„Matyt, ne vieną angelą sargą turiu”, – prisipažino 32 metų uteniškė Jurgita Garkauskienė, jau metus – nuo praėjusio pavasario – gyvenanti su dovanota mirusio donoro širdimi krūtinėje.

Vyras užnešdavo ant rankų

Kas mėnesį į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas pasitikrinti ir išsirašyti vaistų atvykstanti moteris džiaugiasi po transplantacijos pagėrėjusia sveikata ir savijauta.
Iki operacijos Jurgita ilgą laiką kentė dusulį, todėl vengdavo fizinio krūvio. Kai norėdavo pasisvečiuoti pas močiutę, gyvenančią trečiajame aukšte, rūpestingas vyras Tadas ją užnešdavo ant rankų.
Dabar Jurgita be didesnio vargo pati kopia laiptais aukštyn žemyn, nebedūsta. Diplomuota lituanistė grįžo prie mėgstamos profesinės veiklos – įregistravusi individualią veiklą, namuose redaguoja studentų diplominius darbus, kitus tekstus.
Tačiau labiausiai Jurgita džiaugiasi keturmetės dukrelės draugija, mylinčiais ir rūpestingais artimaisiais – tėvais, vyru, močiute. Moteris ne kartą patyrė, kokia trapi yra žmogaus gyvybė ir kiek nedaug trūko, kad visus, kuriuos ji myli, būtų palikusi amžiams…

Nusilpo širdies raumuo

Prastos sveikatos Jurgita buvo nuo pat vaikystės. Ją dažnai kankino bronchitas, įvairios plaučių ligos. Sveikata dar labiau ėmė prastėti tuomet, kai prieš kelius metus ji su šeima išvyko padirbėti į Airiją. Svetur planavo įsikurti ilgesniam laikui. Svečioje šalyje kasininke Jurgita dirbo vos pusmetį, nes nepakeliamai ėmė skaudėti kojos sąnarį. Grįžusiai į Lietuvą jai buvo nustatyta diagnozė: reaktyvusis artritas, t. y. sąnarių uždegimas, kuris prasidėjo po infekcijos. Atliekant tyrimus dažniausiai nustatoma, kad ši liga pažeidžia ir širdį. Ar taip buvo ir Jurgitos atveju – neaišku. Kuriam laikui liga aprimo…
Jurgita laukėsi savo pirmagimės, netrukus ėmė jausti kitų negalavimų – dažnai skaudėjo galvą, kankino nuovargis, stiprus dusulys, o širdies ritmas (pulsas) net esant ramybės būsenai buvo itin didelis. Gydytojai jai skyrė ypatingą dėmesį. Buvo nustatyta, kad nusilpo širdies raumuo.
Iki gimdymo likus maždaug trims savaitėms Jurgita buvo paguldyta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centrą. Tačiau nėščiosios sveikata ir ligoninėje nesitaisė: širdis vis labiau silpo, moteris jautėsi labai prastai. Todėl gydytojai nusprendė nelaukti numatytos gimdymo datos, o atlikti Cezario pjūvio operaciją ir taip pamėginti išgelbėti ir mamą, ir kūdikį. Per operaciją Jurgitos širdį palaikė specialus aparatas.

Nebeįstengė pasirūpinti dukrele

2010 metų rugsėjo 3-ą septyniolika dienų anksčiau nei buvo planuota gimė Jurgitos dukrelė. Rugilės vardą mažylei Jurgita išrinko ligoninėje. Cezario pjūvio operacija buvo atlikta ten, kur Jurgita buvo gydoma – Širdies chirurgijos centre. „Širdies chirurgai tuomet net juokavo, kad šiame skyriuje gimė pirmoji jų anūkė”, – prisiminimais dalijosi Jurgita.
Po dukrelės gimimo ji gulėjo bendroje palatoje su kitomis moterimis, kurios gydėsi širdies ligas. Tačiau Jurgitai buvo padaryta išimtis – jai leista palatoje laikyti artimųjų atneštas gėles. O mažylė iškart po gimimo buvo perkelta į Vaikų ligoninę. „Supratau, kad tapau mama, bet tai pajutau tiktai tada, kai pirmą kartą pamačiau savo dukrytę – po trijų savaičių”, – atsiduso Jurgita.
Po kurio laiko abi – ir mama, ir naujagimė – buvo išleistos į namus. Jau tuomet gydytojai Jurgitą įspėjo, kad sveikatai silpstant gali prireikti širdies persodinimo operacijos.
Grįžusi namo jaunoji mama jautėsi bejėgė – dėl silpstančios sveikatos ji negalėjo pakelti dukrelės, o ant rankų palaikydavo tada, kai namiškiai paduodavo. Jurgita vartojo daug vaistų, todėl mažylės maitinti savo pienu negalėjo. Nuolat kartojosi dusulio priepuoliai. Jurgita galėjo tik gulėti, šiek tiek vaikščioti…
Naujuosius 2011-uosius moteris pasitiko Santariškių klinikų reanimacijos palatoje. Tų metų pradžioje vis silpstant širdžiai Jurgitai buvo įsiūtas širdies stimuliatorius. Į namus grįžusios Jurgitos laukė dukrelė Rugilė, tačiau ja rūpintis mamai nebeužteko jėgų. Jurgita džiaugiasi, kad turi nuostabų vyrą Tadą ir rūpestingus tėvus, gyvenančiais kartu.
Jurgita suprato, kad be donoro širdies neišgyvens, todėl pasirašė sutikimą, kad būtų įtraukta į širdies transplantacijos laukiančiųjų registrą.

