„Aš nuo jaunystės turėjau meninių gabumų, gerai piešiau, o mano kaimynė buvo tautodailininkė, ji siuvinėjo paveikslus. Man tai pasirodė retas, įdomus užsiėmimas, todėl pradėjau iš jos mokytis, kelerius metus užtrukau, bet išmokau. Dabar jau 7–8 metai, kai pati siuvinėju, savo namus puošiu, tautodailininkų parodose dalyvauju. Panašu, kad Lietuvoje tokių paveikslų niekas daugiau ir nedaro”, – pasakoja Vaidutė Stankevičienė iš Biržų rajono Parovėjos kaimo, šiemet pelniusi žurnalo „Veidas” ir Žemės ūkio rūmų Metų ūkininko titulą.
Vaidutė pripažįsta, kad dabartinis jų šeimos pienininkystės ūkis, didelis ir modernus, yra abiejų su vyru Vytautu darbo ir kūrybos rezultatas. „Taip jau susiklostė, kad aš tapau ūkio veidu, tačiau mes abu kūrėme ūkį nuo pat jaunystės, kai tik sukūrėme šeimą. Ūkininkauti pradėjome 1998 metais, kai mano tėvai padovanojo 10 ha žemės. Visi trys vaikai buvo maži, technikos neturėjome, viską teko daryti rankomis, sunku buvo”, – prisimena Vaidutė.
Agronomė iš Biržų rajono ir zootechnikas iš Panevėžio rajono susipažino kelionėje į Altajų, kur važiavo rinkti bičių nuodų. Ši kelionė buvo lemtinga, suvedė juos į šeimą, o abiejų profesijos itin pravertė bendrame žemės ūkio versle.
Pienininkystės ūkis prasidėjo nuo devynių sveikų, gražių Lietuvos juodmargių telyčaičių, išsinuomotų iš Biržų akcinės pieno bendrovės. Jai ir pieną tiekė kurį laiką. Kai bendrovė bankrutavo, pieną jauna šeima pradėjo tiekti Rokiškio sūriui. Šis ir paskatino Stankevičius imtis ekologiškos pienininkystės. Tai buvo nauja, įdomu, dar Lietuva nė Europos Sąjungoje tuomet nebuvo, nė paramos ekologinei žemdirbystei neteikė, bet jauna šeima ryžosi šiam žingsniui ir taip ūkininkavo iki pat praėjusių metų, kai vėl grįžo prie tradicinės pienininkystės. Taip atsitiko todėl, kad reikėjo apsispręsti, ar turėti daugiau gyvulių, ar ūkininkauti ekologiškai, bet su mažiau gyvulių, mat ekologiškai ūkininkaujant vienam gyvuliui reikia turėti daugiau ganyklų. Šeimininkai apsisprendė laikyti daugiau gyvulių ir grįžo prie tradicinio ūkininkavimo. Dabar ūkyje laikomi 800 gyvulių, iš jų – 440 melžiamos karvės. Tai Lietuvos juodmargės, žalosios, o 50 melžiamų karvių yra džersių veislės. Kaip pasakoja Vaidutė, tai nedidelės karvės, kurios duoda kiek mažiau pieno, tačiau jis yra labai riebus ir baltymingas, savito skonio, todėl kai sugalvojama pasigaminti ypatingo sūrio, jis gaminamas būtent iš šių karvių pieno. Apskritai ūkio karvės yra produktyvios, jos duoda po 8 t pieno, kasdien parduodama po 10 t pieno ir žiemą, ir vasarą. Pieną Stankevičiai parduoda austrų-šveicarų firmai UAB „Hochdorf Baltic Milk”, kuri šiuo metu Lietuvoje moka už pieną geriausią kainą. „Ir mums už pieną moka nedaug, bet daugiausiai Lietuvoje”, – pastebi Vaidutė. Tai nedidelė įmonė, per dieną superkanti po 200 t per dieną labai kokybiško pieno, jų reikalavimus atitinka ne visi pieno gamintojai. Iš šios įmonės supirkto pieno gaminamas garsusis „Milka” šokoladas.
Ūkyje dirbama apie 800 ha žemės, pusė iš jų skirta ganykloms. Ūkyje auginami kviečiai, kukurūzai, miežiai, ankštiniai ir varpiniai mišiniai gyvulių pašarams. Dalį kviečių Stankevičiai parduoda. Kaip pasakoja Vaidutė, verstis augalininkyste būtų paprasčiau, nes kviečius gali parduoti biržoje, nesi nuo nieko priklausomas, o pieno ūkis yra labai priklausomas nuo vietinių perdirbėjų malonės, o pakeisti susiklosčiusią padėtį sudėtinga.
Pažangus ūkis
Stankevičių ūkyje dažnai vyksta lauko dienos, atvyksta konsultantai, mokslininkai, čia demonstruojamos pažangiausios technologijos, jų ūkyje jau treti metai kaip dirba 4 melžimo robotai. Ūkis turi „Žaliąjį diplomą”, o tai reiškia, kad kasmet studentai atvyksta atlikti praktikos. „Ne tik jie mokosi iš mūsų, ir mes iš jų daug ko naujo sužinome”, – džiaugiasi ūkininkė. Į ūkį atvyksta ir ekskursijos, kurios gali ne tik su ūkiu susipažinti, bet ir apžiūrėti nuo ledynmečio likusius akmenų riedulius net 15 ha plote. „Visą lauką galima pereiti šokinėjant nuo akmens ant akmens, nepadėjus kojos ant žemės”, – pasakoja ūkio šeimininkė. Tarp riedulių auga savitos samanos ir kita augalija, kuri labai domina ne tik mokslininkus, bet ir visus savo kraštu besidominčius žmones.
