Tapo tradicija buvusiems mokiniams sugrįžti į savo mokyklą. Sausio 26 dieną į Utenos Adolfo Šapokos gimnaziją sugrįžo senieji šapokiukai. Mokiniai, dar prieš dešimtmetį ar vos prieš kelerius metus baigę gimnaziją, grįžo ten, kur nebijodami krėtė išdaigas ir siekė pirmųjų savo gyvenimo tikslų.
Priešpiet mokyklos svečiai buvo širdingai sutikti Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos direktoriaus Sauliaus Brasiūno, po to jie susitiko su buvusiais mokytojais, o norintieji vedė pamokas esamiems šios ugdymo įstraigos mokiniams. Jaunieji gimnazistai susitiko su būsimais medikais, architektais, mokytojas, teisininkais ir dar daugeliu kitų įvairių kursų bei profesijų studentų ir keliais tikrąjį savo gyvenimo kelią jau atradusiais jaunuoliais.
Popiet tiek buvę, tiek esami šapokiukai skubėjo į Adolfo Šapokos gimnazijos biblioteką, kur vyko kasmetinis, jau tradicija tapęs, renginys „ Šapokiukas visur šapokiukas”, kurį organizavo bibliotekos vedėja Vida Gudelienė, gimnazijos mokytojai bei esami mokiniai. Jį pradėjo Astos Dirmaitės smuiko melodija, gimnazijos vadovo S. Brasiūno įžanginė kalba bei jaunųjų gimnazistų surengtas vaidinimas – teisminis procesas, siekiantis išsiaiškinti, kur dingo jaunieji šapokiukai. Kviečiami kaltinamieji trumpai papasakojo savo gyvenimo istorijas, įsimintiniausias akimirkas Adolfo Šapokos gimnazijoje bei netolimos ateities planus, studijas bei jų kokybę, dalijosi jau atrastomis gyvenimo tiesomis bei naujo, savarankiško gyvenimo sunkumais. Svečiai drąsino mokinius, jog nebūtina čia ir dabar atrasti tikrąjį savo gyvenimo kelią, o likusieji šapokukai, nepamiršę ir abiturientų, noriai dalijosi patarimais, samprotavimais bei palinkėjimais.
Vilniaus universiteto psichologijos studentas Karolis Didžiokas skatino abiturientus nebijoti išlipti iš savo komforto zonos, eiti į gyvenimo chaosą ir nebijoti suklysti, nes tik tai padeda žmogui augti bei ugdo jį kaip asmenybę. Jis taip pabrėžė, jog studijos duoda ne tik aukštesnį išsilavinimą, bet ir didesnį savęs pažinimą, o tik gerai save pažįstantis žmogus gali puikiai pažinti kitus. Jis taip pat teigė, kaip svarbu atrasti gyvenimo prasmę, nes be jos sudėtingose gyvenimo situacijos gali būti per daug sunku.
Kosmetologė, grimerė Gintarė Vaitiekėnaitė remdamasi savo pačios asmenine patirtimi teigė, jog gyvenime labiausiai užgrūdina universiteto ar kolegijos bendrabutis, nes, „įpratus gyventi mažame kambarėlyje su trimis žmonėmis, atrodo, jog viskas gyvenime lengva”.
Teatro režisūrą LMTA studijuojanti Kristina Trinkūnaitė bei dar keli absolventai užsiminė ir apie gyvenimo mokyklą. Daugumai jų gyvenimo mokykla – tai sunkus darbas, kitiems – paprasti dalykai, tokie kaip pažinimas ar šeima. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, kiekvienoje mokykloje reikia stengtis ir siekti kuo geresnių rezultatų.
Nors renginys truko vos porą valandų, jo metu reguliariai skambėjo mokinių gyvai atliekamos dainos bei instrumentinė muzika. Tad grįžę mokiniai galėjo dar vieną vakarą jaukiai praleisti mylimoje gimnazijoje ir nesijausti svetimi. Pasibaigus renginiui visi nusifotografavo, o prieš išsiskirstydami dar sykį susėdo bibliotekoje ir besišnekučiuodami mėgavosi arbata bei planavo jau kitų metų susitikimą.
