„Kada grįši?” – atsisveikindami su vilniečiu Gintaru Gesevičiumi jau kurį laiką sako Kirdeikių apylinkių gyventojai, taip pripažindami neginčijamą dailininko priklausymą jų bendruomenei. „Juk svetimiems taip niekas nesako”, – šypsojosi Kaišiadorių rajone gimęs menininkas, ir Utenoje nesijaučiantis priklydėliu. Spalio 23-ią mūsų Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta jo tapybos darbų paroda – jau antroji personalinė (ir trečioji apskritai) ekspozicija Utenoje.

Dailininkas universalas

Ką tik 63-iąjį gimtadienį paminėjęs menininkas tuomečiame Dailės institute (dabar – Dailės akademija) studijavo grafiką, reiškėsi kaip talentingas plakatistas, 1992 m. Baltijos plakatų parodoje įvertintas Didžiuoju prizu, iliustravo knygas (Sigito Gedos, Selemono Paltanavičiaus), dirbo kine su pačiu kino grandu režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi, kūrė teatrui, o pastaruoju metu, pasiilgęs spalvų, nėrė į tapybą, kur netruko rasti jo kūrybinei prigimčiai artimą sritį, išgryninti raiškos priemones ir pelnyti pripažinimą bei žiūrovų dėmesį. Žmogiškųjų simpatijų menininkui pridėjo aktyvi jo pozicija po Labanoro bažnyčios gaisro, kai jis kartu su kitais neabejingais menininkais įsitraukė į aukų rinkimo vajų. Jų parodos, neaplenkiant ir Utenos, lankė aplink Labanorą esančius miestus ir miestelius, siūlydamos įsigyti menininkų darbų, o pinigai kapsėjo į bažnyčios atstatymo darbų sąskaitą.

Ir parodos atidaryme toks pat

Savo visapusiškumą ir universalumą dailininkas atskleidė (kartu ir įrodė) ir per parodos atidarymą UKC dailės galerijoje. Menininkas, darbų autorius buvo ir vedėju, be to, demonstruoto filmo „Ši diena – geriausia gyvenime”, prisodrinto jūros bangų mūšos, žuvėdrų klyksmo, miško tylos, paukščių čiulbesio, griaustinio trankymosi ir lietaus stichijos, herojus, filmo tylos intarpus nuspalvinęs gitaros brazginimu ir atliekamomis dainomis. Filmukui pasibaigus ir pasigirdus susirinkusiųjų plojimams, dailininkas nušvito plačia šypsena ir sąmojumi: „Pirmą kartą man parodos atidaryme ploja.”
„Kodėl ši diena geriausia gyvenime?” – klausė be įprastinio vedėjos darbo tą popietę likusi UKC dailės galerijos koordinatorė Falmira Sinicienė. „Mano gyvenimas yra nuostabus. Kiekviena diena yra geriausia. Dėkoju už kasdieninę duoną, kuri yra ne tik duona… Aš žinau ir atsakau tik už šią dieną. Kas buvo, tas jau buvo. Praeities nebepakeisi”, – atsakė dailininkas, atskleidęs ir savo jaunystės meto kredo, kad „geriausia gynyba yra puolimas”. Tačiau dabar jis prisipažino į gyvenimą žvelgiąs jau kitaip. „Patinka matyti vieną kitą šiukšlę, o ne gyventi ir jaustis kaip šiukšlyne.”

Bažnyčios gaisras – smūgis ir pamoka

Prisimindamas Labanoro bažnyčios gaisrą, menininkas neslėpė, kad „asmeniškai tai buvo toks smūgis…” Tačiau jis prisipažino po šios nelaimės daug ką supratęs ir priėmęs kaip unikalią gyvenimo pamoką. „Dėl Labanoro bažnyčios mes ne prašėme pinigų, o siūlėme ir davėme paveikslus”, – asmeniška patirtimi dalijosi dailininkas, prisiminęs ir bažnyčioje gautą pamoką, kai jam per vienas mišias buvo patikėta pereiti per tikinčiuosius su aukų lėkštute. G. Gesevičius prisipažino tuo metu išgyvenęs tikrą jausmų sumaištį. „Tik atiduodami gauname. Nėra taip svarbu, kad suprastų mane, svarbiau, kad aš suprasčiau kitus. Svarbūs yra nuolankumas ir atsakomybė”, – krikščioniška išmintimi per parodos atidarymą dalijosi menininkas.

Ant galerijos sienų – marga spalvų, vaizdų ir nuotaikų paletė

Personalinės G. Gesevičiaus parodos Utenoje eksponatai tarsi griauna turimus stereotipus apie šio dailininko kūrybą, kurią meno kritikai, dailės tyrinėtojai spraudžia į siauresnius rėmus, pabrėždami dailininko kūrybos metaforiškumą, jos sąsajas su Rytų ir Vakarų kultūromis bei iš to išplaukiančius simbolius, praeities epochų kultūros įvaizdžius bei akivaizdžią vieno žymiausių lietuvių dailininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos įtaką… Ginčytis su jais nėra jokios prasmės, tačiau Utenoje eksponuojami darbai yra kur kas įvairesni, nei dažniausiai internetinėje erdvėje ar parodų kataloguose pateikiami visa tai labiausiai ir iliustruojantys šio savito ir ryškaus dailininko darbai su praėjusių kultūrų vaizdiniais: kolonomis, kriauklėmis ir t. t., tarsi G. Gesevičiaus kūryba tuo ir apsiriboja.
Ant UKC dailės galerijos sienų žiūrovai turi į ką paganyti akis ir kuo pamaitinti profesionalaus ir iškalbingo meno besiilginčias sielas. G. Gesevičiaus paveiksluose yra kažko ir iš jam klijuojamo M. K. Čiurlionio, yra grynai geceviškų siurrealistiškų darbų, kaip yra ir jau minėtų laisvesnių meninių improvizacijų ar ieškojimų. O žiūrovų susitikimo su šiuo savitu menininku dieną reikėtų nepamiršti, kad toji diena – geriausia G. Gesevičiaus gyvenime…

Vytauto Ridiko nuotr.