Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Apie Nuodėgulių kaimą…

Nuodėgulių kaimo žemes iš trijų pusių supa lapuočių arba mišrūs miškai: šiaurėje ošia Šėšelių miškas, rytuose stūkso Vinkšnynių raisto plotai, pietrytinėje pusėje – lapuočių miškeliai – Degsnelės, pietuose – Mičiūniškis, Tabokinis, Kastuliškio krūmai, pietvakariuose – Ažulunkelių miškelis. Tik vakarų pusėje laisvai atsiveria akiai Aukštuolių bei Sudeikių kaimų kalvos, o nuo Kastuliškio kalno aukštumos užmatai ir mėlynai spindinčius Alaušo ežero vandenis.
Gretimi kaimai: šiaurėje Rukliai, vakaruose – Stumbrės viensėdis ir Sudeikių laukai, pietvakarių pusėje – Aukštuolių kaimas ir ikikariniais laikais ponų Poklevskių-Koziell, žmonių, vadintų tiesiog Kazlais, valdyto Jotaučių dvaro, pietuose – Kastuliškio palivarko, kurio paskutinis šeimininkas Adomas Poklevski-Koziell buvo artimas Jotaučių dvaro pono giminaitis, žemės.
Nuodėgulių kaimo gatvė nutįsusi iš pietų į šiaurę. Ji vingiuoja tai nusileisdama į slėnį, tai vėl pakildama į aukštumėlę. Kaip prisimena senieji kaimo gyventojai, gyvenvietėje būdavo dideli purvynai, kuriuos labai išminkydavo į ganyklas ir atgal varomi gyvuliai, ypač pietinėje kaimo dalyje, kur žemė labiau molinga. Kaimo gatvė iš abiejų pusių buvo aptverta karčių tvoromis. Buvo kalama į žemę po du kuolus greta, į jų tarpą tam tikrais atstumais spraudžiamos kartys ir pritvirtinamos prie kuolų karnomis (stipriomis karklų žievėmis). Kelio šonuose buvo kasami grioviai, kad kelias būtų sausesnis. Prie daugumos sodybų pavasarį baltu apdaru pasipuošdavo obelys, kriaušės, gatvės pakraščiu buvo vyšnių bei slyvų sodeliai. Ošė liepos, klevai, o Jono Šapokos kieme stūksojo tūkstantmetis ąžuolas. Medį nukirtus, ant plataus jo kelmo mielai žaisdavo vaikai. Tas kelmas ilgus metus, dar ir išdalijus vienkiemiais, tarsi priminė praeiviui senus laikus.
Nuodėgulių kaimas nebuvo vientisas – jį sudarė dvi dalys: Nuodėguliai ir Bajorai. Šiauriniame jo gale buvo prisiglaudusios valstiečių sodybos, pietiniame – turtingesniųjų, laikiusių save bajorais. Bajorams priklausė aštuoni ūkininkai. Tai Stanislovas Novodvorskis, Antanas Novodvorskis, Jurgis Šeduikis, Adomas Šiožinys, Vincas Šiožinys, Jonas Mieliauskas, Jurgis Šiožinys ir Stasys Šiožinys. Jų ir „šniūrai” buvo platesni, ir valakas didesnis. Tarp Bajorų ir Nuodėgulių valstiečių „šniūrų” buvo nedideli žemės ploteliai, vadinami „šakaunyčiomis”. Tokia tvarka buvo įsigalėjusi nuo baudžiavos panaikinimo. Be to, bajorai nuo prievolių, pavyzdžiui, važiuoti į pastotes, buvo atleisti. Tai turėdavo atlikti valstiečiai.
Seniausiai žinomi Nuodėgulių kaimo gyventojai (XIX a. pabaigoje) – 14 sodybų šeimininkai: Pečiūra, Palepšys, Sipavičius, Šapoka, Aismantas, Pimpė, Garšva, Tamošiūnas, Valaika, Snarskis, Šeduikis, J. Mieliauskas, Adomas Šiožinys ir Vincas Šiožinys. Metai iš metų padėtis keitėsi – ateidavo nauji užkuriai, senosios pavardės išnykdavo, atsirasdavo naujos. Dalį ūkių nupirkdavo nauji šeimininkai.

Pavadinimo kilmė

Kodėl Nuodėgulių kaimas pavadintas tokiu juodu vardu? Sunku šiandien tiksliai atsakyti į šį klausimą. Tačiau galima spėti, jog vardo kilmė susijusi su degimu. Matyt, kadaise šiose apylinkėse būta didelių gaisrų, o gal dirbama žemė atkariauta iš miškų, juos deginant… Apie tai galima spręsti iš vietovardžių: Nuodėguliai, Rukliai (kaimas), Degsnys (dvaras), Degsnelės (miškas), Degutinė (raistas Šėšelių miške). Kai kas aiškina, kad žmonės čia labai sunkiai gyveno, ponai juos spausdavo prie darbų, vargindavo duoklėmis ir prievolėmis, tai žmonės buvo suvargę, pajuodę kaip nuodėguliai, gal dėl to ir savo kaimą pavadino Nuodėgulių vardu.

