Atvykėlio akį traukia Tauragnų apylinkių gyvenamieji namai. Ne savo prabangumu. Veikiau kuklūs, tačiau labai mieli ir gražūs, darbščių rankų išpuoselėti.

Tauragno pakrantėje liaudies meistro Juozo Juškos (gim. 1926 m.) sodyba. Drožinėti meistras pradėjo vaikystėje, piemenaudamas. Drožė piemenims tarškynes, šaukštus savo šeimai. Paauglystėje pasigamino slides. Ir ne bet kokias, o uosines. Nuobliavęs porą lentgalių, šutino juos tol, kol galus ranka galėdavęs išlenkti. Išlenkė, kad šie neišsitiestų, pagalį tarp jų įspraudė. Negana to, būsimas slides vieną su kita surišo ir vėl lenkė. Pavykus pirmosioms, ėmėsi antrųjų. O ir draugai labai slidžių norėjo. Gamino ir jiems. „Važiuoju į šokius ar pas paneles, – vis su slidėm”, – juokavo pašnekovas. Kiek ūgtelėjęs rogutes, taburetes ėmėsi gaminti.
Pokario metais nagingas meistras dirbo Utenos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato Stalių ir paminklų gamybiniame susivienijime. Kombinatas medžio darbams naudojo tvirtesnę už mūsiškę Karelijos miškų medieną.
Raižyti pradėjo išėjęs į pensiją nuo 1967 m. Dirbo namudininku „Tulpės” ir „Minijos” gamybinių susivienijimų dailės kombinatuose. Kombinatų užsakymu gamino suvenyrus: skrynutes, riešutų spaustukus, suvenyrinius velniukus. Įrankiais aprūpino kombinatas. Dalį savų turėjo. Šiandien meistro kolekcijoje – raižyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių, Lietuvos rašytojų portretai.
Polinkį kūrybai paveldėjo. Meistro tėvas, taip pat Juozas Juška, laisvu nuo darbo ūkyje metu sau ir kaimynams darė ratus, roges, ratų lankstus, statines alui, lovius mėsai sūdyti, skalbimo geldas. Savos dirbtuvės neturėjo. Žiemą dirbo kambaryje, prie lango darbastalį („varstotą”) pasistatęs. Ant palangės ir ant sienų buvo sudedami ir sukabinėjami darbui būtini įrankiai: drožtuvai (lenkenos), kirvis, obliai, leistuvas, įvairiausi kaltai, skaptai. Medines įrankių dalis pats pasidarydavo, o geležines pirko iš kalvio arba džiaugėsi galįs krautuvėje fabrikinių nusipirkti.
Juozo kaimynas – Bronius Kunickas (gim. 1931 m. Meldutiškio kaime) gyvenąs taip pat Ežero gatvėje. Broniaus tėvai – bežemiai valstiečiai, 1939 m. už 350 Lt nusipirkę 0,5 ha žemės. Abu amatininkai. Tėvas dailidė, statė gyvenamuosius namus, kluonus. Motina žiedė puodus, puodynes. Išžiestus ir krosnyje išdegtus puodus kruopščiai sudėdavo
į maišą ir ant pečių apie 5 km nešdavo į Saldutiškio turgų. Prieš pat karą, nusipirkę arklį, puodynes sukraudavo į vežimą ir pasiekdavo Tauragnų turgų. Būdavo, motina 3–4 dienas žiedžia puodus, o dvi dienas važiuoja į turgus: pirmadieniais į Saldutiškį, antradieniais – į Tauragnus.
1942 m. mirė tėvas. Tapo sunkiau gyventi. O ir karas… Karo metu puodus mainė į grūdus – puodą į grūdų puodą.
Bronius amato nesimokė. Būdamas dešimties metų liko našlaitis. Reikėjo kaip nors verstis. Kaimynystėje gyveno meistras Juozas Bivainis (1915–1983 m.), dirbęs lovas, stalus, spintas, smuikus. Šis ir pasikvietė į pagalbą paauglį Bronių. Abu drauge dirbo sudėtingiausius darbus: kam lubas sudeda, kam langus, duris padaro. Pokario metais abu dirbo kolūkyje, o po darbo drauge namuose darė langus, duris Tauragnuose besikuriantiems kolūkiečiams. Naudojo pačius paprasčiausius įrankius: pjūklą, kirvį, leistuvą, oblių, kaltą, grąžtą, plaktuką. Šiandien Bronius Kunickas – savarankiškas meistras, įrengiantis statomus namus.
Miestelio pakraštyje, Strazdų gatvės gale, gyvena daugumai tauragniškių pažįstamas Adolfas Baltramiejūnas (gim. 1949 m. Panevėžyje). Sovietiniu laikotarpiu dirbo Plungės „Minijos” dailės kombinato Panevėžio skyriuje. Gamino įvairiausius medžio suvenyrus. Iširus kombinatui, ėmėsi savarankiško darbo. Deja, susidūrė su nemažais sunkumais: brangi žaliava, Panevėžyje, nors ir didmiestyje, realizuoti nėra kur. Sulygsta kainą, o parduotuvė prie sulygtosios dar 60 proc. antkainį prideda. Žmogui pirkti brangu, o namudininkų namuose niekas neieško.