Stankevičių ūkis net tris kartus pasinaudojo investicine europine parama savo ūkiui modernizuoti. „Tai tikras mūsų ūkio pažangos variklis. Sulig kiekviena parama pakildavome vis į aukštesnį lygį, išplėsdavome gamybą, įdarbindavome vis daugiau darbuotojų. Dabar ūkyje dirba 32 įvairaus amžiaus žmonės. Šiemet įdarbinome du jaunus veterinarijos gydytojus, kurie pas mus praktiką atliko. Dabar jie prižiūri du skirtingus gyvulių kompleksus. Viename komplekse melžimas robotizuotas, kitame veikia melžimo aikštelė. Prie kompiuterių taip pat dirba jaunimas iš mūsų kaimo, mes patys juos apmokome. Vasarą net ir moksleiviai ateina trumpam pas mus įsidarbinti, jie nori susipažinti su ūkiu, išmokti darbo”, – įspūdžiais dalijasi Vaidutė.
Gyvulių kompleksuose ir ūkyje sukomplektuota pažangiausia technika, o jei dar ko trūksta, pats Vytautas susikonstruoja. Štai kartu su inžinieriumi pasigamino gyvulių šėrimo liniją.
Bendruomenės gyvenimas
Vaidutė ir Vytautas – aktyvūs žmonės, atviri įvairiai veiklai, neužsidarę tik savo ūkyje. Vaidutė buvo Parovėjos kaimo bendruomenės steigėja, o Vytautas yra bendruomenės pirmininkas. Vaidutė rengia projektus, kurie sėkmingai įgyvendinami. Štai įrengta treniruoklių salė, suremontuoti bendruomenės namai, kur žmonės renkasi įvairiomis progomis. „Ar būtų Mamos, ar Tėvo diena, ar valstybinės, ar kalendorinės šventės, mes visuomet susirenkame. Mūsų kaimas prie miesto, pilnas žmonių, vien bendruomenės narių yra apie 150, įdomiai gyvename, pramogaujame kartu su vaikais, jaunimu”, – pasakoja Vaidutė. Vaikai ir jaunimas auklėjami bendraujant ir bendradarbiaujant. Ji prisimena, kad per Kalėdas buvo pastatytos skulptūros, kurias jaunimas išvartė, tai paskui vėl visi kartu tą patį darbą iš naujo darė, jaunimas suprato, kad negražiai pasielgė.
Vaikai – tėvų verta pamaina
Vaidutė ir Vytautas džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais, kurie tokie pat darbštūs, kaip ir tėveliai. Vyriausioji Evelina, jai 22 metai, studijuoja mediciną, Eligijui 21-eri, jis studijuoja A. Stulginskio universitete žemės ūkio inžineriją ir vadybą, jau yra ir jaunasis ūkininkas, spėjęs pasinaudoti europine parama, įsigijęs traktorių. Šiemet dirbo tėvų ūkyje nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, visus javus nukūlė. 19-metė Otilija studijuoja A. Stulginskio universitete agronomiją. „Žemės ūkis – labai perspektyvi veiklos sritis, turi visas galimybes laikytis ir plėtotis. Manau, kad tai pats geriausias verslas, kur dirbti ir įdomu, ir pelninga. Mums dar yra daug galimybių įvairinti veiklą, galime sūrius gaminti, daržoves ar grūdus auginti, idėjų turime daug, kartu su vaikais galėsime jas įgyvendinti”, – gražia ateitimi neabejoja Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai.
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Buvau Metų ūkininko komisijos narė, labai tuo didžiuojuosi, nes susipažinome su daug šviesių Lietuvos kaimo žmonių. Domėdamiesi jų gyvenimu ir veikla, akivaizdžiai matome, koks stiprus mūsų kaimas ir žemės ūkis, kiek daug jame galimybių, kokios puikios perspektyvos. Tie žmonės mus įkvepia, skatina veikti, žadina tikėti ateitimi, dirbti nenuleidžiant rankų. Dėl Metų ūkininko nominacijos sutarėme vienbalsiai: Vaidutė Stankevičienė – verčiausia Metų ūkininko titulo. Jie su vyru Vytautu ūkyje dirbo nuosekliai, ryžtingai, labai apgalvotai pasverdami kiekvieną žingsnį, kiekvieną investiciją, taikydami naujausias technologijas, įdarbindami žmones. Žavi ir jų atvirumas, dalijimasis patirtimi su visais, ypač su jaunimu, visuomeninė veikla, darbas su kaimo bendruomene. Kaip tik tokie žmonės ir kuria šiandieninės Lietuvos kaimą, formuoja jo ateitį. Palinkėkime jiems kuo geriausios kloties.
Žemės ūkio ministerijos inf.