Apie kelius…

Kaimo laukuose gerų kelių nebuvo, tik paprasti lauko keliukai. Niekas jais nesirūpino ir netaisė, nebent į giliai įsiraususias provėžas akmenų primesdavo. Didžiausias kelias – vieškelis tarp Jotaučių ir Degsnio dvarų, kuriuo baudžiavos laikais važinėdavo ponų karietos. Nedidelis lauko keliukas vedė iš pietinio kaimo galo į Vinkšnynes. Taip pat iš kaimo pietinio galo ėjo kelias pro Aukštuoles Sudeikių link. Gal puskilometrio atstumu į šiaurę, ties Jono Šapokos sodyba, ėjo kelelis, kuriuo pro Sabeikės pievas važiuodavo ir pėsti eidavo į Sudeikius. Vargana keliūta atkakliai brovėsi Vinkšnynių pietiniu pakraščiu ir pro Degsneles į plentą ties Daržinių kaimu. Išsiskirsčius vienkiemiais, atsirado keliukių prie naujų sodybų: iš kaimovietės į vakarus ir į rytus. Senasis Jotaučių–Nuodėgulių kelias ilgainiui neteko reikšmės, sunyko, niekas jo netaisė. Čia praeidavo nebent pėsčiomis į Uteną skubančios moterys su krepšiu kiaušinių, sūriais ar sviestu. Į plentą pradėta važiuoti geresniu keliu – pro Kastuliškį ir Radeikius. Vėlesniais laikais kelias nuo plento pro Radeikius pasidarė vieškeliu, jungiančiu Nuodėgulius su Rukliais, Degsniu, Antandraja ir kitais kaimais. Devintojo dešimtmečio pabaigoje nutiestas geras vieškelis Rukliai–Nuodėguliai–Daržiniai (iki plento).

Kaimo kapinaitės

Rytiniame kaimo laukų pakraštyje, ant gražios kalvelės, protėviai parinko vietą kapinaitėms. Iš tolo žalių beržų fone matėsi iškilus akmeninis kryžius. Niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kieno atminimui jis buvo pastatytas. Tik žmonės apgailestaudami kalbėjo, kad 1940 ar 1941 metais piktos rankos jis buvo sudaužytas. Ilgai gulėjo į krūvą sumesti šio kryžiaus gabalai. Bet ne visi. Tik vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kryžiaus liekanos buvo šiaip taip sulipdytos.
Laiko tėkmė sunaikino ir kitus čia stovėjusius medinius kryžius. Sunyko, susilygino su žeme kai kurios neprižiūrimos kapavietės. Nuo seno šiose kapinaitėse buvo laidojami Nuodėgulių kaimo žmonės. Čia atgulė Lietuvos savanoriai Juozapas Baraišis bei jo vaikai Stasiukas ir Elenutė, Pranas Melnikas. Čia amžinojo poilsio vietą surado Steponas ir Jonas Čeplinskai, Alžbieta Garšvienė, garsusis Nuodėgulių kalvis Jonas Pakalnis ir kiti. Dabar čia pastatyti šiuolaikiški paminklai Juozapui ir jo sūnui Vytautui, kuris norėjo atgulti amžinojo poilsio greta tėvo, deja, jį čia palaidoti nebuvo leista (kapinės neveikiančios). Pastatytas paminklas ir Jonui Pakalniui. Kiti kapeliai apleisti, neprižiūrimi ir turbūt niekieno nelankomi.
Prieškariniais laikais kaime buvo paprotys per „Kryžavas” dienas eiti prie kryžių ir melstis. Kaip tik tokia lankytina vieta ir buvo kaimo kapeliai. Šventadieniškai nusiteikę žmonės melsdavosi, giedodavo giesmes. Jei būdavo sausra, jie melsdavo Aukščiausiąjį lietaus giedodami seną maldavimą „Pone Karaliau, Dieve Abraomo, dovanok mums šiltą lietų…” Panašiai melsdavo ir giedros, tik tada skambėdavo „dovanok mums pagadą”. Ir visi tikėjo, jog bus išklausyta jų malda.

