Pirmoje šios publikacijos dalyje, pasiremiant istorijos šaltiniais, buvo rašyta apie Kuktiškių dvaro sodybą iki to laiko, kai ją 1930 m. nusipirko Povilas Jankauskas. Šiandien sodyboje šeimininkauja jo sūnus Vytautas su žmona Dalia. Prisimindami patirtus išgyvenimus, jie papasakojo apie dvaro sodybą keitusius įvykius ir žmones.

Kuktiškių dvaro sodyboje gimė ir augo dabartinis jos šeimininkas Vytautas Jankauskas. Kartu su žmona Dalia jis šiandien rūpinasi likusiais dvaro sodybos pastatais, vartydami senas nuotraukas su ašaromis akyse prisimena sodybos grąžinimo taip ir nesulaukusį Vytauto tėvą Povilą Jankauską.
„Tėtis gimė 1893 m. Maigių kaime (Kurklių sen., Anykščių r.). Iš viso šeimoje buvo penki broliai ir dvi seserys. Kadangi žemės turėjo nelabai daug, keturi broliai išvyko į Ameriką, jauniausias liko prie tėvų. Tačiau gimtinėje likęs vaikinas Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į rusų kariuomenę. Mirė jaunas, buvo apnuodytas dujomis, – tėčio pasakojimus prisiminė Vytautas. – Iš keturių brolių Amerikoje likimas palankesnis buvo tik Povilui. Vienas brolis žuvo anglių kasykloje per sprogimą, kitą brolį ištiko infarktas. Trečias brolis taip pat žuvo tragiškai, kaip tėtis sakydavo, įvyniojo elektros prietaisas.”
Vytautas pasakojo, kad pirmą kartą į Lietuvą tėtis grįžo tik po gero dešimtmečio, 1923 m. Pabuvęs gimtinėje išvyko vėl. Antrą kartą į namus grįžo apie 1928–29 metus. „Tėtis norėjo vėl važiuoti į Ameriką, bet sužinojo, kad anglies kasyklose, kurioje dirbo, įvyko sprogimas, taip ir pasiliko Lietuvoje. 1930 m. nusipirko šį dvarą, o nusipirkęs 1,5 metų čia dar negyveno. Iš pradžių nelabai jam čia patiko”, – tvirtino Vytautas. Vis dėlto P. Jankauskas ėmėsi tvarkyti nupirktą sodybą. Nugriovė senąjį gyvenamąjį namą ir pastatė naują, sodyboje 1933 m. surentė svirną, klojimus, tvartus. 1941 metų sausio mėnesį, būdamas 47 metų, vedė 19-os metų merginą Eleną Juodytę iš Asmalų kaimo. Šeima susilaukė dviejų vaikų – mergaitės ir berniuko.
„Kai pirko sodybą, dvaras turėjo 80 ha žemės. Tėtis turėjo ūkį, todėl visus metus dirbdavo merga, buvo bernų. Vienas bernas, Pranas Graužinis, sutiktas jau daug vėliau, dar prisiminė, kaip mane mažą nešiojo. Jis pas tėtį tarnavo berods 10 metų”, – pasakojo Vytautas. Dalia, antrindama savo vyrui, teigė, kad Jankauskams dirbę žmonės džiaugėsi buvę gerbiami ir vertinami. „Pas jį buvo gerai dirbti, nes jo šeima ir darbuotojai valgydavo prie vieno stalo. Povilas buvo kaimo žmogus, matęs ir patyręs vargo skonį, todėl gerbė ir atjautė kitus”, – tikino Dalia.
Anot Vytauto, 1940 m., kai užėjo rusai, buvo atimta dali žemių, paliko tik 30 ha. Atėjo vokiečiai – žemę atidavė atgal. Keitėsi valdžia, keitėsi ir dvaro veikla. 1949 metais P. Jankauskas savo noru įstojo į kolūkį.
Sudėtingas karo laikmetis iš šeimos pareikalavo ne vienos nemigo nakties ir nerimo dienos. „Išvengėme masinių 1948-ųjų trėmimų. Prisimenu, tėtis mus buvo išvežęs į Anykščių rajoną pas seserį. Ten prabuvome apie dvi savaites, – pasakojo Vytautas ir pridūrė, kad tuomet, kai rusai vijo vokiečius, sudegė pusė Kuktiškių miestelio. Tada sudegė dvaro sodybos tvartas, klojimas, kiti pastatai, o gyvenamasis namas per stebuklą išliko. „Tiesa, du sviediniai kliudė namo galą. Kai ėjo frontas, man buvo keturi mėnesiai. Kritusių sviedinių skeveldros nuskėlė lovelės galą. Bet tuo metu mūsų čia nebuvo. Tėtis mus buvo išvežęs link ežerų į mišką. Tikėjosi, kad ten frontas neis ir bus ramiau. Deja, ten frontas kaip tik ir ėjo. Mama su dviem mažais vaikais dvi paras išbuvo apkasuos. Vėliau visi apsistojome mamos tėviškėje”, – dalijosi šeimos istorija Vytautas.