Ištiko koma

Pirmojo kvietimo atvykti transplantacijai ji sulaukė po pusmečio – 2012-ųjų vasaros pabaigoje. Tačiau tąkart sunkiai susirgo Rugilė: mažylei buvo diagnozuota įgimta širdies yda. Laimei, atlikus nesudėtingą operaciją, mergaitės širdelė buvo sutvarkyta. Tąsyk Jurgita donoro širdies atsisakė – visos jos mintys sukosi tik apie dukrą.
Kai 2013 metais sulaukė dar vieno pranešimo apie donoro širdį, Jurgita suprato: laikas pasiryžti operacijai, nes sveikata ėjo tik blogyn. Iškart paaiškėjo ir skaudi tiesa, kad per avariją smegenų mirtį patyrusio donoro širdis buvo smarkiai pažeista, todėl yra netinkama transplantuoti.
Laikas ėjo, sveikata prastėjo, o vieną 2014-ųjų pavasario rytą Jurgita gyva liko tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tą rytą ją miegančią ištiko koma. Laimei, namie dar buvo į darbą besirengiantis vyras, kuris ir aptiko merdėjančią žmoną. Jis iškvietė čia pat gyvenančią ir medicinos sesele dirbančią Jurgitos mamą, abu gaivino ligonę, kol atvyko greitoji medicinos pagalba. Net ir nugabenta į Santariškių klinikas, Jurgita visą parą buvo ištikta komos.
Kai po kelių savaičių šiek tiek atsigavusią pacientę gydytojai jau rengėsi išsiųsti į sanatoriją, Jurgita sulaukė pranešimo, kad yra širdies donoras.
Apsisprendė iškart, o pasiruošti operacijai ji turėjo vos 4-5 valandas. Laukė atvykstančių namiškių. „Buvo nelengva, – apie lemtingą apsisprendimą pasakoja Jurgita. – Labiausiai kankino nerimas: o kas bus po to? Ar mano organizmas priims donoro širdį? Ir dar tas nerimas dėl dukrelės likimo… Žinojau, kad, jei kas atsitiktų, ji bus užauginta, prižiūrėta, mylima, bet…” Ji prisipažįsta verkdama mintyse dukrelei net parašiusi atsisveikinimo laišką. Bet – tik mintyse.
Pasiryžti transplantacijai Jurgitai labiausiai padėjo Santariškių klinikų kapelionas. „Esu tikinti, todėl man buvo labai svarbu, ką pasakys kunigas, – prisipažino Jurgita. – Su kunigu kalbėjome beveik valandą. Aš visą laiką verkiau. Kunigas nuramino, paguodė, suteikė dvasinės stiprybės, patarė pasikliauti likimu”.
Laukimo valandomis Jurgita jautė ir artimųjų, draugų, net palatos, kurioje gydėsi, moterų palaikymą, pritarimą.
Operacijos dieną moters artimieji užpirko Šv. mišias už donorą. „Galėjome tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo donoro artimiesiems priimti tokį nesavanaudišką sprendimą – paaukoti širdį svetimam žmogui”, – amžiną dėkingumą mirusiojo šeimai jaučia Jurgita.

Tiki angelu sargu

Po operacijos prabėgus metams, Jurgita džiaugiasi ne tik pagėrėjusia sveikata, bet ir tuo, kad gyvenime turi ne vieną angelą sargą. „Tai ir mano artimieji, ir gydytojai, kuriuos sutikau. Ne veltui tai žmonės baltais chalatais – kaip angelai”. Į Santariškes tikrintis pas gydytojus kaskart Jurgita atskuba tarsi pas gerus draugus ir žavisi klinikų kolektyvo darniu darbu, susiklausymu, profesionalumu.
Rugilė, kuriai dabar jau ketveri, matė, kaip gydytojai gaivino komos ištiktą mamą. Juos mažylė vadina „pagelbėtojais”. Todėl dabar vos išgirdusi gatvėje kaukiant greitosios pagalbos automobilį, Rugilė klausia mamos: „Ar pas tave pagelbėtojai atvažiuoja?” Dėl mamos ligos dukrelė gerokai anksčiau nei jos bendraamžiai išmoko pati įsiropšti į automobilį ir įsėsti į vaikišką kėdutę: „Rugilė žino, kad negaliu jos kelti”. Ir šiaip yra gerokai savarankiškesnė. Kartais Rugilė „žaidžia gydytojus” – tąkart klausosi mamos širdies tvinksnių ir konstatuoja, kad „gerai, širdutė tuksi”. Jurgita džiaugiasi dukrele – net kai sirgo, kad ir kaip būdavo sunku, Jurgita stengdavosi atsikelti iš lovos, kad su mažyle išeitų į lauką.
Paklausta apie ateities planus, Jurgita prisipažįsta: „Labiausiai svajojame šią vasarą pagaliau nuvažiuoti prie jūros. Rugilė jos dar nematė”. Didelių ateities planų moteris nekuria – išmoko nesisieloti dėl smulkmenų, džiaugiasi kiekviena diena, šypsosi matydama augančią dukrą ir mylimus artimuosius.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.