Aukštaitija gali didžiuotis turinti audimo, verpimo, krepšių pynimo ir kitų tradicinių amatų, tačiau virvių vijimas yra primirštas. Kadaise šis amatas buvo neatsiejama žmonių buities dalis, tačiau laikui bėgant pamažu ėmė nykti. Norėdami atgaivinti virvių vijimo tradiciją žmonės ryžtasi ne tik patys to išmokti, bet ir savo praktinės bei teorines žinias perteikti kitiems.

Uteniškė tekstilininkė Vaiva Lašienė portalui udiena.lt ryžosi atskleisti virvių vijimo paslaptis ir pademonstruoti, kaip vyksta šis neįprastas procesas.
Vaiva, kodėl susidomėjote virvių vijimu?
Prieš dvejus metus intensyviai rengėmės Utenos miesto gimtadieniui. Dar anksčiau buvau susiradusi senovinį lygintuvą, kurį irgi pristačiau šventės metu ir jis labai sudomino dalyvius. Norėjosi, kad žmonės kuo artimiau susipažintų ir su kitais senoviniais buities rakandais. Atsivežiau savadarbį virvių vijimo aparatą, o virvių sukimas patiko tiek vaikams, tiek suaugusiems. Juk Utenos šventės metu yra nemažai komercijos, tad labai norėjosi pademonstruoti kuo natūralesnį pažintinį procesą vejant virves. Šeimos buvo patenkintos, nes buvo daug veiksmo.

Utenos tradicinių amatų centro „Svirnas” užsakymu mano vyras Audrius sukonstravo įrenginį virvėms vyti. Ji savo išvaizda ir veikimo principu panašus į viduramžiais gaminamus šiuos įrenginius. Jeigu yra idėja, ja pradedi domėtis. Susiradome įdomų filmuką, kuriame parodyta, kaip senukas kluone veja virves. Panašiu principu virvės vejamos ir dabar, tik šiais laikais darbas automatizuotas.

Virvių vijimas įtraukia šeimas. Vadinasi, vienam vyti virves neįmanoma?
Taip. Kad procesas vyktų, reikia mažiausiai trijų žmonių. Neretai vaikai suka, o tėvai palaiko tolygų virvių paskirstymą. Tai labai įdomus, greitas ir įtraukiantis veiksmas.

Ar iškart supratote, kad norite studijuoti dailės mokslus?
Esu baigusi Dailės akademiją. Kai buvau maža, mėgau eksperimentuoti su dažais, pagyrų sulaukdavau iš mokytojų. Nors dailė nebuvo mano stiprioji sritis, devintoje klasėje užsirašiau į Dailės mokyklą. Priėmė ne į pirmą, o į antrą klasę. Visuomet jutau Dailės mokyklos mokytojų palaikymą.

Aš esu tekstilininkė, turinti dailės magistrą, o mano specializacija – tekstilė. Anksčiau „Utenos trikotaže” gaudavau įvairiausių medžiagų atraižų, iš kurių nusprendžiau pasidaryti rankinę. Labai gaila, kad dabar pasiimti šių atraižų nebegalime. Taip pat darau papuošalus, su studentėmis (Vaiva dirba Utenos kolegijoje dėstytoja – aut. past.) turėjome bendrą projektą įkurti elektroninę parduotuvėlę. Iš dalies pavyko įgyvendinti idėją, tačiau labai sunku konkuruoti su patyrusiais meistrais.

Ką šiuo metu veikiate?
Prieš trejus metus įsidarbinau Utenos kolegijoje, studentams vedu kompozicijos, piešimo, aprangos ir dizaino studijas. Viskas išsirutuliojo savaime. Iš pradžių labai bijojau, kad nerasiu bendros kalbos su jaunimu ir būsią labai sunku, tačiau klydau. Laikai keičiasi: jei anksčiau neateidavom į paskaitą, medžiagą privalėjom susirasti patys. Tai buvo paties studento pareiga. O dabar dėstytojas turi viską paruošti ir nusiųsti pačiam mokiniui ar studentui. Ir visa tai reikia atlikti laiku, kad šie neapkaltinų laiku negavę reikiamos medžiagos.

Ką dar norėtumėte išbandyti?
Galbūt gaminti tekstilės gaminius ar užsiimti internetine prekyba. Sunkiai save įsivaizduoju dirbančią prie kompiuterio. Taip pat sudėtinga kelias valandas kalbėti prieš auditoriją.

Kokiomis savybėmis turi būti apdovanotas kūrėjas?
Jeigu reikia iš savo amato išgyventi, neužtenka turėti vien gabumų kurti. Reikia turėti ir vadybininko, ir prekybininko savybių. Žinoma, reikia pasiūlyti naujovių ir gebėjimo sukurti įdomesnį, išskirtinį produktą. Juk šiais laikais labai daug vienodų drabužių, papuošalų, todėl dėmesį traukia tik išskirtiniai daiktai, kurių dar neturime.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}tWY-A4xYZWA&feature{/youtube}