Kiek šiauriau Kišūnų už Nasvės upelės driekiasi Vygėlių kaimas (Užpalių sen.). Tai kaimas, kuriame gyveno Ramunės Jankauskienės seneliai Tursai. Ir nors pašnekovei Vygėliai padovanojo šiltų atsiminimų, moteris pripažino, kad jaunystėje buvo laikotarpis, kai kaimas tapo nuobodus: draugės išsikraustė, namiškiai anksti eidavo gulti, nes diena bėgte prabėgdavo prie ūkio darbų… Ji pati paskui išvyko studijuoti į Šiaulius, atsirado naujų draugų, naujų pomėgių, tad nuo kaimo atitolo, juo labiau kad ir Kišūnų senelių (mamos tėvų) namai buvo prarasti. Ir tik vėliau atėjo noras būti kaime, paklausinėti žmonių, kurie, deja, jau išėjo. Liko tik gražių prisiminimų ir neišsamių pasakojimų.
Nagingi Tursai ir špekuliančių deficitinės prekės
„Regalai (mamos tėvai – aut. past.) buvo labai atviri. Nors ir buvę tremtiniai, bet labai šilti, linksmi, mokantys žmones pritraukti, mėgstantys bendrauti, o Tursai buvo labai uždari. Mažai pasakojo. Pasakoti pradėjo man jau paaugus. Ir tai su ašaromis akyse, matyt, skaudžiai žmones palietė tas laikas“, – sakė R. Jankauskienė.
Anot pašnekovės, prosenelis Kazys Tursa su žmona Veronika ir dviem sūnumis Pranu ir Baliu iš Vygėlių kaimo ulyčios į vienkiemį išsikėlė 1930 metais, nors žemė buvo atmatuota prieš trejus metus. Pasirinko gražią vietą prie miško. Prosenelis buvo nagingas, iš jo nagus paveldėjo ir sūnūs. Apylinkėje jie buvo žinomi dailidės, žmonės atvažiuodavo užsisakyti ratų, įvairių vežėčių, jų dalių. Dailidės buvo reikalingi ir čigonams. R. Jankauskienė iš vaikystės atsimena, kad šie klajokliai atvažiuodavo dengtais vežimais ir įsikurdavo pas Tursus netoli klojimo, po beržais. Čigonės vilkėdavo ilgus sijonus, barzdoti čigonai – baltus marškinius su taškeliais, o jų vaikai buvo „landūs, šmaikštūs ir labai norėjo bendrauti“, tačiau pašnekovės močiutė buvo „be proto religinga ir baikšti“, tad liepdavo marčiai slėpti dukrą, kad svečiai jos nepavogtų. Jai atrodė, kad čigonai pavogs ir dešras, kumpius, todėl liepdavo paslėpti ir juos. Nors močiutė ir turėjo nekokią nuomonę apie šiuos Rytų tautos atstovus (vadindavo čigones špekuliantėmis), ji mainydavo maisto produktus į čigonių atvežtus audinius, deficitines prekes (pavyzdžiui, cinamoną, vanilę).
„Kažkas ant balos pūpso…“
Tursai buvo labai nekalbūs, mažai pasakojo, ir tai, pasak R. Jankauskienės, turbūt lėmė „daug negerų dalykų, nutikusių šioje sodyboje“. Vladas Tursa su žmona buvo įtariami padedantys partizanų ryšininkams. O Tursų sodybų būta trijų: vienoje gyveno jau minėtasis Vladas, kitoje – Antanas, trečioje – Pranas su Baliu. Pagal bendrą pavardę (o gal todėl, kad visi buvo pusbroliai), norėdami susekti, ką jie žino apie ryšininkus, Tursus NKVD kviesdavosi į apklausas. „Apie penkiasdešimtus metus išsivežė apklausti mano senelį Praną Tursą. Daugiau kaip mėnesį išlaikė Rokišky. Labai daug kankino, netgi kojas degino… Bandė sužinoti, kas partizanams padeda, kas juos maitina, kas dokumentus ar knygas perduoda… Tada senelį pakankino kaip turi būt. Grįžo namo sužalotas, išgąsdintas ir mažai kalbantis. Buvo paleistas su mintimi, kad kažką sužinos ir išduos. Po kelių savaičių vėl apsilankė NKVD ir vėl išsivežė apklausai. Dar ilgą laiką laikė, tada brolis Balys važiavo lankyti. Vežė maistą, kojines, nes kojos buvo nudegintos ir jautrios. Paleido gal po kokių dviejų mėnesių. Mano tėčiui buvo penkeri metai, sausio mėnuo. Sausio mėnuo buvo pažymėtas labai negeru dalyku. Tėtį vaikystėje mama įpareigodavo surinkti kiaušinius iš tvarto. „Sako, einu į tvartą (už tvarto buvo didžiulė bala – aut. past.) – žiūriu, baloje eketė prakirsta ir drabužiai guli. Nubėgau, kaip vaikas, pasižiūrėti, kas ten. Lyg ir audinys pūpso. Kaip vaikas, sako, išsigandau, parlėkiau pas mamą: „Mamyt, ten kažkas ant balos pūpso.“ Ir ką, nueina ir randa senelį nusiskandinusį. Įtarė, kad nenorėjo nei ryšininkų išduot, nei kad vėl būtų kankinamas NKVD. Tiesiog pats išėjo iš gyvenimo sausio 16-ą penkiasdešimtais metais“, – pasakojo R. Jankauskienė. Anot jos, tik vėliau paaiškėjo, kad V. Tursa turėjo kažkokių ryšių su partizanais, slapstėsi pas kaimynus Kazlauskus. Prano brolis irgi buvo kvočiamas, tačiau kažkaip praslydo.
