Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.
„Stiprus kaip šernas“
Nors, pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, Evaristas Veronikos ir Jono Kemelkių šeimoje buvo trečias vaikas, bet pirmas ir labai lauktas sūnus. Todėl ir jam vardą išrinko išskirtinį (pašnekovės duomenimis, nuo 1889 m. vardas Evaristas Lietuvoje suteiktas 12 vaikų). Turtingas ūkininkas iškėlė dideles krikštynas, kuriose visas kaimas ūžė kelias dienas. Pirmagimio sūnaus garbei Kemeklių sodyboje iki šiol jam stovi 1926 m. pastatytas ąžuolinis kryžius. Per vaiko krikštynas ir kunigas buvo pakviestas kryžių pašventinti. Kol sodyboje gyveno paskutinė Abromiškio Kemeklių atstovė Ona Kemeklytė, prie kryžiaus buvo pasodinta gėlių, jis buvo prižiūrimas.
„Mano senelis atsimena, kad apie 1993 m. prieš Kalėdas į Linskio kaimą – kur jis tuo metu gyveno – atvažiavo kalendravoti tuometinis Užpalių klebonas Edmundas Rinkevičius (šiuo metu jau miręs, tuomet naujai atvykęs į šią parapiją), – pasakojo Šiauliuose gyvenanti pašnekovė. – Sužinojęs šeimininkų vardus – Evaristas bei Osvaldas (Evaristo sūnus) – nustebo: ,,Gal jūs vokiečių kilmės?” Senelis atsakė, jog ne. O pats mąstė, kad jo vardas ne vokiškas (nors dabar jis priskiriamas germaniškiems vardams), bet prancūziškas. Jis buvo įsitikinęs, kad yra vadinamas prancūzišku vardu. Mat iš mažumės žinojo: tėvas išrinko jam garsaus prancūzų matematiko vardą. Senelis sakydavo, kad jo vardas reiškia ,,stiprus kaip šernas”. Akcentuodavo savo stiprumą”.
Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, J. Kemeklis savo pirmagimei dukrai taip pat buvo išrinkęs tuomet naujos mados vardą – Genovaitė. Jis mergaitėms imtas duoti po to, kai išėjo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio kūrinys ,,Genovaitė”. O šią knygą, buvusią tėvų namuose, anot pašnekovės, E. Kemeklis atsiminė. Sakė, kad viršelis buvo toks paprastas, kakavos spalvos, be piešinių. Ir daugiau kūrinių iš senovės jis prisiminė: ,,Čičinskas”, ,,Birutė”, ,,Tadas Blinda”. Atmintinai mokėjo Maironio eilėraščius ,,Trakų pilis”, ,,Lietuva brangi”, ,,Kur bėga Šešupė”.
,,Aš jautis, tu jautis… mes jaučiai…”
Remdamasi senelio pasakojimu N. Špukaitė-Mamasalijeva teigė, kad pirmoji Abromiškio mokykla buvo įsteigta Kemeklių name. Ten dirbo mokytoja O. Barysaitė. Po jos Abromiškio mokykloje Kemeklio name mokytojavo Jonas Vanagas. Su šiuo ilgamečiu Abromiškio pradinės mokyklos pedagogu N. Špukaitei-Mamasalijevai senelis yra pasakojęs vieną atsitikimą. Per gimtosios kalbos pamoką J. Vanagas pakvietė mokinį Albiną ir liepė išlinksniuoti žodį ,,jautis”. Mokinys Albinas išėjo prieš klasę atsakinėti ir pradėjo: ,,Aš jautis, tu jautis… mes jaučiai…” Visi vaikai pradėjo juoktis, tačiau mokytojas nenutraukė atsakinėjančio mokinio. Jam pabaigus, paklausė: ,,Tai, sakai, mes visi jaučiai? Kodėl namie nesimokei?” Ir dvejetą parašė.
Pasak pašnekovės, į mokyklą kartą per savaitę atvažiuodavo Užpalių bažnyčios kunigas vesti tikybos pamokų.
Ar gali šovinys iššauti pilve?
E. Kemeklis anūkei pasakojo, kad per Abromiškį tekanti Nosvė, prieš ją numelioruojant, buvo plati upelė, būta tokių gilių vietų, kad vaikai galėjo ir nuskęsti.
Miške telkšojo apipelkėjęs ežeriukas, vadinamas Abromiškio (taip pat Abromiškėlio) arba pagal jo savininką Kemeklio vardu. Dabar, anot pašnekovės, jis tapęs pavojingu liūnu.
Keli hektarai Vilkabrukių miške, priklausę Kemekliams, buvo vadinami Girele (tarm. – Girela). Ne tik abromiškiečiai, bet ir kaimynai linskiečiai žinojo šį pavadinimą, nors jis jokiuose žemėlapiuose nefigūruoja.
