Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

Vaikystė – paežerėje

„Esu kilusi iš Tauragnų seniūnijoje esančio Klykių kaimo. Smetonos laikais mano šeimai priklausė dalis Klykių ežero. Vėliau, kai kolūkio pirmininkas pasistatė namus, mus nuo jo atskyrė, – prisiminė N. Nagienė. – Vaikystėje mane supo malonūs vaizdai – miškas, kelias, didžiulis ežeras. Tuomet paežerė buvo labai tvarkinga. Kaimo žmonės ežere netoli mūsų namų išsiskalbdavo drabužius, linines „marškas” ir ištiesdavo pievoje džiūti. Dabar, kai visur taip apšiukšlinta, iš tų rūbų tikriausiai nieko neliktų…”
1940 metais gimusi kūrėja baigė anuometę Tauragnų vidurinę (dabar – Utenos Krašuonos progimnazijos Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės skyrius), prieš tai mokėsi Vilkablauzdės (Tauragnų sen.) pradinėje mokykloje. Paklausta, kodėl nusprendė savo ateitį sieti su farmacija, pašnekovė sakė, kad vaikystėje būdavo dažna Tauragnų vaistinės viešnia. Ten ją viliodavo ramybė, vaistų kvapas.
Gamino vaistus
Baigusi Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą moteris grįžo į Uteną, nes gavo paskyrimą dirbti Kęstučio gatvėje (netoli Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios) įsikūrusioje vaistinėje. 43 metus vaistininkės darbui paskyrusi N. Nagienė ilgiausiai dirbo buvusioje centrinėje rajono vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje.
„Savo darbu niekada nesiskundžiau – klientai mane gerbdavo, būdavo smagu su jais bendrauti. Mes ne tik prekiaudavome vaistais, bet ir juos gamindavome. Norint gaminti vaistus, reikia gerai išmanyti šį procesą. Bet kaip juk nesumakaluosi… – tikino ilgametė farmacininkė. – Dabar Utenoje vaistinę rasi ant kiekvieno kampo, tačiau nė vienoje iš jų nėra gaminami vaistai. Sovietiniais metais medikamentai buvo deficitinė prekė, žmonės jų laukdavo didžiulėse eilėse. Šiandien gali užsisakyti nors ir iš Amerikos…“

Didžiausias įvertinimas

Tapyba pašnekovės gyvenime atsirado prieš bemaž dešimtį metų, kai ji išėjo į pensiją. Moteris šypsodamasi sakė, kad užsiimti kūrybine veikla ją paskatino vaikai, Kalėdų proga padovanoję popieriaus, dažų ir teptukų. „Jie rado mano piešinius, kuriuos nupiešiau besimokydama mokykloje, ir juokais pasiūlė sugrįžti prie vaikystės pomėgio, – pasakojo N. Nagienė. – Iš pradžių piešdavau ant nedidelio formato popieriaus, paskui darbai didėjo. Kai susidarė nemažas kiekis, pradėjau dalyvauti parodose.“

Tautodailininkės N. Nagienės biografijoje – beveik dešimt personalinių tapybos darbų parodų, kurios veikė anksčiau vadinamuose Tauragnų bei Kuktiškių kultūros namuose, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Smėlio filiale, Utenos kraštotyros muziejuje, Utenos kolegijos Medicinos fakultete, Utenos pirminės sveikatos priežiūros centre ir kitose erdvėse. Kasmet Utenos rajono tautodailininkų darbų parodose dalyvaujančios uteniškės kūriniai buvo eksponuoti Vilniuje, Molėtuose, Ukmergėje, sugulė Lietuvos nacionalinio kultūros centro išleistoje knygoje „Pasaulis namuose“. Didžiausiu savo kūrybos įvertinimu N. Nagienė sakė laikanti 2012 metais „Aukso vainiko“ regioniniame ture iškovotą pirmą vietą ir pelnytą geriausio Utenos apskrities meistro vardą (vaizduojamosios dailės srityje).