Atstojęs senelį
Po tragiškos Prano mirties jo žmona klaupėsi prieš dieverį Balį ant kelių, kad šis nevestų, nes dvi šeimininkės namie gali nesutilpti ir jai gali tekti su vaiku kažkur pasidėti. „Ir dėdulis pasiaukojo: ir užaugino tėtį, ir į mokslus išleido… Turėjo du ūkius: savo ir močiutės. Tais laikais tai buvo labai gerai, dvi karves turėjo ir du prieauglius, ir kiaulių daugiau. Kieme buvo senas klojimas – jį dailidėms pastatyti leido kolūkio valdžia. Pastatė kolūkiui klojimą, bet viename gale šienas buvo kolūkio, kitame – mūsų. Aišku, sunku gyvulius buvo iššert, ypač prie Stalino, nes viską valdžia pasiimdavo.“
Senelio brolis Balys, kurio pašnekovė kitaip nevadino, tik dėduliu, ir kuris jai atstojo senelį, R. Jankauskienės teigimu, buvo labai mielas ir šiltas žmogus. Ji su ašaromis akyse prisiminė, kaip jis ją ir už rankos vedžiojo, ir ant prėslo daug kartų užnešdavo nučiuožti, ir mokė švilpynes iš alksnio susisukti, ir slides padarė, turėjo mergaitė ir mažą grėbliuką šienui grėbti. O kartą jai labai parūpo su dėduliu nuvežti pieną į pieninę. Vaikui taip magėjo pamatyti, kur tą pieną išpila, kokia ten teta surenka, kad jos neišgąsdino ir labai ankstyvas kėlimasis. Močiutė dar bandė atkalbėti Balį, bet šiam Ramunytės noras buvo šventas. Jei pasitaikydavo prastesni orai, dėdulis jausdavo pareigą atvažiuoti pašnekovės paimti nuo Kustų kaime stovėjusios kolūkio kuro bačkos – mergaitę reikėdavo pavežioti. Ypač būdavo linksma žiemą: „Žiemą kaip smagu būdavo! Sniegas tik kyla iš po arklio kanopų ir tave taško! Koks jausmas! Būdavo, įsodina kaip kokį kuodą, apkloja kailiais, skrandom ir veža. Žiemą dar arklius nori išvaikyti, kad nestovėtų tvarte, kad nebūtų dieglių, tai pakinko ir mane veža, veža, veža…“ Pasak R. Jankauskienės, meilė arkliams išliko iki šių dienų iš tų šiltų vaikystės prisiminimų.
Beje, dėdulis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Nors Vytauto pulkas buvo priskirtas kaip ir Utenai, bet tuo metu dislokuotas Ukmergėje. Buvęs kariūnas apie kariuomenę atsiliepė labai gražiai: kultūringi vadai, pagarbus požiūris į kariūnus… Šie buvo pasitempę, tvarkingomis uniformomis, visada nuvalytais batais.
Ruginės pripampę „svečiai“
R. Jankauskienė pasakojo, kad kartą iš miško atėjo skrebai. Dėduliui liepė duoti degtinės, pašnekovės močiutei nešti lašinius, kepti kiaušinienę. Prisigėrė, bet buvo maža, liepė dar duoti, o kai šeimininkai pasakė, kad nebeturi, įrėmė į smilkinį šautuvą – einam, sako, parodysiu, kur yra. Pasirodo, nuo Kišūnų kaimo kalno jie stebėjo ir matė, kaip dėdulis, išsivaręs naminės, vieną statinaitę paslėpė rugiuose. Nusivarė vyrą į javus, liepė parnešti degtinę ir visą ją sutvarkė. Su šautuvu vejojo šeimininkus po kiemą. Močiutė pasakojo meldusis, kad tik neiššaudytų, kad tik kažkaip išgyventų, nes neseniai Poškonių kaime šokių metu buvo iššaudyta daug žmonių.
Galų gale „svečiai“ susiruošė namo, liepė kinkyti arklį ir vežti į Užpalius. Vos vežimas iš kiemo išdardėjo, nuo Aukštuolės miško močiutė pamatė ateinant kitus. Visai nedaug trūko, kad įvyktų priešiškų pusių susidūrimas, kuris Tursams greičiausiai būtų baigęsis labai liūdnai.
Tais laikais žmonės daug ką slėpė, nes kada sulauksi neprašytų svečių, niekada negalėjai žinoti. Kartą Tursai net kiaulę užkimštu snukiu varėsi į miškelį pjauti, slėpė kraujo pėdsakus.