Po karo vėl buvo atimtos žemės, dvarui buvo palikta 30 ha. Tremtinių dalios išvengti šeimai nepavyko – 1951 metais Jankauskai buvo išvežti į Rusijos gilumą. Vytautui tada buvo 7 metai. Tačiau ką tik mokyklą pradėjęs lankyti vaikas gerai įsiminė akimirkas, kaip už nugaros 6 metams buvo palikti namai. Jankauskai kartu su dar 25 to paties likimo šeimomis buvo išvežta į Janisejaus kaimą. Vytautas vardijo pavardes žmonių, su kuriais kalėjo svetimame Krasnojarsko krašte: Repšiai, Novelskis, Araminai… „Kai statė hidroelektrinę, tą vietovę užliejo vandeniu, todėl vienintelis liudininkas – atmintis ir nuotraukos”, – rodydamas fotografijas pasakojo Vytautas ir pridūrė, kad 1981 metais iš Lietuvos prokuratūros gavo raštą, kuriame buvo teigiama, kad išvežti buvo tik tėvai, o vaikai važiavo savu noru.
Kol Jankauskai bandė išgyventi tremtyje, nusavintoje sodyboje šeimininkavo atėjūnai. Dvare būta ir gyvenamųjų patalpų, ir ambulatorija, ir mokykla. Anot sodybos šeimininkų, čia gyvenusi ir dabartinė Kuktiškių seniūnijos seniūnė Gražina Bivainienė. Sovietų sąjungos laikais klojime veikė mechaninės dirbtuvės. Tuo, kad pastatai buvo naudojami, Jankauskai netgi džiaugiasi. „Jeigu viskas būtų buvę apleista, statiniai nebūtų taip gerai išlikę. Gyvenamajame name buvo atliekami remonto darbai, įvestas centrinis šildymas, vietoje rūsio įrengta katilinė. Kai kur išpjautos naujos, kai kur užtaisytos senos durys ir langai”, – teigė Dalia ir Vytautas.
Iki 1989 m. sodyba buvo valstybės nuosavybė, todėl į Lietuvą grįžusi Jankauskų šeima apsistojo Asmalų kaime, E. Jankauskienės tėviškėje, kur praleido nemažai metų – ten Vytautas lankė mokyklą, iš naujo mokėsi lietuvių kalbos, ten jis susipažino su savo žmona Dalia. „Prieš 26 metus, kai mus reabilitavo, buvo atstatytas turtas. Buvo tiksliai surašyta, kiek ir ko turėjome prieš tremtį, ir išmokėta kompensacija, grąžinti pastatai”, – tikino buvusio dvaro savininkas.
Povilas Jankauskas mirė 1980 metų kovo mėnesį. Jis jau nesulaukė dienos, kada teisėtiems šeimininkams buvo grąžintas nekilnojamasis turtas. „Tėvukas sakė: „Atėmė ne už ką. Tokia neteisybė ant svieto negali būti. Jūs tikrai atgausit namus.” Jis visada tikėjo, kad dvaras bus grąžintas, tik pats to jau nesulaukė”, – pro ašaras sunkiai rinkdama žodžius pasakojo Dalia.
Dvaro sodyba buvo grąžinta. Kadangi tuo metu joje gyveno dabartinė Kuktiškių seniūnijos seniūnė, Jankauskams buvo iškelta susigrąžinimo sąlyga – suteikti galimybę buvusiems gyventojams susirasti kitą būstą. „Tuo metu Bivainiai laukė šeimos pagausėjimo, statėsi namą, todėl pustrečių metų mums teko pagyventi kartu, tik vieni – vienam namo gale, kiti – kitam”, – pasakojo Vytautas. Į susigrąžintą dvarą gyventi, pardavę Asmaluose turėtus namus, atvyko Vytautas su mama. Dalia su dukra Aurelija ir sūnumi Kęstučiu liko gyventi Utenoje.
2002 metų sausio mėnesį Vilniuje eismo įvykio metu žuvo Vytauto mama. Tuomet Daliai teko apsispręsti – likti gyventi Utenoje ar kraustytis pas vyrą. Moteris teigia iki šiol dar neapsipratusi su ta mintimi, kad aktyvų miesto gyvenimą iškeitė į atokaus miestelio ramybę, tačiau ir čia nėra kada snūduriuoti: aplink sodybą esantys žalieji plotai, dideli namai reikalauja nuolatinės priežiūros.
Savo lėšomis Jankauskai sukūrė ypatingą dvaro aplinką atspindintį interjerą, išsaugojo paveikslus, kai kuriuos baldus, svirne įrengė kamarą, todėl į sodybą užsukantys svečiai šeimininkams skiria daug gražių žodžių.
Kuktiškių seniūnijos seniūnė G. Bivainienė dvare praleido apie 15 savo gyvenimo metų. „Pradėjusi dirbti Kuktiškių seniūnijoje, gavau butą buvusiame dvare. Ten gyvenome iki to laiko, kol buvusiems tremtiniams Jankauskams buvo grąžinta nuosavybė”, – prisiminė seniūnė. G. Bivainienė pasakojo, kad kažkada dvare buvo įkurtas medicinos punktas, gyveno punkto vedėja Bronė Rožienė, kurį laiką veikė buitinio filialas. „Kai praeina tiek daug laiko, reikia labai atsargiai dėliotis faktus, kad ko nors nesupainiočiau”, – traukdama į šviesą praeitin nugrimzdusius įvykius ir žmones sakė seniūnė. Pašnekovė pasidžiaugė, kad puikiai sutaria su dabartiniais dvaro sodybos savininkais, lengva su jais bendrauti ir bendradarbiauti.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.