Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo… Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei”. Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta.”

Darbšti šeima

A. Žemaitienė, paklausta, kada pradėjo piešti, pravėrė tėviškės duris. Tiesa, tik prisiminimuose. Bet tai nesutrukdė iš naujo pasivaikščioti vaikystėje likusiais takais, prisiminti brangius žmones. „Užaugau Šikšnių kaime (Daugailių sen.). Mūsų buvo penki – du broliai, kurie jau išėjo anapilin, ir trys seserys, – pradėjo pasakojimą dailininkė. – Tėtis buvo „gramatnas“ žmogus. Keturias klases baigė Gačinoje (Sankt Peterburgo sritis, Rusija), kur tuo metu gyveno visa šeima. Grįžęs į Lietuvą dar keturis skyrius baigė gimnazijoje.“ A. Žemaitienė pasakojo, kad tėtis buvo kirpėjas, pramokęs siūti iš kailių siūdavo liemenes, „vailokus“, kelnes. Dailininkė prisiminė, kokia kūrybinga ir darbšti buvo mama. „Šiandien sodų iš šiaudų gaminimas, audimas vadinamas tautodaile. Tais laikais tikriausiai kiekviena moteris mokėjo tai daryti. Tam tikra prasme jos visos buvo tautodailininkės. Taip pat ir mano mama, – neabejojo A. Žemaitienė. – Dar ir šiandien turiu jos austų lovatiesių.“

Kelias į mokyklą

„Utenos dienos“ pašnekovė neslėpė, kad jų šeima gyveno vargingai. Tėtis turėjo negalią, todėl daug darbų padėdavo atlikti vaikai. „Pradinę mokyklą baigiau Šikšniuose. Tėvai buvo nusprendę į penktą klasę manęs nebeleisti – nebuvo iš ko. Prisimenu, kaip vieną ankstyvą rugsėjo mėnesio rytą išėjau pjauti žolės, seradėle vadinamos. Ją pjauti lengviau, kol dar rasota. Pro šalį ėjusi kaimynė labai nusistebėjo, kad aš ne mokykloje. Paklausė, kodėl? Aš apsiverkiau…“ – reikšmingus įvykius prisiminė A. Žemaitienė. Tapytoja pasakojo, kad tada kaimynė nuskubėjo pas mamą: „Poviliene, kodėl gi neleidžiat į mokyklą, šitaip mergiotė gražiai piešia. Kaip jūs žlugdote? Leiskit mokyklon iš paskutinių.“ Praėjus savaitei kitai, ta maža darbšti mergaitė jau žingsniavo į Sudeikių septynmetę mokyklą. 

Gera mokinė

Polinkį piešti A. Žemaitienė pajuto ankstyvoje vaikystėje. „Prisimenu, tėvai eidavo miegoti, o aš, užlipusi ant krosnies, įjungdavau mažą lemputę, vadinamą „kapcilka“, ir kopijuodavau iš savo mylimos knygutės „Du gaideliai“. Nepajusdavau, kaip atslinkdavo vidurnaktis“, – atviravo tapytoja. Moteris prisipažino, kad per dailės pamokas ji piešdavo gražiausiai iš visų vaikų. 

Ne ką mažiau A. Žemaitienei mokykloje sekėsi ir matematika. Ją dėstė mokytojas Stanislovas Karalius. „Būdavo, išaiškina naują temą, tada pakviečia mane, kad viską iš naujo pakartočiau. Aš pakartoju. Jis parašo geriausią pažymį. Kiauras penketas buvo“, – tvirtino A. Žemaitienė, tada dar nežinojusi, kad jos gyvenime nė vienas iš šių abiejų dalykų neužleis vienas kitam vietos, bus svarbūs abu.
Po Sudeikių septynmetės mokyklos A. Žemaitienė mokėsi Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje.

Darbinė veikla

Baigusi mokyklą, A. Žemaitienė pabandė įstoti į Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), tačiau nesėkmingai. „Buvo stojamasis egzaminas. Reikėjo nupiešti Šv. Onos bažnyčios bokštus, sraigtinius laiptus. Vėliau pasodino kažkokią seną moterį. Žmonių gyvenime nebuvau piešusi, niekur nesimokiau, buvau savamokslė. Tikriausiai tai ir pakišo koją“, – svarstė pašnekovė. Tapytoja prisipažino, kad šia nesėkme mama labai džiaugėsi, nes namuose reikėjo darbo rankų – abiejų tėvų sveikata prastėjo, vyresnis brolis ketverius metus tarnavo armijoje, kitą brolį augino dėdė, seserys buvo jaunesnės. A. Žemaitienė ne tik perėmė didelę namų ruošos darbų dalį, bet ir pradėjo dirbti kolūkyje. „Viena supjaudavau visą šieną. Tik nemokėjau dalgio galąsti, todėl nemenkai įsipjoviau pirštą. Tai, būdavo, aš pjaunu, o tėtis galanda“, – rodydama po skausmingo įvykio likusį randą pasakojo tapytoja.