Susilaužė ranką

„Utenos dienos“ kalbinta menininkė savo tapybos darbuose vaizduoja visus metų laikus, tačiau teptuku mosuoja tik žiemą. Vasarą nebent kokį eskizą pasidaro, nes itin daug laiko atima šalia namų esantis didžiulis daržas. „Gaila, kad neturiu fotoaparato. Jei turėčiau, galėčiau nusifotografuoti patikusį vaizdą, o grįžusi į namus teptuku perkelčiau jį ant popieriaus. Dažniausiai piešiu tai, kas lieka atmintyje, – kalbėjo tautodailininkė. – Šiuo metu turiu apie 50 įrėmintų paveikslų, keliuose iš jų vaizduojama mano tėviškė, Rašės apylinkės. Renkuosi rėmus be jokių „cingelių”, kad neužgožtų piešinių. Mėginau piešti ir tušu, ir guašu, tačiau pasilikau prie akvarelės. Ši tapybos technika nėra labai populiari. Po truputį einu nuo scenos, nebenoriu verstis per galvą – ir mano, ir vyro nebe ta sveikata…“

N. Nagienė pasidžiaugė, kad jau gali megzti artimiesiems kojines, mat po to, kai pernai per Vėlines eidama nuo kapinių parkrito ir susilaužė ranką, ši kurį laiką buvo lyg atjungta – moteris neišlaikė net bulvės.

Rašo naktimis

Utenos rajono neįgaliųjų draugijai priklausanti tautodailininkė čia lankė įvairius užsiėmimus – mokėsi pinti iš vytelių, lipdyti molį, kurti papuošalus ir t. t. Kūrėjos namuose atsirado vietos ne tik paveikslams, bet ir dailiai nupintiems, numegztiems ar nulipdytiems darbams. Tik įpusėjus pokalbiui paaiškėjo, kad N. Nagienė turi dar vieną talentą – rašo eiles. Kurti eilėraščius ji tikino pradėjusi tada, kai Lietuva atgavo laisvę. Paprastai plunksną į rankas paimdavo artėjant kokiai nors progai – Velykoms, Kalėdoms, 

artimųjų gimtadieniams ar vardadieniams. Yra parašiusi keletą pasakų ir tarmiškų eilėraščių, kuriuos skaitydavo keturiems savo anūkams. Pašnekovė pasidžiaugė, kad kitąmet 30-metį švęsianti anūkė Monika prieš trejus metus jai padovanojo proanūkį. Pastaruoju metu kūrybinga uteniškė rašo naktimis, kai kankina nemiga.

Dukra – mokytoja

N. Nagienė drauge su vyru užaugino sūnų ir dukrą. Šiandien abiem – per 50 metų. Pašnekovė atskleidė, kad jos dukra Zita Kasauskienė, tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno meno mokykla) baigusi drabužių modeliavimą, Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centre (buvusi Utenos jaunimo mokykla) dirba neformaliojo švietimo mokytoja. Dizaino studijoje, kurioje šeimininkauja Z. Kasauskienė, vaikai mokosi siūti siuvimo mašina, skaityti ir braižyti brėžinius, kurti įvairius rankdarbius.

Mėgsta skaityti

Tautodailininkė N. Nagienė sakė dažnai užsukanti į biblioteką, nes jai visą gyvenimą labai patiko skaityti. „Taip ir akis pagadinau, – šypsojosi pašnekovė. – Mėgstu kelionių, autobiografines, psichologines knygas. Esu skaičiusi daug Valerijaus Sinelnikovo, Mirzakarimo Norbekovo kūrinių. Žaviuosi Martyno Starkaus kelionių pasakojimais. Man daug keliauti neteko – sovietiniais metais lankiausi Uzbekistane, Ukrainoje, Rusijoje.“
Meniškos sielos uteniškė juokavo, kad gyvena Venecijoje, mat pavasarį, patvinus netoli jos namų tyvuliuojančiam Rašės upeliui, vanduo užtvindo rūsį, kartais – ir visą kiemą. Vienais metais, kai dar dirbo, moteriai į vaistinę teko bristi basomis kojomis.