Prieš šv. Velykas Dusetų dailės galerijoje atidaryta fotografo Valentino Juraičio paroda. Kelių autorinių fotoalbumų, tarp jų – „Plikomis akimis”, „Senoji Marijampolė fotografijose”, „Karaliaučiaus kraštas”, autorius V. Juraitis šiuo metu pasinėręs į Aukštaitijos etnografinio paveldo tematiką, taigi ši paroda – apie Aukštaitijos kaimą. Pasak fotografo, buvo aplankyta daugybė Rytų Aukštaitijos sodybų, kaimų, vienkiemių, sukurta keli šimtai fotografijų. Išskirtinis dalykas tas, kad šeimininkai fotografą V. Juraitį ne tik pakviesdavo į pastatų vidų, bet ir leido nufotografuoti interjerus su šeimininkais. Tai padėjo sukurti autentišką pasakojimą apie Aukštaitijos kaimų gyvenseną, o ilgą išliekamąją vertę turintys vaizdai greitu laiku suguls į albumą.
Autorius su „Utenos diena” pasidalijo mintimis apie pasirinktas temas ir įspūdžius lankantis Rytų Aukštaitijos namuose.

Gyvenate Vilniuje, tačiau dažnai Jus galima matyti Rytų Aukštaitijoje. Kodėl šįkart sudomino būtent etnografiniai, sakyčiau, architektūriniai dalykai?

Kraštovaizdis yra Lietuvos įvaizdžio dalis, kiekvienas tą įvaizdį supranta skirtingai, vieniems reikia fasadinio reklaminio blizgesio, kitiems etnografinio dokumentalumo. Mane domino realistinė aplinka, žmogus ir vieta, kur jis gyvena.
Galbūt pritarimą bei paramą šiam projektui gavau ir todėl, kad šiandien, pučiant globalizacijos vėjams, ryškėja ypač pavojingos tendencijos naudojant naujas statybines medžiagas ir statybos metodus industrializuoti, taip pat naikinti unikalų Lietuvos etnografinį kaimą.
Sunku papūsti prieš vėją, tarptautinių korporacijų brukamą produkciją. O sunaikinti turizmo traukos objektus – senąsias sodybas – ir nususinti savitą Aukštaitijos ir ne tik šio regiono kraštovaizdį labai lengva.
Fiksavau audėjų, kalvių, bitininkų ir kitų amatų specifiką ir sąlygas. Įrankiai, maisto gaminimo (pvz.: duonos kepimo, žuvų rūkymo) procesas ir t. t. Jų sukurti ir naudojami buities, meno dirbiniai puošia ne vieną erdvę ar kiemą, bet neretai atsitinka, kad išsibarsto po Lietuvą, iškeliauja į užsienį.

Kuo Jums patraukli aukštaitiška sodyba, kuo skiriasi nuo kitų regionų, pvz., nuo suvalkietiškos „stubos”, kurioje pats gimei, ar lietuvininkų būsto?

Aukštaitiškas gyvenamasis namas ypač kompaktiškas. Ignalinos rajone kiek aukštesnis, neprigludęs prie žemės. Langai didesni, jauku, sausa ir patogu gyventi. Man gražūs atviri lubų balkiai, vožtinės lubos ir plačiabrylės senoviškos grindys, gerokai sveikesnės už parketlentes iš plastiko. Tai sveika aplinka, kuri buvo puoselėjama ir tobulinama ištisus dešimtmečius.
Ypač gražiai tvarko savo sodybų vidų rajono tautodailininkai, sukuria jaukų aukštaitišką stilių. Tokį jaukumą ir etnografiškumą reikėtų skleisti, propaguoti reklamos kanalais ir įvairių leidinių formomis. Jei amerikiečiai propaguoja vesternus, tai mums nederėtų atsilikti, turėtume saugoti savąjį „easterno” aukštaitišką stilių ir nepasiduoti skandinaviškų, nebrangių „ikejiškų” baldų pagundai.
Prieš keletą metų esu fotografavęs Gurbšilio apylinkių žmonės Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, ir jų aplinką, ten daugiau dėmesio kreipiau į socialinę žmonių būseną, provincijos nuotaikas dviejų amžių ir santvarkų keitimosi laike. Ta paroda nukeliavo į Čikagą, ją aplankė įvairių bangų emigrantai. Tikrų suvalkietiškų dviejų galų sodybų nedaug beliko.
Kaliningrado srityje išlikę Mažosios Lietuvos lietuvininkų namai yra mūriniai, dengti čerpėmis. Lyginant juos su Rytų Aukštaitijos, būtina prisiminti istoriją. Ten baudžiava buvo panaikinta 60 metų anksčiau, kur gyveno laisvesni žmonės, pavaldūs tik karaliui, o ne vietinio kaimo ponui. Todėl ir namai kitokie. Ne šiaudiniais stogais, kur viename namo gale būstas, o kitame tvartas.

Kas konkrečiai vertingo, Jūsų akimis, yra Aukštaitijoje?

Man labai patinka aukštaitiška krosnis. Tai – namo širdis. Kiek aplankiau namų, jos visos vienodos, tarsi to paties meistro mūrytos, baltai kalkėmis nušvarintos. Šildo visus kambarius. Krosnyje erdvi viryklė su pirmaskyle, antraskyle. Orkaitė, krosnis duonai. Tai tikras kombainas.
Netoliaregiški tie namų savininkai, kurie krosnis griauna ir įveda centrinį šildymą. Atsisako malkų, pelenų ekologinei daržininkystei. Kai nugriaus, gailėsis.
Nuostabios pirtys, prigludusios ežero pakrantėje. Kluonai su nuožulniais stogais.
Turime vienintelį šalyje Vidiškių dvarą, kur yra atkuriamas ir rūmų vidus su tikėtina ano amžiaus aplinka: baldais, paveikslais, kilimais. Kituose dvaruose kol kas atkuriama pastatų sienos, kontūrai. Džiugu, kad toks kultūros centras yra Lietuvoje.
Taigi šį paveldą svarbu ne tik saugoti bei panaudoti šalies įvaizdžiui kurti, bet ir dokumentuoti fotografijose jų atstatymą ir atgimimą.

Kalbėjosi Aldona RAMANAUSKIENĖ

V. Ridiko video ir nuotr.

{youtube}ShQmF0fmSUA&feature{/youtube}