Padirbėjusi kolūkyje, A. Žemaitienė įsidarbino bibliotekoje. Kurį laiką buvo Daugailių apylinkės pirmininkės pavaduotoja. Persikėlusi gyventi į Uteną, moteris įsidarbino ligoninėje. Iš pradžių kasininke, vėliau vyr. buhalterės pavaduotoja. Vilniaus mokymo kombinate įgijo biudžetinių įstaigų vyriausiojo buhalterio kvalifikaciją. Netrukus A. Žemaitienę pakvietė dirbti į mėsos kombinatą.
„Kombinato direktorius paskatino mane mokytis, juk buvau tik su viduriniu išsilavinimu“, – teigė pašnekovė. Būdama stropi neakivaizdžiai raudonu diplomu baigė Kauno maisto pramonės technikumą (dabar – Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras). Po kurio laiko, niekam nesakydama, kad nesėkmės atveju nepatirtų gėdos, A. Žemaitienė pabandė įstoti į Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą (dabar – Vilniaus universitetas). Bandymas pavyko. Moteris studijavo ekonominę kibernetiką ir finansus.

Įdarbintas teptukas

Atradusi gebėjimą piešti, A. Žemaitienė niekada jo neapleido. Žmonėms patiko jos darbai, todėl mergina ėmė uždirbti. „Buvo madingi takeliai, laikraštinės, „etažerkos“. Pripiešiu ant drobės, „karbatkytėm“ apsiuvu… Imdavau po kelis rublius“, – atviravo pašnekovė. Prasimaniusi pinigų, A. Žemaitienė nusipirko „basanoškes“, vėliau kitas. Pradėjusi dirbti kolūkyje, A. Žemaitienė sulaukdavo nemažai užsakymų ne tik iš savo, bet ir iš kitų kolūkių. „Kolūkyje kokia nors proga reikėdavo puošti mašinas. Per visą priekį. Buvau pradėjusi piešti Leniną. Paskui uždraudė. Pasakė, kad šį žmogų turi piešti tik profesionalas“, – prisiminė dailininkė. Paklausa buvo tokia didelė, kad A. Žemaitienei tekdavo vakaroti, jog viską suspėtų. Taip po truputį prie algos prisidurdama dailininkė susitaupė 8 500 rublių. Už šiuos pinigus moteris su broliu nuvažiavo į Sankt Peterburgą ir nusipirko pirmą automobilį.

Dominuoja peizažai

Daugiausia A. Žemaitienė tapo peizažus. Paveiksluose dominuoja gamta, kurios pasaulį kartkartėmis paįvairina žmogaus kūriniai – vienišos tėviškių trobelės, šuliniai, tiltai… „Dabar labai madinga tapyti tėviškę. Nemažai užsakovų nori ne tik atmintyje, bet ir paveiksle išsaugoti tėvų namų vaizdinį“, – tikino pašnekovė. Daugelyje paveikslų matyti vandens telkinys, bet tai natūralu, juk tapytoja, kaip pati sakė, užaugo prie gražaus Alaušo ežero.
Nepaisant to, kad peizažai yra dailininkės arkliukas, A. Žemaitienės namuose, kurių sienas puošia įvairių dydžių paveikslai, galima rasti ir kitokių darbų: su paukščiais, gyvūnais, natiurmortų… „Labai mėgstu gėles, akmenis… Žiūrėdama į gėlynų grožį, negaliu atsispirti pagundai nutapyti margaspalvius žiedus“, – šypsojosi A. Žemaitienė.

Patinka dovanoti

Paklausta, kur galima įsigyti paveikslų, dailininkė neslėpė: „Daug kur: mugėse, parodose, asmeniškai pas mane. Esu pridalijusi daugybę vizitinių kortelių. Tačiau šiuo metu pardavimai labai sumažėję, – atviravo pašnekovė. – Manau, kad Utenoje jau nemažai kas turi mano darbų. Vieni nusiperka, kitiems padovanoju.“ Dailininkė prisipažino, kad anksčiau vengė dovanoti savo paveikslus – kuklinosi. Dabar tai daro labai dažnai, todėl jos darbai, padovanoti ar nupirkti, iškeliavo į namus, įstaigas ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Italijoje, Norvegijoje, Anglijoje, JAV ir kitose šalyse.