kokį kelią iki teatro įkūrimo nuėjo režisierius, kaip jis statė spektaklius ir ko siekė tokiais vaidinimais, „Utenos dienos” skaitytojams papasakojo pats R. Kunickas.
Esate dailininkas. Papasakokite, kaip tapote režisieriumi?
Anais „čėsais” aš baigiau kursus pas a. a. Antaną Mackevičių. Jis buvo žymus aktorius. Vaidino Kauno valstybiniame dramos teatre. A. Mackevičius statė pjeses, operetes, dramas… Prie Kauno valstybinio dramos teatro A. Mackevičius įkūrė studiją visiems, kurie nori būti artistais, režisieriais. Na, ir aš ten pakliuvau. O vaidinti pradėjau dar mokykloje, ketvirtoje klasėje.
Kas buvo akcentuojama Jums mokantis?
Kursai truko dvejus metus. A. Mackevičius mums įkalė į galvą, kad spektaklyje svarbiausia raiški kalba. Jūs pastebėjote, kaip dabar kalba diktoriai? Būdavo valandėlės balso pastatymui ir moterims, ir vyrams (pademonstravo, ką reiškia „balso pastatymas” – aut. past.), ir tai man įsiminė ilgam. Aš iš aktorių irgi reikalavau dikcijos. Dabar visi niurna… Filmų įgarsintojai kaip šneka? Lyg burnoj kas būtų…
Kur pasukote baigęs mokslus?
Baigus studijas Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, mane likimas nubloškė į Prienus. Ten gavau paskyrimą. Įkūriau savo pirmąjį lėlių teatrą. Pats dariau lėles. Pagyvenau ten penkerius metus, susipažinau su moterimi iš „pa Utenas”. Mano senelis iš Kirdeikių, tai „dūšia” traukė į tą pusę.
Kokia gyvenimo pradžia buvo Utenoje?
Atvažiavau į Uteną ir susipažinome su a. a. Algirdu Palskiu. Algiukas, taip mes jį vadindavom, pasiūlė dailininko darbą. Paskui užėjo „durnumas”, kad reikia padaryti ir čia teatrą. Surinkau grupę žmonių, kurie man pritarė, padariau lėles ir pradėjom.
Kaip publika priėmė lėlių teatrą?
Labai gerai. Pilna salė vaikų visada būdavo. Mes turėjome liaudies teatro vardą. Tai buvo viršūnė. Be mūsų, tokį vardą dar turėjo maestro Adolfo Driuko vadovaujamas choras. Vadinasi, auga kultūra. Darydavau pats afišas. Reikėdavo važiuoti į Kauną atspausdinti. Mums labai padėjo tuometinis rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius a. a. Vytautas Tvarijonas. Jis susidomėjo, ką aš ten darau, nes labai daug vaikų ateidavo, pilna salė. Atėjo ir sekretorius pasižiūrėti spektaklio. Po to išsikvietė pokalbiui. Galvojau, gausiu pylos. O jis sako – ačiū, draugas Kunickai. Jis buvo labai geras žmogus. Neturėdavome mašinos, jei reikėdavo kur nors nuvažiuoti. Paskambina į autobusų parką, tuoj skiria.
Kokius spektaklius statydavote?
Aš statydavau didaktiškus spektaklius, kad vaikai ko nors išmoktų, ir juokų būdavo. Stengiausi auklėti vaikus.
Kiek miestų aplankėte su teatru?
Mes važiuodavome kiekvieną vasarą į Palangą, į sezono atidarymą. Visuomet pakviesdavo. Apgyvendindavo, nereikėdavo mokėti. Buvome Birštone, Druskininkuose, Jurbarke… Visur. Būdavo pionierių stovyklos, į kurias visada važiuodavome pradžiuginti vaikų.
Kas nutiko, kad palikote lėlių teatrą?
Į Utenos rajono vykdomojo komiteto Kultūros skyrių atėjo dirbti toks a. a. Algimantas Ciesiūnas. „Čiūdnas diedas”. Ir abu neradom bendros kalbos, nepatikom vienas kitam. Situacija komplikavosi ir aš atsisakiau savo pareigų. Perleidau jas dabartinei vadovei Janinai Baldauskienei, kuri iki šiol puoselėja teatrą.
Kas svarbiausia lėlių teatre?
Svarbiausias lėlių teatro akcentas yra lėlės. Vaikai turi matyti lėles, o ne žmones, vaikščiojančius kartu su lėlėmis.
Ar daug žiūrite spektaklių?
Dabar jau ne. Būdavo visur labai važiuodavau. Bet dabar viskas labai pasikeitę.
O kaip pasirenkate spektaklį, kurį norite pažiūrėti?
Man patinka klasika. Bet ir ji dabar taip sugadinta, kad neduok Dieve.
Dėkoju už pokalbį.
Vytauto Ridiko nuotr. ir Raimundo Kunicko asmeninio archyvo nuotr. 