Gamtos ypatumai

Nuodėgulių kaimo laukai nelabai derlingi, bet malonūs akiai banguojančiomis kalvomis ir kloniais, aplink ošiančiais miškais. Kaip paslaptinga akis šiaurės vakarų kampe žibėjo buvusio Stumbrio ežero akivaras. Šis miniatiūrinis ežerėlis su aplink esančiu 1 ha liūno plotu buvo Nepriklausomos Lietuvos valdžios žinioje, drausta teršti vandens telkinius, ir kai vienąkart Stasio Tamošiūno žmona našlė Barbora Stumbrio akivare pamerkė linus, jai teko už tai keletą parų atsėdėti „daboklėje”. Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje moterys čia dar eidavo per linkstantį liūną drabužių skalauti, merginos atbėgdavo vasaros vakarais apsiprausti. Bet laikui bėgant ši mažytė ežero liekana darėsi vis mažesnė. Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, apie 1978 metus, Stumbrys vėl atgijo – pastačius užtvankas, Virvyčios, Skardžiaus bei kitų mažų upeliukų ir pavasarinių polaidžių vanduo apsėmė nemažą pievų bei raistelių, taip pat ir garsiųjų Sabeikės pievų plotą. Tai smarkiai pakeitė Nuodėgulių kraštovaizdį. O čia įleistas žuvų mailius netrukus tapo maloniu žvejų pasismaginimo šaltiniu.
Upelių Nuodėgulių laukuose nedaug. Pavasario polaidžių metu labiau atgijusi, skersai kaimo kelią šniokščia Virvyčia, pradžią gavusi rytiniuose kaimo laukuose, gindama savo drumstą vandenį į Sabeikės pievas (vėliau į Stumbrio užtvanką). Vasarą ji aprimsta, beveik išdžiūsta, vanduo telkšo tik gilesniuose duburiuose.
Iš Juodaraisčio per Karačkės pievą į Šėšelių miško raistą sruvena nedidelis Karačkės upeliukas, kuris linksmiau sugurga taip pat tik pavasarį ar po didesnių liūčių. Jį nuolat papildo iš žemės gelmių besiveržiąs gaivus, šaltas ir skaidrus Karačkės versmės vanduo. Kai kurios moterys tikėdavo, kad šio šaltinio vanduo ypatingas. Atėjusios čia prausdavosi, plaudavo akis, gerdavo gaivinantį vandenį, nešdavosi namo.
Palei Aukštuolių kaimą – toks pat nedidelis Skardelis, o netoli jo, arčiau Nuodėgulių kaimo, – Skardžius. Tai irgi didumu nepasižymintis upokšnis, tačiau įsirausęs tarp aukštų, stačių šlaitų, tekantis iš Pakalnės pievų į Sabeikę. Šį unikalų gamtos kampelį mėgdavo lankyti ir vaikai, ir jaunimas. „Šitam Skardyje labai mėgdavau pabuvoti, pasižiūrėti, kaip gurga kriokliukais skaidrus vandenėlis, o jų putose maudosi mažos žuvytės. Čia atsidurdavau lyg mažam pasaulėlyje. Gali čia svajot, gali dainuot ar šūkaut, gali ir pasimaudyti kokiame duburyje” (iš Stasio Karaliaus dienoraščio).
Tarp senų žmonių sklandė pasakojimai, kad Skardžius baudžiauninkų rankomis iškastas. Kur dabar vakariniame kaimo pakraštyje žaliuoja Pakalnės pievos, kadaise buvo ežeras. Pono įsakymu prakasus Skardžių iš pietų į šiaurę, Pakalnės ežero vanduo buvo nuleistas į Stumbrį, o iš ten nutekėjo į Alaušą. Taip ir išnyko Pakalnės ežeras. Iš tiesų, čia galima spėti buvus ežerą, nes pirmais XX a. dešimtmečiais čia dar buvęs liūnas su akivarais. Vėliau, po žemės reformos, išdalijus šį plotą kaimo žmonėms, buvo susirūpinta jo nusausinimu, kasti grioviai ir tokiu būdu buvęs liūnas paverstas šienaujamomis pievomis.
Kaimo gamtovaizdį paįvairina ir kalnai. Nuodėgulių piliakalnis, vadinamas Gikiškio kalnu, yra Vinkšnynių raisto vakariniame pakraštyje, kilometro atstumu į šiaurę nuo Utenos–Zarasų plento. Rytinis jo šlaitas labai aukštas ir status, o vakarų pusėje – nuožulni plokštuma. Kalno papėdėje, manoma, buvo gyvenvietė.
Kiek šiauriau nuo Gikiškio, taip pat Vinkšnynių raisto vakariniame krante, stūkso aukštas kalnas, Bobiniu vadinamas, o šalia jo glaudžiasi mažiukas, bet stačiais šlaitais kalnelis – Bobiniukas. Čia pat buvusios Onos Sipavičienės sodybos gyventoja Angelė Sipavičiūtė šį kalnelį apsodino pušaitėmis, atsineštomis iš Šėšelių miško.
Bronė Tamošiūnaitė, gimusi ir augusi Nuodėguliuose, prisimindama vaikystę pasakojo:
„Ganydavam gyvulius Vinkšnynės ir in Bobinia užgindavam. Ustovas Liudvikas Ramoška daug kų mum pasakadava. Anas sakydava ape Bobinį: „Va, mes čia trapenam, e apačioj, kalna viduj, žmones gyvena. Ti šviesu, gražu, anys ir dirba, ir poteriauna kaip ir mes…” Klausydavam ustova ir bijodavam, kad neintekt tinai, kalna vidun, ale anas mumi nuramindava…”
Kiti žmonės kalbėdavo, kad Bobinis ir Bobiniukas – tai užkeikta bažnyčia ir varpinė, nugramzdintos į žemės gelmes. Gal kada nors, jeigu kas atspės jų paslaptį, jos vėl iškils į paviršių.

Visvaldo Kulakausko, Jurgitos Ulkienės nuotr.