Negalią turintiems ir socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms iššūkių netrūksta ir kasdieniame gyvenime. Tačiau šviesiąją gyvenimo pusę pasistengę jiems parodyti ir pozityvią kasdienybę kartu sukurti savanoriai pedagogai yra įsitikinę, jog pasitelkus kūrybą galima pasiekti puikių rezultatų.
Prasminga misija
Nuo 2019 m. rugsėjo iki 2020 m. kovo Utenos kraštotyros muziejuje buvo vykdomas kūrybinis projektas „Šviesioji gyvenimo pusė“, skirtas socialinę atskirtį patiriantiems bei negalią turintiems žmonėms ir jų šeimos nariams suteikti daugiau pozityvių akimirkų, pasitelkiant įvairius kūrybinius užsiėmimus didinti jų užimtumą.
Kaip pasakojo Tradicinių amatų centro „Svirnas“ vadovė Dalia Urbonienė, tai yra tęstinis socialinės jautros projektas, kuris sutelkia veikti neįgaliuosius ir kūrybinio sektoriaus atstovus, visą Utenos miesto bendruomenę, siekiant sukurti sąlygas dalyvių saviraiškai ir kūrybiškumui ugdyti.
„Daugiau nei 100 dalyvių buvo pakviesti į kūrybines–terapines dirbtuves Utenos kraštotyros muziejuje „Amatų klubas“. Kartais gali atrodyti, kad muziejus visiškai netinka tokioms veikloms įgyvendinti, bet šis muziejus turi daug padalinių, kurie funkcionuoja skirtingose srityse.
Viso turėjome devynias kūrybines dirbtuves, kuriose ištisas valandas dirbo kilnią misiją turėję savanoriai pedagogai ir mūsų centro amatininkai. Kadangi iš pradžių reikėjo juos paruošti šiam darbui, pirmiausiai buvo organizuojami jiems skirti mokymai, kuriuose buvo supažindinama su šio darbo specifika“, – pasakojo D. Urbonienė.
Pašnekovė sakė, kad kai kurie centro pedagogai dėl jautrumo ar darbo su neįgaliaisiais patirties stokos pabijojo prisidėti, tačiau tapusieji savanoriais paneigė visas stigmas. Kaip prisimena pati D. Urbonienė, daugelis projekto dalyvių buvo jauni žmonės iš netoliese esančio Utenos specialiojo ugdymo ir užimtumo centro, todėl pedagogai turėjo išmanyti ir bendravimo taisykles bei žinoti, kaip tinkamai pateikti informaciją.
Nuo keramikos iki medžio raižinių
Utenos kraštotyros muziejuje visi projekto dalyviai galėjo pasirinkti norimus užsiėmimus iš siūlomų keramikos, žolininkystės, drobinių maišelių siuvimo, medžio raižymo, tradicinės liaudies grafikos, audimo, karpinių, vilnos vėlimo ir kt. programų, kurios buvo palengvintos ir pritaikytos konkretų amatą norintiems pažinti dalyviams.
„Man labiausiai įsiminė tai, su kokia meile Lietuvai jie puošė savo darbus. Visi dalyviai labai geranoriškai ir kūrybiškai dalyvavo užsiėmimuose, o kai keramikos užsiėmimų metu reikėjo glazūruoti ir piešti ant puodelių, bene visi juos puošė Lietuvos trispalvės spalvomis, dekoravo širdelėmis ir taip išreiškė savo meilę tėvynei.
Tiesą sakant, dar prieš prasidedant šiam projektui turėjome tikslą dalyviams suteikti pozityvių išgyvenimų, prablaškyti, suteikti galimybę susipažinti su amatais, įvairiomis veiklomis. Ir nors viską buvo pristabdęs karantinas, nes kaip tik tuo metu prasidėjo visą pasaulį sustabdžiusi koranoviruso pandemija, šį tikslą pavyko įgyvendinti net ir prisitaikius prie visų sąlygų. Dar ir dabar projekto dalyviai klausia, kada ir vėl vyks užsiėmimai, dalinasi savo įspūdžiais“, – jautrią akimirką prisiminė pašnekovė.
„Geras žodis gali labai daug“
Keramikos užsiėmimus vedusi pedagogė Ramunė Pranckevičiūtė su šypsena prisimena prieš kiek daugiau nei metus vykusį projektą. Profesionalė sako, kad nesvarbu, ar žmogus su negalia, ar ne, vos tik įžengus į pirmąją keramikos pamoką nedrąsu būna visiems.
„Tai natūralu, nes iš pradžių ateina to niekada nedarę ar tik kartą tokiame užsiėmime buvę žmonės, todėl visi yra nedrąsūs, kuklūs, sako, kad nepavyks, bet tereikia šiek tiek paskatinti, parodyti, o tuomet viskas einasi puikiai“, – patirtimi dalijosi pedagogė.
Per visą šį laiką jie susipažino su skirtingomis technikomis, įvairiais lipdymo būdais, palietė plačią pažintinę kelionę po keramikos pasaulį ir pasigamino gražių darbų atminčiai. R. Pranckevičiūtė sako, kad projekto dalyvių darbai stebino kūrybiškumu ir stiliumi, o kai kuriuos savo mokinius ji drąsino neapleisti šios srities ir ateityje galbūt net dirbti joje.
„Darbai buvo tikrai gražūs ir pastebėjau, kad ugdydami šiuos įgūdžius kai kurie dalyviai tikrai galėtų ir dirbti keramikos srityje, nes turi ir skonį, ir tam reikalingą jausmą“, – kalbėjo ji.
Prakalbus apie emocinę šių užsiėmimų ir darbo su neįgaliais žmonėmis pusę R. Pranckevičiūtė susimąstė. Anot jos, visų gyvenime pasitaiko tamsesnių periodų, o turint negalią iššūkių gali būti ir kur kas daugiau, todėl simboliškas projekto pavadinimas „Šviesioji gyvenimo pusė“ tapo tikru paskatinimu visiems pamatyti pozityvius dalykus kasdienybėje ir įvertinti šviesias gyvenimo akimirkas.
„Tai kur kas daugiau nei tik užsiėmimai. Visų susitikimų metu dalyviai ateidavo anksčiau, kartu gerdavo arbatą, dalindavosi įspūdžiais ir kalbėdavosi apie pozityvius dalykus. Šie susitikimai buvo labai laukiami. Tai buvo bendra kūryba, kuri skatino dalintis ir galvoti pozityviau.
Mačiau žmonės, kuriems iš tiesų trūksta to palaikymo, gero žodžio, buvimo kartu. Norėčiau ir visiems priminti, kad turėtume būti empatiškesni vieni kitiems. Ypač dabar, kai socialinis atstumas turi būti palaikomas dėl pandemijos. Tačiau parodyti dėmesį sutiktam, pasakyti gerą žodį yra svarbu. Geras žodis gali labai daug. Tai turi daug didesnę galią nei daugelis mūsų įsivaizduojame“, – samprotavo keramikos pedagogė.
Projektas finansuotas pagal ES fondų investicijų veiksmų programą, kurios tikslas – paskatinti piliečius būti aktyvius, savo miestuose kurti iniciatyvas ir taip mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje. Daugiau apie galimybes inicijuoti projektus savo mieste ar bendruomenėje www.miestobendruomene.lt.