1992 m. įsikūrė Tauragnuose. Miestelis mažas, visi pažįstami. Pigesni užsakymai, bet geresnė realizacija – žmonės iš namų išperka. Įsirengė dirbtuves, įsigijo reikiamą įrangą. Gamina vienašakius ir daugiašakius stovelius gėlėms. Projektus stoveliams sukūrė pats. Purškia dažais arba paprastai dažo, lakuoja kieme. Įregistravo įmonę, tačiau pagalbinių darbininkų nesamdo, – bijo nelaimingų atsitikimų, be to, maža realizacija. Didesnei, gaminant užsieniui, reikėtų gaminti vagonais. Pardavinėja iš namų, veža į Utenos turgų. Sako, anksčiau žmonės gaminių laukė mėnesius, dabar – sunku parduoti. Pavieniams užsakovams gamina telefonų lentynėles, televizorių stalelius, druskines, dekoratyvines lėkštes. Daugelį šių gaminių puošia tekintomis ar raižytomis medžio detalėmis.
Praeivių dėmesio negali nepatraukti pilkų silikatinių plytų mūras Ateities gatvėje, saviti jo langai, balkonas. Sodybos šeimininkas – Pranas Blažys (gim. 1939 m. Tauragnų vienkiemyje). Baigęs Tauragnų septynmetę, įgijo tekintojo specialybę ir dirbo Vilniuje. Vykdant melioraciją ir keliant gyventojus į miestelį, vietos gyventojų vadintą kolonija, tėvo vardu gavo žemės sklypą ir nutarė Tauragnuose įkurti sodybą. Sodybai įrengti praktikos turėjo – Vilniuje, kolektyviniame sode, savomis rankomis buvo pasistatęs namelį. Naujam namui pats išliejo pamatus, skarda apdengė stogą, pasidarė langus ir duris. Nuvažiavęs į Buitinį gyventojų aptarnavimo kombinatą pažiūrėjo, kaip vyrai dirba, ir pats pasidarė. Vidaus įrangai Vilniuje prisirinko fanerinių taros dėžių, jas išardė ir savaitgaliais į Tauragnus susivežė. Rankiniu smulkiadančiu pjūklu fanerą pjaustė gabalėliais, derino vieną su kitu ir puikiausia mozaika sienas, lubas išklojo. Kiekviename kambaryje vis kitaip. Parsivežė dvi mašinas malkų ir, iš jų pasigaminęs puikiausią parketą, grindis išklojo. Įrengtuose kambariuose puikuojasi Pr. Blažio gaminti baldai. Kai kurie inkrustuoti smulkučiais medžio gabalėliais.
Smėlio gatvėje surasime Povilo Kurlavičiaus (gim. 1946 m.) sodybą. Povilas, kaip ir jo tėvas, trys broliai, sesers vyras, žentas, taip pat medžio darbų meistras. „Mes – amatininkų šeima iš prigimties”, – juokavo Povilas. Mat tėvas Juozas Kurlavičius (1904–1984 m.) buvo visų galų meistras: kalvis, račius, batsiuvys, stalius, – dirbo langus ir duris. Užaugęs be tėvo, nuo mažumės griebėsi visokio amato. Vasarą vienintelis ir pagrindinis uždarbis buvo statybos. Drauge su kitais Tauragnų meistrais statė ūkininkams namus. Žiemomis dirbo visa, kas turėjo paklausą, iš ko galėjo pragyventi. Mėgo darbą, kuriam reikėjo nemažai kruopštumo: pynė iš vytelių, išpjaustydavo arba iš mažučių medžio gabalėlių, karklo sąnarėlių gamino kryželius. Turėjo visus darbui reikiamus įrankius: darbastalį („varstotą”), oblius, pjūklus, priekalą, spaustuvus ir kt. Medines įrankių, o kitų daiktų ir metalines dalis pasidarydavo pats. Pokario metais dirbo kolūkio kalvėje.
Tėvo pėdomis pasekė ir sūnus Povilas. Nusipirko seną medinuką, pasisamdė meistrą Joną Šmatavičių (1929–2000 m.) ir šis už 400 rb surentė sienas. Namą įsirengė pats. Nusipirkęs arklį, pats pasidarė vežimą, pasisiuvo pavalkus.
Povilo broliai Juozas, Kazys, Vytas taip pat pamėgę medžio darbus. Be to, Juozas gražiai skarda apdengia stogą, Vytas įrengia centrinį šildymą.
Povilo sesers vyras Vytautas Vaišnoras (gim. 1959 m. Pilkenių kaime) – buvęs kolūkio mechanizatorius. Pastaruoju metu pasiturinčių žmonių užsakymu dirba komodas, sekcijas, prieškambario baldus. Povilas ir žentą išmokė medžio darbų. Povilas Kurlavičius moko: „Jei dirbi, dirbk sąžiningai. Medis nemyli klaidų.” Povilo žodžiais tariant, „krapštukas, greit blusas pradės kaustyt”.

Parengta pagal knygą „Tauragnai“.