E. Kemeklis pasakojo, kad vaikystėje lauke radęs šovinį (o gal viso labo tik šovinio tūtą), išlikusį gal nuo Pirmojo pasaulinio karo, parsinešė namo, žaidė su juo atsisėdęs ant krosnies, kol… prarijo. Tada labai bijojo, kad tas viduriuose neiššautų ir pilvas nesprogtų. Jau paūgėjus nutiko dar viena nelaimė: su vienu iš kaimynų Baronų vaiku irgi rado šovinį. Tada jau žinojo, kad tai – šovinys, o ne jo tūta. Jiems bekrapštant šovinys sprogo. E. Kemekliui sužalojo dešinės rankos bevardį pirštą. Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, ant sužeisto senelio piršto nagas jau niekada nebeaugo, ir pirštas visam gyvenimui liko kitoks nei visi likusieji.
„Tarybų valdžia buožių vaikų neišmokins”
Pašnekovė atsiminė, kad jos senelis, jei ką nors užrašydavo, tai tik pagautas įkvėpimo ir tik tam kartui, todėl daug ko, ką pradėjęs ir nepabaigdavo. Anūkę, praleidusią ne vieną vasarą Linskyje, senelis stengėsi mokslinti. „Dabar mes diktuotume diktantą iš knygos, o senelis diktuodavo savo paties sukurtą tekstą. Dažniausiai tai buvo apie karą, Darių ir Girėną. Matyt, diktuodavo tai, kas jam buvo aktualu,” – kalbėjo šiaulietė. – Senelis mėgo ir padainuoti, nė vienas susiėjimas nepraeidavo be „Augo girioj ąžuolėlis”.
Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, vaikystėje E. Kemeklis buvo stropus mokinys ir paklusnus tėvų vaikas. Užaugęs jis svajojo tapti traukinio mašinistu. Jaunasis Evaristas šios svajonės neatsisakė ir iškart po karo nuvyko į tuometę Užpalių apylinkę gauti kažkokios reikalingos rekomendacijos. Nors Kemekliai išvengė Sibiro, tačiau visi žinojo, kad jis, E. Kemeklis – „buožių” vaikas, todėl jam Užpaliuose buvo atsakyta: „Tarybų valdžia buožių vaikų neišmokins (neišmokslins – aut. past.).” Pasak moters, dėl šio akibrokšto, jos senelis nuoskaudą jautė visą gyvenimą ir visada skatino vaikaitę siekti mokslų, apeliuodamas į tai, kad niekas jai – priešingai nei jam kadaise – netrukdo siekti žinių.
Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, jei ne ankstyva J. Kemeklio mirtis (jis mirė 1932 m. nesulaukęs nė penkiasdešimties), jo visi vaikai būtų išleisti į mokslus. Vis dėlto vyriausioji jo dukra Genovaitė suspėjo Salose (Rokiškio r.) baigti mergaičių namų ūkio mokyklą. Po mokslų grįžusi į Abromiškį, ji vienintelė galėjo didžiuotis mokanti taip skaniai gaminti ir kepti tortus. Vėliau mergina ištekėjo už linskiečio Albino Vanago.
Vardynos tik pagal šventuosius
Vaikaitei senelis pasakojo, kad senajame kaime gimtadienių nešvęsdavo. Vietoj jų buvo švenčiamos vardynos. Bet ne visi jas minėdavo, o tik turintys labiau paplitusių šventųjų vardus. Taigi tas, kurios sutapdavo su bažnytiniais atlaidais: Jonines, Onines, Antanines, Petrines, Juozapines. Vainiką varduvininkui pindavo visas kaimas ir stengdavosi jį užkabinti aplink laukujas duris, kol dar varduvininkas neatsikėlęs. Ryte radęs duris, papuoštas vainiku, jis turėdavo kaimo žmones pavaišinti. Tad vakare varduvininko kieme jaunimas „vakarušką” suorganizuodavo. Šokdavo, dainuodavo, „šposaudavo” – pasakodavo linksmus nutikimus, juokaudavo. Labiausiai paplitusios buvo lietuvių liaudies dainos: ,,Vai, ko nusižvengei”, ,,Buvo naktys švento Jono”, ,,Jei ne auksinės vasaros”, ,,Ant kalno mūrai”, ,,Ant kalno karklai siūbavo”. Į Abromiškį dažnai ateidavo muzikantas Jonas Gražys iš Linskio. Jis grojo armonika. Vėliau atsirado skambinančių gitaromis.
Senolis porino, kad kaime gyvenimas prasidėdavo anksti ryte. Moterys keldavosi 4 val. ryto, kurdavo krosnį, gamindavo pusrytį, pečiuje virdavo valgį visai dienai. Pusryčiaudami dažniausiai valgydavo „didelius blynus su bulbiniu dažiniu, kruopiniu dažiniu, virta kiaušiniene, troškintais kopūstais”. Per pietus valgydavo įvairias sriubas, virtą mėsą, virtas dešras. Pečiuje gamindavo ir brazdinę košę – bulvių plokštainį. Vakarienei virdavo pieniškas sriubas – prėskinį, kepdavo žuvį, valgydavo virtas bulves su raugintu pienu, o karštą vasarą labai buvo mėgiamas biguzas.
Autoriaus nuotr.
